Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Istorijos vingiai
Kalba
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kad tikinčiųjų balsas būtų girdimas

Mindaugas BUIKA

Kanados ministras pirmininkas Stefenas Harperis tikisi, kad po rinkimų vėl galės sudaryti konservatorių vyriausybę

Katalikų pareiga visuomeniniam aktyvumui

Vykstant Lietuvos Seimo rinkimų kampanijai, šalies katalikai dėmesingai susipažįsta su mūsų Bažnyčios ganytojų laišku ir paraginimu dėl „Maldos ir susikaupimo aštuondienio“. Todėl verta aptarti ir kitų valstybių katalikų hierarchų atitinkamus dokumentus, – pavyzdžiui, Kanados vyskupų paskelbtą „Federalinių rinkimų vadovą“. Tuo labiau kad Kanadoje parlamento (Bendruomenių rūmų) rinkimai vyks panašiu laiku kaip ir Lietuvoje – spalio 14 dieną. Kanados vyskupų konferencijos Socialinių reikalų komisijos dokumente (minėtą laišką pasirašė šią komisiją sudarantys keturi arkivyskupai) paliestos keturios Bažnyčiai ypač rūpimos temos: pagarba gyvybei ir žmogaus asmens orumui, pirmenybė vargstančiųjų ir silpnųjų visuomenės narių reikalams, kova už taiką (konflikto Afganistane sprendimas) ir gamtosauga.

Bet pirmiausia Kanados ganytojai rugsėjo 15 dieną paskelbtame laiške daro esminę pastabą dėl tikinčiųjų visuomeninės atsakomybės: „kaip šalies piliečiai, katalikai turi pareigą būti suinteresuotais politika“. Šią savo pilietinę atsakomybę jie turi įgyvendinti ir aktyviai įsijungdami į rinkimų procesą, „ypač per balsavimą“.

Tai reikšmingas nurodymas, žinant, jog neretai šiuolaikinėje visuomenėje dėl ryškaus individualizmo, pasitenkinimo „savais“ reikalais ir saviizoliacijos, apatijos ar netgi pesimizmo („mano balsas nieko nereiškia“) rinkimuose  dalyvauja mažiau kaip pusė balso teisę turinčių gyventojų. Kanadiečių ganytojai taip pat kritiškai atsiliepia į kartais cinišką tendenciją į visus kandidatus žiūrėti kaip į savanaudžius karjeristus, besistengiančius pasiekti „valstybės lovį“, kad iš to pasipelnytų. Atvirkščiai, vyskupai reiškia padėką tiems, kurie dalyvauja rinkimų varžybose, kad užimtų politinį postą, nes tokiu būdu per savo „įsipareigojimą ir tarnystę jie gali dosniai prisidėti prie mūsų visuomenės bendrosios gerovės“.

Kanados vyskupai pabrėžia, kad nei Evangelija, nei Bažnyčia nepateikia konkrečios politinės programos, o tik moralinius principus, kuriais turi vadovautis tikintieji visuomeniniame gyvenime. Jie cituoja 2002 metų Tikėjimo doktrinos kongregacijos (tuomet šiai Šventojo Sosto dikasterijai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI) dokumentą „Kai kurie klausimai dėl katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime“, kuriame aiškiai pasakyta, kad Bažnyčia „nepateikia konkrečių politinių sprendimų“ dėl tų žemiškųjų dalykų, kuriuos „Dievas paliko laisvam ir atsakingam kiekvieno asmens įvertinimui“. Čia kiekvienas pilietis turi vadovautis savo politine įžvalga ir išmintimi bei sąžine, vertingai įsijungdamas į vykstančius visuomeninio gyvenimo reiškinius. Bažnyčia nurodo aiškius katalikiškos moralės ir socialinio mokymo principus, o jų įgyvendinimui galimi įvairūs keliai ir dėl to priimtinas teisėtas dialogas su partinių nuomonių bei ideologinių nuostatų įvairove.

Gyvybės saugojimas ir pagarba orumui

Kaip minėta, tarp svarbiųjų katalikiškos moralės ir socialinio mokymo principų Kanados vyskupai rinkėjams ir kandidatams pirmiausia nurodo būtinumą saugoti gyvybę visuose jos egzistencijos etapuose ir gerbti žmogaus asmens orumą. „katalikai tiki, kad gyvenimas ateina iš Dievo ir, kad žmogiškoji gyvybė nuo jos prasidėjimo yra neįkainojama dovana“, – pažymi ganytojai. Todėl teisė gimti ir gyventi netgi pačių silpniausių žmonių – embrionų ir pradėto vaisiaus motinos įsčiose – yra šventa teisė, kaip žmogiškosios šeimos narių ir turi būti saugoma taip pat ir atitinkamomis įstatyminėmis priemonėmis. Deja, Kanadoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų šalių, negimusių kūdikių žudymas (abortai), kaip ir vadinamieji „eksperimentai“ su embrionais, yra legalizuoti įstatymu. Kanadiečių vyskupai taip pat pabrėžia, kad į „teisės gyventi“ užtikrinimą įeina ir „paramos teikimas nėščioms moterims, kurios yra atsidūrę sunkiose situacijose“.

Kalbėdami apie „žmogaus asmens šventumą, kuris yra Evangelijos mokymo širdyje“, jie paaiškina, kad kiekvienas žmogus turi būti mylimas ir gerbiamas dėl jo paties, o ne dėl to, ką jis turi ar kiek gali būti naudingas „gamybos procese“. Todėl svarbu apsaugoti visus asmenis nuo „galimybės išnaudoti juos biomedicininių technologijų bandymuose“. Tas pats evangelinis gailestingumas reikalauja „gerbti gyvybę ir orumą“ sunkių ir nepagydomų ligonių, globojant juos iki paskutinių gyvenimo momentų, o ne tiesiogiai ar netiesiogiai artinti jų mirties valandą, įteisinant vadinamąją eutanaziją. Taip pat parama žmonėms su negalia, seneliams, našlaičiams, materialiniame nepritekliuje atsidūrusiems per įvairias socialines programas negali būti laikoma „tuščiu valstybės biudžeto lėšų švaistymu“. Labai yra svarbu padėti žmonėms, kad jie „galėtų suderinti pareigas šeimai ir darbui“, teigiama Kanados vyskupų konferencijos dokumente.

Ganytojai pažymi, kad valstybės parama vargšams „nėra tik politinis pasirinkimas, bet Evangelijos imperatyvas“. Jie primena Šventajame Rašte parodytą Jėzaus ypatingą meilę silpniesiems ir pažeidžiamiesiems. Viešpats net pats save tapatino su vargingaisiais ir skelbė Gerąją Naujieną tarp jų. Dokumente taip pat remiamasi popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI mokymu, jog katalikai turi atsiliepti į socialinio neteisingumo apraiškos bei vargingųjų ir bedalių išnaudojimą.

Štai popiežius Benediktas XVI, pripažinęs ekonominio faktoriaus svarbą visuomenės gyvenimui, pabrėžė,  jog „pelno logika“ ir Bažnyčios skatinimas „tolygus gėrybių  paskirstymas“ vienas kitam neprieštarauja, jeigu šie dėsniai veikia socialiai atsakingos rinkos sąlygomis. Todėl rinkėjams reikia užduoti konkrečius klausimus politinėms partijoms ir atskiriems kandidatams, kokius jie siūlo sprendimus mažas pajamas turinčioms šeimoms, skurde atsidūrusiems jų vaikams šiomis infliacijos ir maisto produktų kainų augimo sąlygomis.

Taikos stiprinimas ir ekologija

Bažnyčia visada buvo ir lieka artima vienai svarbiausių tarptautinės politikos temų – taikos atkūrimui ir sutvirtinimui. Dėl to į katalikiškąją liturgiją yra įtrauktas pasaulinės taikos dienos minėjimas, kasmet celebruojamas sausio 1-ąją ir ta proga skelbiamas Popiežiaus kreipimasis. Kanados vyskupų konferencija, suprasdama vyriausybės veikimo užsienio politikos srities reikšmę, savo laiške federalinių rinkimų proga aptaria taikdariškų pastangų aktualumą. Konkrečiai sutelkiamas dėmesys į vykstantį „karą Afganistane“, kuriame tarptautinių  pajėgų (NATO) veiksmai sutinka vis didesnį pasipriešinimą. Anksčiau bažnytiniuose sluoksniuose vyravusi nuostata, kad karas Irake „buvo klaida“, o kova su Talibano režimu yra visiškai pateisinama, dabar gerokai susvyravo.

„Nors padėtis yra sudėtinga, mūsų šalis turi daryti viską, kas įmanoma, kad skatintų taikų dialogą“, pažymi kanadiečių katalikų ganytojai. Priminę šalies karinių dalinių dalyvavimą kovoje su Afganistano sukilėliais nuo 2001 metų, jie teigia, kad karas nėra geriausias sprendimas žmonių ir tautų santykių aiškinimuisi, tuo labiau dabartinėje epochoje. Dokumente cituojama „Bažnyčios socialinės doktrinos santraukoje“ (2006 m.) išreikšta pastaba, kad „sunku įsivaizduoti, jog atominėje eroje karas gali būti teisingumo įrankiu. Todėl ir Afganistane reikia ieškoti taikių būdų išspręsti konfliktą, sutelkiant dėmesį į „svarbiausius klausimus“ ir, kad į taikos procesą būtų „įtrauktos visos pusės“.

Pastaruoju metu Bažnyčios socialiniuose dokumentuose ekologiniai klausimai yra nuolat aptariami. Laukiama, kad gamtosauginė tema užims svarbią vietą ir dabar rengiamoje popiežiaus Benedikto XVI socialinėje enciklikoje, kuri, kaip pranešama, turėtų būti paskelbta iki šių metų pabaigos. Todėl nereikia stebėtis, jog ir Kanados vyskupai parlamento rinkimams skirtame laiške kalba apie gamtosaugą, kaip apie  ateities kartų egzistencijos reikalą. Pagal plotą Kanada po Rusijos užima antrą vietą pasaulyje, tačiau beveik visi 33 milijonai jos gyventojų yra susitelkę 160 kilometrų spinduliu pagal sieną su Jungtinėmis Amerikos valstijomis. Taigi, šalies gamtiniai ištekliai yra didžiuliai. Žaliųjų partija pretenduoja tapti stabilia penktąja partija, patenkančia į Kanados parlamentą.

Vyksta fundamentalūs debatai, „kaip apsaugoti gamtinę aplinką, kurių Kanados visuomenė daugiau negali ignoruoti“, – rašo šalies ganytojai. Jie primena žinomą faktą, kad industrinėse visuomenėse išaugusi masinė gamyba ir vartojimas pakirto planetos ekologinę pusiausvyrą. Žmonės tiesiog užmiršo, kad tik dėl sveikos ir atsinaujinančios gamtos jie gali kvėpuoti, numalšinti alkį ir troškulį. Todėl reikia pagaliau suprasti, kad tik pagarba gamtai yra žmogaus egzistencijos normalių sąlygų užtikrinimas, ypač žvelgiant į tolesnę perspektyvą. „Žmonija turi prisiimti atsakomybę rūpintis ateities kartomis, turi stengtis, kad jos galėtų gyventi sveikoje gamtinėje aplinkoje, – teigiama Kanados vyskupų rinkimams skirtame dokumente. – Mes turime viltį, kad mūsų išrinkti atstovai darydami svarbius sprendimus pirmiausia galvos apie tai, kokį paveldą mes paliekame savo vaikams“.

Ganytojai užsiminė ir apie problemą, su kuria dažnai susiduria Vakarų vyriausybės, kada reikia rinktis tarp gamtos apsaugos projekto ir darbo vietų išsaugojimo. Jie pabrėžia, kad siekiant atstatyti pusiausvyrą tarp ekonominės veiklos ir žmogaus būties gamtinėje aplinkoje, reikia kurti darnų ryšį tarp abiejų realybių. Kaip moko popiežius Benediktas XVI, nauda ir pelnas yra svarbūs siekiant ekonominės pažangos rinkos sąlygomis, tačiau ir čia turi vyrauti solidarumo bei dalijimosi logika. Tik tada pažanga bus visapusiška ir palanki visiems.

Politika, statistika ir pasirinkimo svarba

Rugsėjo pradžioje Kanados ministras pirmininkas Stefenas Harperis oficialiai paprašė Didžiosios Britanijos karalienės atstovės generalinės gubernatorės Mišel Žan paleisti šalies parlamentą ir spalio 14 dieną surengti priešlaikinius rinkimus, kadangi konservatorių mažumos vyriausybei funkcionuoti tapo beveik neįmanoma. Per praėjusius 2006 metų rinkimus, kuriuose dalyvavo 65 proc. balsavimo teisę turinčių kanadiečių, konservatoriai buvo gavę 36 proc. balsų, liberalai – 30 proc., naujoji demokratų partija (socialdemokratai) – 17,5 proc., Kvebeko blokas (atstovaujantis prancūzų tautinei mažumai) – 10,5 proc., žalieji – 4,5 proc. Iš 308 parlamento narių septyniems pakeitus savo partinę priklausomybę, Kanados parlamento paleidimo momentu konservatoriai turėjo 127 vietas, liberalai 96, naujieji demokratai 30, kvebekiečiai 48, žalieji – 1 vietą. (Vieną vietą užėmė nepartinis, o kelios vietos buvo vakuojančios.)

Konservatoriai tikisi, kad po spalio 14 dienos rinkimų jie turės žymiai daugiau vietų (gal net parlamentinę daugumą) ir galės sudaryti stabilią vyriausybę. Pastarojo meto sociologinės apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė Kanados rinkėjų nori, kad konservatorių lyderis S. Harperis liktų šalies vyriausybės vadovu. Tam, kad konservatoriai sudarytų daugumą Kanados parlamente, reikia, kad jie surinktų bent 40 proc. rinkėjų balsų. „Environics“ sociologinės apklausos duomenimis 38 proc. kanadiečių pasirengę balsuoti už konservatorius, 28 proc. – už liberalus, 19 proc. atiduotų balsus naujiesiems demokratams, 8 proc. – Kvebeko blokui, o 7 proc. – žaliesiems.

Pagal dabartinę demografinę padėtį Kanadoje katalikų balsai yra lemiantys.  (2001 metų surašymo duomenimis 42,6 proc. kanadiečių yra katalikai, 23,3 proc. – protestantai, 4,4 proc. – kiti krikščionys, 1,9 – musulmonai, 11,8 proc. – neapibūdino savo tikėjimo ir 16 proc. – netikintys.) Kanadoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, „politiniai mūšiai“ išsklaido tiek katalikiškos pakraipos politikus, tiek ir rinkėjus po įvairias partijas. Tradiciškai Vakaruose tie, kurie teikia pirmenybę socialiniam teisingumui, renkasi kairiąsias partijas, o pabrėžiantys šeimos ir gyvybės vertybes – dešiniąsias. Kanados vyskupai, rengdami tikintiesiems duoti tiesioginį „partinį nurodymą“, priešrinkiminiame dokumente pabrėžia, jog savo politiniuose pasirinkimuose „katalikai turi rimtai apsvarstyti savo pasirinkimą, pirmenybę teikiant visuomenės bendrajam gėriui“.

Jie pripažįsta, jog įmanoma tokia situacija: kandidatas visiškai sutinka su anksčiau išvardytomis Bažnyčios mokymo nuostatomis, bet priklauso partijai, kurios politika yra priešinga tikėjimui. Galimas ir toks atvejis – partijos programa ir veiksmai atspindi Bažnyčios mokymo reikalavimus, tačiau jai priklausantis kandidatas privačiu gyvenimu ir politika neturi nieko bendro su katalikybe. Kad padėtų tikintiems politikams ir rinkėjams susiorientuoti tokiose prieštaringose situacijose, Kanados vyskupai nurodo į minėtą 2002 metų Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog „krikščionio sąžinė neleidžia balsuoti už politinę programą ar atskirą įstatymą, kurie prieštarauja tikėjimo ir moralės pagrindams“.

Ganytojai pripažįsta, jog išskirtiniais atvejais svarbiuose politiniuose pasirinkimuose reikia taikyti ir „mažesnio blogio“ principą, kam yra būtinas išmintingas apsvarstymas, drąsa ir apsisprendimas gėrio siekti „aplinkinio kelio“ priemonėmis. Tačiau ir šiais atvejais svarbu žinoti, kad „toleravimas to, kas yra bloga, nepadaro jo geru“, todėl minėtas pasirinkimas gali būti laikinas ir priklausyti nuo sąlygų.

© 2008 „XXI amžius“