Savo balsu per Vatikano radiją žadino tikėjimą ir viltį
AA mons. prof. hab. teol. dr. jubil. Vytautas Kazlauskas
(1919 09 05 1944 05 07 2008 09 26)
|
Mons. prof. hab. teol. dr. jubil.
Vytautas Kazlauskas
|
|
Užuojautų knygoje pasirašo
kun. Robertas Gedvydas Skrinskas
|
|
Kunigai prie mons. V. Kazlausko
karsto laidotuvių šv. Mišiose
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
|
|
Prie kapo duobės velionio gimtosios
Vilkaviškio vyskupijos vardu
atsisveikinimo žodį tarė Vilkaviškio
vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC
|
|
|
Laidotuvių akimirkos
|
Rugsėjo 26 dieną mirė mons. prof. hab. teol. dr. jubil. Vytautas Kazlauskas, sulaukęs 89 metų amžiaus, 64 metus vykdęs kunigišką tarnystę.
Velionis gimė 1919 m. rugsėjo 5 dieną Avikilų kaime, Liudvinavo valsčiuje, netoli Marijampolės. Jis buvo vienas iš vienuolikos vaikų gausioje ūkininkų Motiejaus Kazlausko ir Barboros Baronaitės šeimoje. Mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje, Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose.
1944 m. gegužės 7 dieną Vytautas Kazlauskas buvo įšventintas kunigu, tų pačių metų rudenį pasitraukė į Austriją. 1945-1946 metais Insbruke studijavo teologiją, sociologiją ir pedagogiką. Po to teologijos ir sociologijos studijas tęsė popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir 1950 metais už disertaciją apie Lietuvos 1922 metų agrarinės reformos vertinimą pagal Bažnyčios socialinį mokymą gavo teologijos daktaro laipsnį. 1951-1952 metais Romoje Pro Deo universitete toliau studijavo sociologiją.
Pokario metais Romoje buvo ir daugiau iš Lietuvos per Vokietiją pasitraukusių jaunų kunigų ir seminaristų. Kūrėsi Popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija. Netrukus subrendo mintis atgaivinti ir karo pradžioje trumpai gyvavusias lietuviškas Vatikano radijo laidas. Pirmoji iš Vatikano transliuota laida lietuvių kalba radijo eteryje skambėjo 1940 metų lapkričio 27 dieną, tačiau po dvejų metų, 1942 pabaigoje, laidos nutrūko. Vatikano radijo transliacijos lietuvių kalba atgaivintos 1946 metų birželio 8 dieną. Romoje gyvenusių lietuvių kunigų grupei, rengusiai radijo laidas, priklausė ir teologijos studentas kunigas Vytautas Kazlauskas. Jis, kaip ir dauguma kitų popiežiškuosiuose universitetuose studijavusių kunigų, planavo baigęs studijas keliauti į Ameriką, dirbti pokario metais pagausėjusių lietuvių išeivių bendruomenių sielovadoje. Vis dėlto į Ameriką kun. V. Kazlauskas neišvyko. 1950 metais, tapęs Vatikano radijo bendradarbiu, ilgainiui visiškai atsidėjo šiam pašaukimui. Vatikano radijo laidų lietuvių kalba redakcijoje dirbo ir jai vadovavo beveik keturis dešimtmečius, iki 1988 metų liepos mėnesio.
Dirbdamas redakcijoje kun. V. Kazlauskas parengė radijo paskaitų ciklus tikėjimo pagrindų, apologetikos, religijos ir mokslo, religijos ir moralės, socialinės krikščionybės dinamikos, žmogaus teisių teologinių pagrindų bei kitomis temomis.
Kunigas dalyvavo Italijos lietuvių visuomeninėje veikloje: buvo Italijos lietuvių bendruomenės sekretoriumi, keletą kartų vadovavo Italijos lietuvių kunigų sąjungai. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose ir Europos lietuvių studijų savaitėse skaitė paskaitas apie šiuolaikinio ateizmo socialines priežastis, krikščioniškas ir humanistines vertybes lietuvių tautos rezistencijoje ir išsilaisvinimo kovoje bei kitomis temomis.
1980 metais kun. V. Kazlauskui suteiktas monsinjoro titulas.
1990 metais monsinjoras sugrįžo į Lietuvą. Buvo vienu iš steigėjų, dvasios vadu ir pirmininku 1991 metais įkurto labdaros ir paramos fondo Vaiko tėviškės namai, besirūpinančio našlaičių globa, jų katalikišku auklėjimu ir kuriančio natūralios šeimos modeliu paremtą našlaičių globos ir ugdymo sistemą. Šio fondo rūpesčiu monsinjoro tėvų žemėje įkurti Marijampolės Vaiko tėviškės namai ir Kauno Vaiko tėviškės namų šeimynos.
1990-1997 metais mons. V. Kazlauskas dėstė religijotyrą ir krikščioniškąjį socialinį mokslą Katalikų teologijos fakultete VDU ir Kauno kunigų seminarijoje, pora metų ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. 1992 metais jam suteiktas profesoriaus titulas. 1991-1995 metais buvo VDU kapelionu. Greta šių pareigų, 1992-1994 metais dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi.
Mons. V. Kazlauskas bendradarbiavo užsienio lietuvių dienraštyje Draugas. Mokslinius straipsnius paskelbė Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbuose, žurnaluose Logos, Naujasis Židinys-Aidai ir kituose leidiniuose. Neseniai išėjo jo religinės literatūros knyga Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui.
Mons. prof. dr. V. Kazlauskas rugsėjo 29 dieną palaidotas Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Laidotuvių ceremonija prasidėjo šv. Mišiomis Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Jų aukoti prie didžiojo altoriaus atėjo beveik šimto visų Lietuvos vyskupijų dvasininkų procesija, pamaldose dalyvavo velionio artimieji, bendradarbiai, globotiniai, Kauno miesto valdžios atstovai, gausiai susirinkę tikintieji. Liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, vyskupas emeritas Romualdas Krikščiūnas, taip pat prelatai, monsinjorai bei kunigai.
Šv. Mišių pradžioje kreipdamasis į šviesaus atminimo dvasininko palydėti susirinkusius tikinčiuosius arkiv. S. Tamkevičius pakvietė padėkoti Viešpačiui už didžius mirusiojo nuopelnus Lietuvai ir jos Bažnyčiai, taip pat paprašyti daugiau darbininkų į Viešpaties vynuogyną.
Homiliją pasakęs arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog didžią savo garbingo gyvenimo atkarpą velionis monsinjoras gyveno ne Lietuvoje, bet jai nuoširdžiai tarnavo gūdžiais sovietinės okupacijos siautėjimo metais 38 metus dirbdamas Vatikano radijuje. Lietuviškas jo laidas, kurioms vadovavo V. Kazlauskas, ganytojas apibūdino kaip itin reikšmingas, padėjusias lietuviams nesusitaikyti su pavergimu. Klausydami šių laidų Lietuvos tikintieji turėjo galimybę išgirsti autentišką Bažnyčios mokymą, sužinoti apie Vatikano II Susirinkime priimtų dokumentų nutarimus, čia buvo skaitomi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pranešimai ir popiežiaus Jono Pauliaus II pasiryžimas būti tylos Bažnyčios balsu. Pasak ganytojo, velionis dvasininkas V. Kazlauskas savo giliose ir turiningose laidose, kurias nuolat siekė nutildyti sovietinė KGB, žadino tikėjimą ir viltį, kad pavergimas neamžinas. Dėl to, arkivyskupo žodžiais, garbingasis dvasininkas, rūpinęsis Bažnyčios laisve ir jos ateitimi, o paskutiniuosius dešimtmečius atidavęs silpniausiems, užsitarnavo būti vadinamas prisikėlimo šaukliu ir yra pavyzdys, kaip kunigystės kelyje gali būti įprasminamas žmogaus gyvenimas.
Prie kapo duobės velionio gimtosios Vilkaviškio vyskupijos vardu tartame atsisveikinimo žodyje Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, priminė prasmingą mons. V. Kazlausko gyvenimo kelią, kuriame jis nesukaupė turtų, tačiau išsiskyrė nesavanaudiškumu, kuklumu, tarnavimu kitiems, gailestingumu ir užuojauta kiekvienam, ypač našlaičiams ir beglobiams vaikams. Kan. Donatas Jasulaitis perskaitė Italijos tarptautinės vaikų kaimų organizacijos SOS Kinderdorf International atsisveikinimo su mons. V. Kazlausku laišką.
Ilgus metus ištikimai tarnavęs Viešpaties vynuogyne, radijo bangomis tautiečiuose stiprinęs tikėjimą ir laisvės viltį, tėviškai rūpinęsis globos stokojančiais vaikais ir jaunimu, tegauna dangaus karalystės atpildą.
Pagal Vilkaviškio vyskupijos, Kauno arkivyskupijos ir VR informacijas
Netekome monsinjoro Vytauto Kazlausko, kilusio iš vienuolikos seserų ir brolių šeimos. Joje viską lėmė draugiški santykiai, rūpestis ir globa vieni kitais. Ši aplinka ir išugdė visiems meilę namams ir pašaukimą rūpintis kitais. Nuoširdžiai dėkojame visiems už pareikštą pagarbą ir palydėjusiems į paskutinę kelionę mūsų mielą brolį ir dėdę monsinjorą Vytautą Kazlauską. Esame dėkingi vyskupams, kunigams, savivaldybių atstovams, Kauno merui, Liudvinavo klebonui ir seniūnijos atstovams, medicinos darbuotojams, bičiuliams, Vaiko tėviškės namų auklėtiniams bei darbuotojams.
Sesuo, seserų ir brolių vaikai
© 2008 XXI amžius
|