|
Kermošinė agresija
Įsisiautėjus priešrinkiminiam kermošiui, kai iš plakatų ir laikraščių persekioja kandidatų į Seimą skvarbūs žvilgsniai, kai pašto dėžutes užpildo lankstinukai ir skrajutės, nevalingai kyla klausimai: iš kur tiek popieriaus kandidatai ima, kiek jo suvartoja?
Greenpeace International organizacijos duomenimis, lyginant su praėjusiu amžiumi, pasaulyje liko tik 20 proc. natūralių miškų. Celiuliozės pramonei vietoj natūralių miškų veisiamos plantacijos, o fabrikai užteršia milžiniškus kiekius vandens. Kanadoje tam, kad į celiuliozę būtų perdirbta 28 tūkst. tonų medienos, pagaminama 599,3 tonų cheminių atliekų ir užteršiama 45 milijonai litrų vandens. Popieriaus poreikis pasaulyje nuolat auga, o miškų resursai sparčiai mažėja. Pavyzdžiui, Vokietijoje 1919 metais vienas gyventojas per metus suvartodavo 10 kg popieriaus, o 2003 metais jau 224 kg. Vakarų Europoje popieriaus vartojimo lygis jau stabilizavosi ir daugiau nebeauga, tačiau to negalima pasakyti apie besivystančias šalis (tarp jų ir Lietuvą), besistengiančias pasivyti Vakarų pasaulį. O mokslininkai tvirtina, kad gyvas medis yra 20 kartų vertingesnis už nukirstą.
Taigi galime teigti, kad kandidatai į Seimą dar gyvų miškų likučius kerta, o vietoj skiedrų plakatai, lankstinukai, skrajutės ir gamtos teršalai į visas puses skrenda. Jei dar pradėtume skaičiuoti, kiek popieriaus prireiks, kai jie paklius į Seimą, kai pradės tenkinti nuolat augančius savo ir jų biurokratinio aparato popieriaus poreikius, galva apsisuktų.
Kita vertus, tokia kermošinė reklama yra rinkėjų kvailinimui prilygstantis informavimo būdas. Vyriausioji rinkimų komisija galėtų ją suprastinti, išleisdama leidinį su partijų ir kandidatų programomis bei kitais duomenimis, kurį rinkėjai, jei panorėtų, galėtų pasiskaityti ar įsigyti rinkimų apygardose. Taip būtų sutaupyta ne tik daug medžių, bet ir apsaugotas pilietis nuo reklaminės agresijos bei žalingų gamtai pasekmių.
Algimantas Zolubas
© 2008 XXI amžius
|