| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Jubiliejinis ministrantų susibūrimas Juozas AukŠtaitis
Šv. Tarcizijaus dieną Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šv. Mišių metu prie altoriaus greta arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir kitų kunigų išvydome visą būrį įvairaus amžiaus baltomis albomis apsirengusių vyrų. Tai esami ir buvę ministrantai, jau dešimtą kartą suburti zakristijono Roko Alberto Koženiausko ir Civilinės metrikacijos biuro vedėjo Kęstučio Ignatavičiaus pagarbiai stojo prie altoriaus patarnauti šv. Mišių aukai. Ministrantas tai lotyniškas žodis, reiškiantis asmenį, patarnaujantį kunigui. Anksčiau tokiam patarnautojui reikėjo lotyniškai išmokti gana ilgoką vadinamą ministrantūrą liturginius atsakymus, kai kurias maldas ir taisykles. Reformavus liturgines apeigas, ministrantūros kalti jau nebereikia, užtat reikia didesnės dvasinės rimties, sąmoningesnio tikėjimo, aktyvesnio dalyvavimo šv. Mišių aukoje. Šį kartą ministrantų susibūrimo tikslas buvo Kryžių kalne pastatyti Kauno Arkikatedros Bazilikos įvairių kartų ministrantų kryžių, kuris buvo pašventintas po rytmetinių Mišių. Pirmąjį kryžių šios šventovės ministrantai pastatė dar 1998 metų rugpjūčio 14 dieną pirmojo savo susirinkimo metu. Grįžus iš Kryžių kalno, ministrantai kartu meldėsi, paskui buvo iškilmingai aukojamos šv. Mišios. Jų metu arkivyskupas Sigitas Tamkevičius susirinkusiems tikintiesiems, pažymėdamas dešimtmečio jubiliejų, apibūdino ministranto paskirtį, jų prisiartinimo prie altoriaus gyvąją prasmę. Tolimesnė ministrantų šventė vyko miesto Rotušės puošnioje salėje, į kurią pakvietė jos šeimininkas ir Lietuvos karališkos bajorų sąjungos prezidentas, buvęs ministrantas K. Ignatavičius. Ministrantai buvo apdovanoti padėkos raštais ir atminimo dovanėlėmis, kurias įteikė jų dvasios vadas monsinjoras Adolfas Grušas ir vienas iš ministrantų susibūrimo iniciatorių R. A. Koženiauskas. Jis Arkikatedroje ne tik sąžiningai atlieka zakristijono pareigas, bet ir rūpinasi ministrantų kultūra, jų dvasiniu gyvenimu. Jo dėka, kaip sako K. Ignatavičius, atsirado pirmoji pasaulyje internetinė ministrantų svetainė, veikianti nuo 2003 metų sausio mėnesio 7 dienos, taip pat nuolat leidžiamas ministrantų leidinys Ministrantas, kurio jau išėjo 116 numerių. Šio leidinio vyr. redaktorius yra pats Rokas Albertas, o jo pagalbininkas Gediminas Laskauskas. R.A. Koženiausko rūpesčiu rengiamos ir tradicinės ministrantų vasaros stovyklos. Šiais metais ministrantai stovyklavo Rumšiškėse. Juos svetingai sutiko parapijos klebonas kun. Virginijus Birjotas. Atidarant stovyklą šv. Mišias aukojo buvę ministrantai, dabar iškilūs kunigai mons. Vincentas Jalinskas ir Arkikatedros administratorius kun. Evaldas Vitulskis. Rotušės salėje ministrantus ir jų šeimų narius visą šešiasdešimties žmonių pulką pasveikino prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Malda buvo pagerbti jau mirusieji ministrantai Alvydas Puidokas, Valdas Maurušaitis ir kiti. Po K. Ignatavičiaus ir P. Marcinkevičiaus dueto įvyko paskutinioji dienos programos dalis agapė. Jos metu buvo prisiminti kai kurių ministrantų gyvenimo keliai. Vienas iš spalvingiausių savo pareigybe ir sugebėjimais yra tikriausiai visiems kauniečiams žinomas K. Ignatavičius. Iš tos kartos ministrantų sąrašo dar paminėtini dabar Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkas Zenonas Vaškevičius, Vinco Kudirkos bibliotekos padalinio vadovas Petras Marcinkevičius, daktaras Modestas Juozaitis, vargonininkas Jonas Šalčius, ansamblio Blezdinga dainininkas Juozas Bakutis, Rytis Macijauskas. Iš ankstesnės kartos buvusių ministrantų pažymėtinas Mindaugas Tamošiūnas, vėliau tapęs žinomo orkestro Trimitas (nuo 1986 m. Oktava) meno vadovu ir vyriausiu dirigentu, sukūręs roko oratoriją Ugnies užkalbėjimas, 1980 metais gavęs nusipelniusio artisto vardą. Taip pat paminėtini buvę ministrantai inžinierius Jonas Tamakauskas, vėliau dirbęs vienos statybinės organizacijos vyriausiuoju inžinieriumi, Juozas Budrys, tapęs Medžio kombinato direktoriumi. Julius Sadauskas tapo vienu iš miesto ryšininkų vadovu, Henrikas Markevičius pasidarė žinomu sportininku ir futbolo treneriu. Zigmą Tamakauską Kęstutis Ignatavičius pavadino ministrantų patriarchu. Zigmas pradėjo tarnauti Mišioms 1946 metais Šventosios Gertrūdos, ją uždarius vadintoje Mokinių (Švenčiausiojo Sakramento) bažnyčiose, o paskui Arkikatedroje Bazilikoje. Jam teko bendrauti su garsiais kunigais marijonais P. Andziuliu ir Pr. Račiūnu, kunigu filosofu Pranu Kuraičiu, kanauninku ir poetu Kaziu Žitkumi Vincu Stoniu, kanauninku Juozapu Stankevičiumi. Ilgai bendravo ir su kunigu Vincentu Sladkevičiumi, vėliau tapusiu kardinolu. Sovietinės okupacijos metais kunigas V. Sladkevičius vienintelis iš tuometinių Katedros kunigų žinojo apie Zigmo suburtą krikščioniškos patriotinės krypties antisovietinę jaunimo organizaciją, kurios nariai priėmę priesaiką zakristijos koplytėlėje buvo palaiminti jo kilnia širdimi. Ministranto pareiga labai graži, kilni, auklėjanti žmogų. Juk reikia turėti valios ir anksčiau rytmety atsikelti, susitvarkyti, skubėti į bažnyčią, o paskui nepavėluoti į mokyklą. Mokykloje sovietiniais metais dažnai tekdavo išgirsti patyčių, jausti psichologinį spaudimą. Kartais nukentėdavo net tėvai. Tačiau daugeliui ministranų tarnavimas prie altoriaus atvėrė kelią prasmingam gyvenimui. Kai kurie patarnautojai, baigę vidurinę mokyklą, pasukdavo kunigystės keliu. Apie kunigystės kelią, kaip prisipažįsta, svajojo ir Zigmas Tamakauskas, ir Kęstutis Ignatavičius. Gyvenimo ratas taip greitai sukasi. Daug kam vaikystės pavasarį jau pakeitė rudeninė branda. Tačiau tą vakarą visus sujungė Altoriaus jungties dvasia ir monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus parašytos maldos žodžiai: Viešpatie Dieve, nuskaidrink mano širdį ir mano protą, kad su tyra širdimi ir kilniomis mintimis aš su džiaugsmu galėčiau patarnauti prie Tavo Altoriaus...
Kaunas
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |