Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Pozicija
Rinkimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate 

Garbinga klebono sukaktis

Šlienavos klebonas kan. Vytautas Vaičiūnas Autorės nuotraukos

Kunigystės 20-metį minintį kleboną kan. Vytautą Vaičiūną (dešinėje) sveikina majoras Juozas Vainauskas. Antras iš kairės – kun. Alfonsas Bulota

Kleboną sveikino „Gimtinės“ choras ir jo vadovas Pranas Jurkonis

Šlienava. Praeitą sekmadienį buvo paminėtas parapijos klebono kan. Vytauto Vaičiūno, Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordino kavalieriaus, kunigystės 20-metis. Šv. Mišias aukojo pats sukaktuvininkas ir kun. Alfonsas Bulota, pamokslą sakė Aukštosios Panemunės klebonas garbės kanauninkas Deimantas Brogys. Palygindamas tą dieną skaitytą Evangelijos pasakojimą apie du sūnus – vieną nors ir nusižengusį tėvui, bet paklususį ir atėjusį darbuotis į vynuogyną, antrąjį – pažadėjusį, bet neištesėjusį, pamokslininkas džiaugėsi kunigo Vytauto prieš 20 metų pasirinktu keliu. „Jau 20 metų, ne visada tinkamai įvertintas, padėkotas. Nepaisant visų išgyvenimų jis nepasakė – esu pavargęs, bet, Viešpaties pakviestas, jis įsijungė į tarnystę Dievui, – sakė kan. D. Brogys. Ir pripažino: – Ir darbuojasi taip, kad mums, jaunesniems, net ausys rausta. Ir net pavydime, kad mes, kaip tas antrasis tėvo sūnus, pasakęs, kad padarysiu, nueisiu, nenueiname, nepadarome“. Kan. D. Brogys dėkojo kan. V. Vaičiūnui už tą tarnystę, „kurios reikia mums kaip pavyzdžio, kad neišsisukinėtume, o padarytume, ir padarytume daugiau nei galime“. Pasirodo, kad kan. D. Brogys, kaip gretimos parapijos klebonas ir kaip dekanas,  kartais ir pabara kan. V. Vaičiūną, kad per daug varginasi, netausoja savo sveikatos. Kaip sakė Aukštosios Panemunės klebonas, netgi vyskupas R. Norvila kan. V. Vaičiūno pavyzdžiu pamoko kitus, kaip galima gražiai susitvarkyti. „Bet reikia ir nenualinti savęs, todėl paprašykime Viešpaties sveikatos kanauninkui Vytautui. Prašykime ir naujų pašaukimų, kurie bręsta ir jūsų parapijoje“, – baigdamas pamokslą-homiliją sakė dekanas kan. D. Brogys ir pabaigoje perskaitė Vilkaviškio vyskupo atsiųstą nuoširdų sveikinimą kan. V. Vaičiūnui.

Po šv. Mišių kanauninką sveikino ir parapijiečiai, ir svečiai. Tarp sveikinusiųjų buvo ir Seimo narys Donatas Jankauskas, ir „XXI amžiaus“ redaktorius E. Šiugžda, ir „Naujojo amžiaus“ leidyklos direktorė L. Šiugždienė, ir Šlienavos pagrindinės mokyklos direktorius Vladas Ravka, ir parapijos choras, ir „Gimtinės“ choras (vad. Pranas Jurkonis), sudainavęs daug gražių lietuviškų dainų, ir parapijos pastoracinio komiteto pirmininkas Steponas Džiugys, kiti parapijiečiai.

Svarbiausieji sukakties paminėjimo kaltininkai – Beliauskų šeima (būtent ši keturių asmenų šeima „paslapčiomis“ ir suorganizavo minėjimą) apgailestavo, kad apie sukakties paminėjimą nebuvo pranešta Samylų seniūnui Sauliui Banioniui, – jis tikrai būtų prisidėjęs prie sveikinimų.

Tiek dekanas kan. D. Brogys, tiek kan. V. Vaičiūną sveikinusieji nė kiek neperdėjo kalbėdami apie jo darbštumą. Daugiau nei prieš dešimt metų į Šlienavą atkeltas klebonas V. Vaičiūnas greitai pakeitė bažnyčią ir jos aplinką. Kryžiaus kelio stotys, šventųjų skulptūros, kryžiai, koplytėlės, išpuoštas šventorius, jo varteliai, dailūs takeliai ir ypač gėlės – taip dabar atrodo kažkada buvusi apleista parapija. Šventoriuje stovi varpinė, naujai pastatyta parapijos salė, bažnyčią juosia daili lengvos konstrukcijos tvora, kryžiai, tarp kurių ir kryžius, skirtas pernai vykusio Vilkaviškio vyskupijos Eucharistiniam kongresui atminti, Švč. M. Marijos, šventųjų Petro ir Povilo skulptūros...

Šiuose dideliuose darbuose jam padeda, remia ir jį patį globoja Beliauskų šeima.  

Po sveikinimų ir „Gimtinės“ dainų kan. V. Vaičiūnas, dėkodamas  parapijiečiams ir svečiams už gražų jo pagerbimą, juokavo, kad už kunigystę jis labiausiai turėtų dėkoti tarybinei valdžiai, kuri uždarė jį į lagerį ir ten subrandino tikėjimą. Jam, atsidavusiai kovojusiam už tikėjimo laisvę (jo artimiausiu bendražygiu iki savo tragiškos žūties buvo kun. Juozas Zdebskis), KGB darbuotojai davė slapyvardį „Inžinierius“, įvertindami jo techninį sumanumą restauruojant „nurašytus“ kopijavimo aparatus, tada labai kruopščiai saugomus. (Beje, inžinieriumi V. Vaičiūną už sumanumą vadindavo ir jo bendraminčiai.) 1981 metais KGB pasikėsino į V. Vaičiūno ir kun. J. Zdebskio sveikatą – jiems į automobilį buvo įpilta stipriai veikiančių nuodingų medžiagų. V. Vaičiūnas 1981 metais buvo nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo, kalėjo Rusijos lageriuose. 1984 metais, jau būdamas laisvėje, kreipėsi į ištremtus vyskupus J. Steponavičių ir V. Sladkevičių, prašydamas jų sutikimo mokytis pogrindžio seminarijoje. (Tuo laiku būdamas vedęs būsimasis kunigas turėjo palikti savo žmoną Levutę, išeinančią į vienuolyną.) Po ketverių metų mokymosi nelegalioje kunigų seminarijoje V. Vaičiūnas buvo įšventintas kunigus. Tai įvyko 1988 m. rugsėjo 20 dieną Skaistgirio bažnyčioje, netoli Žagarės. Įšventinimo apeigas atliko vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Tą dieną kartu buvo įšventintas į kunigus ir Kazimieras Ambrasas, taip pat nelegaliai mokęsis pogrindžio seminarijoje.

Jau 20 metų besidarbuojantis Viešpaties vynuogyne, išradingas, darbštus, nagingas kunigas dirba nepavargdamas. Nors jaučia, kad jėgų nėra per daug, tačiau, subūręs gražų parapijos bendruomenės branduolį, kan. V. Vaičiūnas sugeba daug nuveikti.

Livija ŠIUGŽDIENĖ

© 2008 „XXI amžius“