|
Kodėl nemylime savo gimtosios kalbos?
Bronius VERTELKA
Vilnietis žurnalistas Algimantas Jazdauskas rašo Raudonojo kryžiaus istoriją. Sutiktas Gedimino prospekte vilnietis piktinasi: Nekyla ranka rašyti žodžių slaugytoja ar odontologas. Pasak žurnalisto, dar Pirmojo pasaulinio karo metais ar prieškariu viduriniosios grandies medikės buvo vadinamos seselėmis, tačiau dabar jų vietoj atsirado slaugytojos. Ne vienas suabejoja, ar jos turi specialų medicininį išsilavinimą, ar tiesiog atėjo iš gatvės ir sugeba tik pasėdėti šalia ligonio. Tokios profesijos atstovėms nesuteikta teisė gydyti, jos neturi menkiausio supratimo apie ligas ir apie slaugymą. Šia tema žurnalistas bandė kalbinti buvusį sveikatos apsaugos ministrą Juozą Oleką, tačiau šis numojo ranka: Kaip tinka vadinti medikę, turinčią aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, laikas parodys. Bėgo laikas, tačiau seselės tebešaukiamos slaugytojomis. Žurnalistą piktina ir žodis odontologas, kurį ne kiekvienas gali suprasti. Jo teigimu, šios profesijos žmogų vertėtų vadinti dantistu, dantų gydytoju.
Grįžęs į Panevėžį apklausiau slaugytojas. Išgirdau, kad nė viena nėra patenkinta taip vadinama. Tuo žodžiu mes esame tiesiog žeminamos, piktinosi medikės.
Užrašai svetima kalba Aukštaitijos sostinėje jau graužte graužia akis. Nejaugi lietuvių kalboje trūksta širdį glostančių žodžių, išsireiškimų? Gimtoji kalba turėtų būti pati gražiausia taip man atrodo. Kalbėti lietuviškai išmokė tėvai, dėlioti žodžius, skaityti ir rašyti pradėjau gimtajame kaime. Sulaukus brandžių metų, atsirado progų pasidairyti po užsienio šalis. Bet nė vienoje jų nemačiau, kad užrašai ten būtų ne tos šalies kalba. Už Lietuvos ribų gyvenantys žmonės yra kur kas didesni savo kalbos patriotai. Net prieš daugelį metų ne savo noru išvykę iš gimtosios šalies lietuviai stengiasi išsaugoti gimtąją kalbą. Užsienyje galima rasti tokių, kurie savarankiškai mokosi mažos, prie Baltijos jūros prisiglaudusios, šalies kalbos. Netgi sovietiniais laikais, kada Lietuvą bandė įvairiais būdais surusinti, ji sugebėjo atsilaikyti prieš tokią prievartą. Šalia rusiškų žodžių būdavo ir lietuviškas užrašas.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, pasipylė reklaminiai užrašai anglų kalba. Lyg tai būtų itin gražu. Nors, paklausus, ką tai reiškia, netgi parduotuvės ar kavinės savininkas nesugeba žmoniškai atsakyti. Panevėžys visada buvo laikomas ne tik katalikišku, bet ir lietuvišku miestu, bet ir čia kaip kokia purvo banga skverbiasi svetimybės. Bandžiau aiškintis, kodėl taip daroma ir kas tai leidžia. Atsakymą į šį klausimą miesto savivaldybėje patarė ieškoti valstybinės įmonės Registrų centras Panevėžio filiale. Jo direktorius Rimantas Sankauskas teigė, jog jie tvirtina tai, ką gauna iš savivaldybės. Tą patį pakartojo ir iškviesta šio filialo juridinio skyriaus viršininkė. Dargi piktinosi, kad tokie nieko gero lietuviams nesakantys užrašai teršia miesto vaizdą. Filialo direktorius R. Sankauskas, beje, anksčiau dirbęs Panevėžio apskrities viršininku ir tokius reikalus žinantis kaip savo dešimt pirštų, dar kartą pakartojo, jog savo teritorijoje šeimininkė yra savivaldybė. Jis patarė tiesiai kreiptis į jos dizainerį. Architektūros ir urbanistikos skyriaus dizaineris Romualdas Lukšas tikino: Pro mūsų kalbininkių filtrą praeina visi reklaminiai dalykai. Aš tik derinu jų estetinį vaizdą. Užrašai anglų kalba tapo didžiule problema. Atsirado toks posakis: Anksčiau rusenom, dabar anglėjam. Pagal lietuvių kalbos įstatymą, šalia užrašo užsienio kalba turėtų būti ir lietuviškas. Pats asmeniškai esu tik už lietuviškus reklaminius užrašus.
Ar tai mada, kad įmonių, parduotuvių pavadinimai rašomi tik anglų kalba? Regis, yra jų pakankamai lietuvių kalboje. Beldžiuosi pas savivaldybės kalbininkes. Viena jų, nepageidavusi, kad būtų skelbiama pavardė, pritarė, jog toks lietuvių anglėjimas itin opi tema. Savivaldybė, pasak jos, savo miestui gali daryti įtakos, bet ne tiek, kad įgytų teisę keisti užrašus. Tai ir įstatymų spragos. Kalbos tvarkytojos keisti miesto įvaizdžio irgi negali. Todėl reikia įstatymų, kurie kontroliuotų, kur ir kada verta naudoti užsienio kalbą, teigė moteris. Ji tikino norinti, kad Panevėžyje būtų tik lietuviški užrašai. Kartu ji priminė, jog tokių prekybos centrų, kaip Babilonas ar Maxima užrašai apskritai nebuvo derinami su savivaldybės kalbos tvarkytojomis.
Aplankiau ne vieną parduotuvę miesto centre, norėdamas pasikalbėti su jų savininkais apie abejones keliančius angliškus užrašus, kurie reklamuoja jų verslą. Pabendrauti su jais taip ir nepavyko, kadangi savininkai pasirodė esą ne panevėžiečiai arba buvo baisiai užsiėmę neatidėliotinais reikalais. Rasti siūlo galą suraizgytame siūlų kamuolyje pasirodo nėra taip paprasta. Reikia įstatymo, ginančio gimtąją kalbą.
Vilnius-Panevėžys
© 2008 XXI amžius
|