Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Pozicija
Rinkimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Piligriminės kelionės šviesa – Švč. M. Marijos šypsena

Alvyra Grėbliūnienė

Su vadove s. Monika. Vėliavą laiko s. Teresė

Iš kairės: tėvas Emanuelis, brolis Dominykas, seserys Ieva ir Marija

Rugsėjo 8-19 dienomis 52 žmonių grupė vyko į piligriminę kelionę, į kurią pakvietė Šv. Jono bendruomenė. Pagrindinis kelionės tikslas buvo dalyvauti Lurdo 150-ųjų Marijos apsireiškimo metinių minėjime, į kurį turėjo atvykti popiežius Benediktas XVI.

Kelionė prasidėjo šv. Mišiomis Vilniuje Šv. Jono brolių vienuolyne. Pastiprinti Eucharistine duona, kunigo palaiminti, piligrimai savo kelionę patikėjo Švč. M. Marijos globai. Pirmas susitikimas su stebuklingąja Dievo Motina įvyko Čenstakavoje.  Mūsų grupei bazilikos koplyčioje šv. Mišias lietuviškai aukojo tėvas Jonas.

Cistersų vienuolynas saugojo piligrimų saldų miegą

Vėlų vakarą pasiekę Čekijos miestą Oseką apsistojome cistersų vienuolyne. Ankstyvą rytą tėvas Jonas aukojo šv. Mišias. Iš Oseko visą dieną važiavome į Rimontą, kur yra Šv. Jono brolių, apaštalinių seserų  ir kontempliatyviųjų seserų vienuolynai. Miestą pasiekėme vėlų vakarą. Pernakvojome vienuolyne ir tęsėme kelionę.  Kita susitikimo vieta buvo Semure, Apaštalinių seserų generaliniuose namuose. Šalia jų stūkso XII amžiaus romanų stiliaus bažnyčia. Apaštalinių seserų koplyčioje šv. Mišias aukojęs tėvas Jonas pasakė homiliją apie priešų meilę. Kiekvienas iš mūsų galime pasidaryti mėgstamų ir nemėgstamų žmonių sąrašą. Vis dėlto turime mylėti vieni kitus, nes meilės šaltinis yra Dievas. Jis per Šv. Dvasią šią meilę siunčia visiems: blogiesiems ir geriesiems.

Po šv. Mišių pietavome Apaštalinių seserų generaliniuose namuose. Šiuo metu čia gyvena 40 seserų. Po pietų bendravome su seserimis. Vyresnioji ses. Elizabeth papasakojo, kad naujokės į čia atvyksta, jog įgytų kontempliatyvaus gyvenimo pagrindus. Taip pat čia seserys studijuoja filosofiją. Jų gyvenimą sudaro malda: Dievo Žodis, adoracija, Eucharistija. Pasiruošusios vienuoliškam gyvenimui, seserys priima pradžioje laikinuosius, vėliau amžinuosius įžadus: skaistybės, neturto ir paklusnumo.

Šv. Jono bendruomenę 1975 metais Fribūre (Šveicarija) įkūrė dominikonas, tėvas Marie – Dominique Philippe’as, ją palaimino popiežius Jonas Paulius II. Įkūrėjas buvo susitikęs ir su Motina Terese, kuri toliau skatino šiai veiklai. Šv. Jono kongregacijos vienuolynas Vilniuje įkurtas 1993 metais arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio prašymu. Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų vienuolynas – 1998 metais, o Šv. Jono apaštalinių seserų – 2007 metais.

Kas sieja Prancūziją su Lietuva?

Tolimesnis mūsų kelionės tikslas – Paray le Monialio Jėzaus Širdies šventovė. Šiame mieste kukliai vizitiečių vienuolei šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690) daug kartų apsireiškė Kristus. Jis merginos paprašė, kad šalyje būtų įvesta Kristaus Širdies šventė ir Prancūzija paaukota Jėzaus Širdžiai. Per vieną iš apreiškimų  Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis  liepsnose. Širdį juosė erškėčių vainikas, ant jos buvo uždėtas kryžius.  Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina iki šiolei. Mes taip pat šioje šventovėje adoravome ir pagarbinome šį atvaizdą. Koplyčioje yra karstas su šv. Marijos Margaritos Alakok relikvijomis.

Kelionės metu tėvas Emanuelis skaitė daug paskaitų. Jis priminė, kad kitas Jėzaus Širdies apreiškimas įvyko XX amžiuje Vilniuje vienuolei šv. Faustinai Kovalskai. Ji atranda giliausią gelmę – Jėzaus Gailestingumą. Jėzus Faustinai sako: ,,... Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies“ (Dien. 1588). Pagal vienuolės regėjimus buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Vilnius yra ta vieta, kuri turi parodyti Jėzaus gailestingumą. Gailestinga širdis – romi ir nuolanki. Gailestinga širdis  – kuri viską atleidžia ir myli. Jėzaus meilės kupinas žvilgsnis mūsų neteisia, o gydo. Šiandien žmonės ištroškę meilės ir tik meilės kupinas Jėzaus žvilgsnis gali išgydyti, sukurti naują širdį.  Tėvas Emanuelis konstatavo, kad Prancūzija buvo  pirmoji Europos valstybė, kuri priėmė krikštą.  Lietuva – paskutinioji. Svarbiausia Prancūzijos globėja yra Švč. M. Marija, kaip ir Lietuvos.

,,Nusiprauskite veidą ir melskite Dievą apvalyti jūsų širdis“

 Į Lurdą atvykome 12 dienos vakare. Ryte su Lietuvos vėliava dalyvavome tarptautinėse šv. Mišiose požeminėje Šv. Pijaus X bazilikoje. Šv. Mišiose buvo minimas ir Lietuvos vardas.

Šeštadienio vakare iš Paryžiaus į Lurdą atvyko popiežius Benediktas XVI. Į aikštę prie bazilikos suplaukė minios žmonių. Priekyje buvo labai daug ligonių ratukuose. Dauguma piligrimų turėjo savo šalies ar bendruomenės vėliavas. Mūsų Lietuvos vėliava buvo vienintelė. Ją labai kantriai ir garbingai nešė grupės vadovė ses. Monika Teresė. Piligrimai Popiežių sutiko labai emocingai, ypač ispanai ir vokiečiai. Dideliame ekrane stebėjome Šventojo Tėvo kelionę. Mūsų grupė kartu su viso pasaulio piligrimais dalyvavo žvakių procesijoje, Rožinio maldoje. Šį vakarą Popiežius pasakė ir pirmąją homiliją.

 Sekmadienio ankstų rytą iškeliavome prie įleidimo vartų. Kiekviena piligrimų grupė nunurodytą valandą rinkosi į paskirtą sektorių šv. Mišioms. Čia mus kiekvieną patikrino policininkai. Gavome dovanų kėdutes-kuprines su informacine medžiaga ir butelį mineralinio vandens. Susėdome mums paskirtame 62 sektoriuje ir per tris valandas laukėme susitikimo su Šventuoju Tėvu. Popiežių džiaugsmingai sutiko per pusantro šimto tūkstančio piligrimų. Šv. Mišias stebėjome per ekraną. Homilijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Bažnyčios liturgijoje minimą Kristaus Kryžiaus išaukštinimą, apie Mariją, kuri per visą laiką nuo Apreiškimo Nazarete, per kitus savo apsireiškimus įvairiose pasaulio šalyse, per visą Bažnyčios istoriją iki mūsų dienų liudija savo Sūnaus meilę žmonijai. Šios meilės simbolis ir įrankis yra Kryžius. Po šv. Mišių su žvakelėmis rankose aplankėme Apsireiškimų grotą, prisilietėme prie tarsi Marijos ašaromis sudrėkintos akmeninės sienos ir kiekvienas išgyvenome skirtingą, protu nesuvokiamą jausmą, o gal pamatėme ir Marijos šypseną? Atsigėrėme, nusiprausėme veidą ir prisipylėme stebuklingojo šaltinio vandens. Pavakary dalyvavome Eucharistinėje procesijoje.

,,Gražiosios Ponios“ šypsena – nesudaužomos vilties šaltinis

Rugsėjo 15-osios rytą prie Rožinio Dievo Motinos bazilikos Popiežius aukojo šv. Mišias, skirtas ligoniams. Bažnyčia šią dieną mini Sopulingąją Švč. M. Mariją. Lurdas labiausiai traukia ligonius ir neįgaliuosius. Čia žmonės patiria tūkstančius stebuklingų išgijimų. Bažnyčios oficialiai pripažinti yra 67. Pirmadienio rytą į šv. Mišias susirinko dešimtys tūkstančių piligrimų. Tarp jų daugelis buvo sunkūs ligoniai: gulintys neštuvuose, sėdintys vežimėliuose, su lazdomis. Dešimčiai iš jų Popiežius suteikė Ligonių patepimo sakramentą.

Homilijoje  Šventasis Tėvas paminėjo, kad prie Kryžiaus išlietos Marijos ašaros tapo šypsena. Per antrąjį apreiškimą ,,gražioji Ponia“ Bernadetai taip pat padovanojo šypseną. Marijos šypsena yra nesudaužomos vilties šaltinis, ji skirta visiems. Ypač ji reikalinga kančios palaužtiems ir sugniuždytiems žmonėms, tiems, kuriems niekas kitas žemėje negali padėti. Popiežius ragino atsigręžti į Mariją. Jos šypsenoje slypi paslaptinga jėga tęsiant kovą su liga. Marija turi malonę be baimės priimti atsisveikinimą su šiuo pasauliu Dievo paskirtą valandą, o Ligonių patepimo sakramentas yra atsidavimas Dievo gailestingumui.

Suradome arkangelą šv. Mykolą ir Juodąją Mergelę Mariją

Pirmadienį po pietų išvykome link namų. Apsistojome nakvynei Le Puy en Velay miestelio vienuolyne, aplankėme dar V amžiuje statytas šventoves, gėrėjomės miestelio grožiu, lipome į Šv. arkangelo Mykolo koplyčią, didingai stūksančią dar nuo X amžiaus. Į ją veda 268 laipteliai. Koplyčioje – įspūdinga šv. Mykolo statula su nugalėtu drakonu po kojom. Daug kitų religiniais motyvais nutapytų freskų, vitražų, skulptūrų. Čia tėvas Emanuelis aukojo šv. Mišias. Homilijoje jis ragino prašyti arkangelą šv. Mykolą nuo mūsų nublokšti demonus, kurie traukia žemyn ir trukdo kelionei į dangų. Ši koplyčia yra tarsi dangaus prieškambaris. Joje meldėmės į angelus, kad duotų mums M. Mariją, kuri mus vestų į dangų.

Miestelį Puy  katedra yra viena seniausių Dievo Motinos šventovių Europoje. Piligrimai ją lanko nuo V amžiaus. Į katedrą veda lyg didieji Jokūbo laiptai nuo žemės iki dangaus. Jais užlipę įeiname į Švč. M.Marijos įsčias, kad gimtume Dievo vaikais. Katedroje yra pagrindinis Juodosios M. Marijos altorius. Jos rūbai keičiami kaip ir Čenstakavos Marijos. Mūsų apsilankymo dieną ji dėvėjo šviesiai mėlyną apsiaustą su balta ažūro skraiste.

Yra daug simbolinių prasmių dėl ko M. Marija juoda. Viena iš jų, kad  Šventoji Dvasia pridengė savo šešėliu, kai pradėjo Dievo Sūnų. Šioje vietoje gimė garsi giesmė apie Mariją ,,Salve Regina“. Katedroje yra ir akmuo, galintis išgydyti nuo įvairių ligų. Viena prancūzė karščiuodama susapnavo pranašišką sapną, kad turinti atsigulti ant akmens ir ji pasveiks. Taip ir įvyko. Šis akmuo yra katedroje. Pasaulio piligrimai įvairiais būdais atiduoda  akmeniui savo ligą ir gauna išgijimo malonių. Virš akmens kabo nukryžiuotasis Jėzus Kristus, kuris ir gali išgydyti ligas, jei tai yra Dievo valioje. Katedroje yra šv. Jokūbo statula. Prie jos piligrimai prašo šv. Jokūbą palaiminti jų keliones. Mes taip pat meldėme Jokūbą, kad Dievas laimintų mūsų kelionę, palikome jam asmenines intencijas.

Grįždami namo vėl apsistojome Osekos cistersų vienuolyne poilsiui. Vaikščiojome po senovės dvasia alsuojantį didelį apleistą sodą, meldėmės rožinį, adoravome, dalyvavome šios kelionės paskutinių šv. Mišių aukoje, kurias aukojo iš Lurdo su mumis važiavęs Šv. Jono brolių prioras tėvas Emanuelis. Cistersų vienuolyno bažnyčioje jo pasakyti trumpi ir įtaigūs pamokslai mokė mus, piligrimus, išgirsti Dievo balsą – tapti suaugusiais žmonėmis savo tikėjime, leistis vedamiems Šv. Dvasios ir būti lankstiems. Priimti Jėzaus malonę ten, kur esame. Prašyti Jį padėti viską daryti su meile. Juk mūsų gyvenime svarbiausia – meilė.

Piligriminės kelionės išbandymai ir viltys

 Piligriminėje kelionėje labai daug ir nuoširdžiai apaštalavo, dirbo  ir kontempliavo Šv. Jono bendruomenės seserys ir broliai. Visiems esame labai dėkingi. Be dvasinio maisto, kurį žodžiais ir mistine duona dalijo tėvas Emanuelis ir tėvas Jonas, valdingai ir diskretiškai mūsų kelionei vadovavo ses. Monika Teresė. Dėl jos sumanumo nepatyrėme jokių didesnių nepatogumų, stresų ir kitų nemalonumų. Asmeniškai arčiau teko pažinti brolį Dominyką, nuostabiai gaminusį valgį, apaštalinių seserų vyresniąją ses. Rafaelę,  mūsų „banką“, kontempliatyviąją ses. Ievą Mariją, sužavėjusią ypatinga Dievo dovana dalintis meile ir nuostabia šypsena,  profesionaliai bendrauti ir diskutuoti įvairias klausimais.

Šioje piligriminėje grupėje patyrėme ir išbandymų, tačiau gavome daug daugiau. Jėzaus Širdies gailestingumas, M. Marijos šypsena, Šventojo Tėvo palaiminimas ir pamokymai, Tėvo Jono ir Prioro Tėvo Emanuelio paskaitos ragino mus asmeniškai sudaryti sandorą su Dievu, mokė tapti geresniais, dalytis meile vieniems su kitais, atleisti vieni kitiems ir  mylėti dovanai. Nesvarbu, kur gyvename, išgirsti Jėzaus raginimą: „Kelkitės!“ Kaip sakė tėvas Emanuelis, grįžę iš piligriminės kelionės pavargę ir pasenę netrukus pajusime, kad ji mus atjaunins 15-20 metų, nes Jėzus mums dovanoja jaunystę ir džiaugsmą: „Saugokite jį ir sugrįžę pasidalinkite juo savo aplinkoje, bendruomenėje, parapijoje. Sakykite: „Aš tau dovanoju savo džiaugsmą, nes pasaulis yra labai nuostabus“.

© 2008 „XXI amžius“