|
Veiklos programos konkretumas liudija pagarbą rinkėjui
Edmundas SIMANAITIS
Seimo nario pilietinė ir moralinė atsakomybė
Žiniasklaidoje pasirodė žinučių apie Seimo ar savivaldybių tarybos narių ir vietų kandidatų sąraše kainas. Jos gana įspūdingos nuo keliasdešimt iki šimto tūkstančių. Bet tai ne šio straipsnio tema, o veikiau baudžiamosios teisės reikalas. Tačiau verta pažvelgti į Seimo nario pilietinę bei moralinę atsakomybę savo rinkėjams. Pilietis, remiamas kurios nors politinės partijos ir tapęs kandidatu į Seimo narius, susitikimuose su rinkėjais populiarina tos politinės srovės rinkimų teiginius, aiškina juos, tvirtai žada laikytis programos ir išrinktas duotus pažadus įgyvendinti.
Tiesą pasakius, kai kurių politinių partijų rinkimų programos būna gana panašios, tačiau rinkėjai patys nusprendžia, kurios partijos kandidatui atiduoti savo balsą arba kurios partijos programą palaikyti, viliantis, kad ji tikrai bus įgyvendinta. Rinkimų metui būdingas gausus pažadų lietus. Kandidatai siekia pelnyti rinkėjų pasitikėjimą. Taigi, sakysim, mėlynųjų politinės jėgos atstovas, rinkėjų valia tapęs Seimo nariu, t.y. gavęs rinkėjų pasitikėjimo mandatą, morališkai įsipareigoja visą kadenciją, visus ketverius metus sąžiningai darbuotis įgyvendindamas mėlynąją programą ir pateisinti rinkėjų lūkesčius.
Perbėgėliai nekelia pasitikėjimo
Tačiau Seimo praktika rodo, kad daugėja Seimo narių, lengvabūdiškai keičiančių politinę spalvą. Po mėnesio kito mėlynasis perbėga į pilkųjų stovyklą. Po metų jis jau dryžųjų partijos narys. Po kokio nors korupcijos skandalo ar stiproko apsižodžiavimo su mėlynspalviais kolegomis prigimtinis mėlynasis peršoka į baltuosius ir ten nespėjęs apšilti neria į juodųjų partiją. Tokių mitrių politikų, pakeitusių politinę spalvą tris, keturis ir net penkis kartus netrūksta. Perbėgėliai patys išsiduoda, kad jiems visiškai nerūpėjo ir nerūpi rinkėjams duotus pažadus įgyvendinti. Rinkėjų suteiktas mandatas buvo tik priemonė patekti į parlamentą. Tokiu atveju Seimo nario, tapusio perbėgėliu, akivaizdi rinkimų pažadų netesyba vertintina kaip rinkėjų apgavystė. Jau romėnų teisė buvo išgryninusi postulatą Mendax in uno, mendax in omnibus (Sumelavęs viename, meluos visame, lot.).
Seimo Statutas patvirtino priesaikos tekstą:
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas! Beje, pastarasis sakinys nėra privalomas.
Ar teisės aktai leidžia perbėginėjimą?
Pagrindinio įstatymo 59 straipsnis vienareikšmiškai skelbia, kad eidami pareigas Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.
Seimo statuto 12 straipsnis apibūdina Seimo nario darbą su rinkėjais: parlamentaras turi nuolat susitikinėti su rinkėjais, nagrinėti gautus rinkėjų pasiūlymus, skundus ir pan. Tačiau straipsnis nemini būtinybės laikytis rinkėjų suteikto mandato. O Konstitucija vienareikšmiškai teigia, kad Seimo nariai negali būti varžomi jokių mandatų. Galbūt teisės aktų kolizija su moraline Seimo nario prievole laikytis rinkėjams duoto pažado lyg ir legalizuoja Seimo narių perbėginėjimą iš vienos partijos į kitą be apribojimų. Tačiau ar neturėtų būti gerbiama rinkėjų valia, t.y. mėlynųjų sąrašu išrinktas seimūnas, norėdamas pakeisti politinę spalvą, atsisako Seimo nario mandato, stoja į pilkųjų ar juodųjų gretas ir jau kituose rinkimuose mėgina savo laimę iš naujo. Atsilaisvinusią vietą eilės tvarka užimtų kitas mėlynasis.
Kandidato asmenybė ir programos konkretumas
Gal įstatymų leidėjai kitame Seime apsvarstys pagarbos rinkėjų valiai klausimą ir ras priimtiną sprendimą. Dabar gi, einant rinkimų kampanijai į pabaigą, rinkėjams derėtų pasidomėti, kurie šio ar ankstesnių Seimų nariai kokių tikslų siekdami tapo perbėgėliais, ir priimti individualų ryžtingą sprendimą prie rinkimų urnos.
Be abejo, aptarta aplinkybė neturėtų būti pernelyg sureikšminta. Svarbiausia buvo ir lieka politinės organizacijos siūlomos veiklos programos konkretumas. Dešiniosios jėgos tokią nuosekliai argumentuotą programą parengė. TS-LKD rinkimų programa, lyginant su kitų partijų programomis, skiriasi problemų analizės gilumu, neapsiriboja tik esamos padėties aprašymu, daug dėmesio skiria konkretiems sprendimams.
© 2008 XXI amžius
|