Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Provincija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Mes išgelbėsime valstybę, nes mes žinome, kaip ją išgelbėti“

Gintaras VISOCKAS

Mariaus Kundroto vadovaujamo Lietuvių tautinio centro atstovai Autoriaus nuotrauka

Paskutinį rugsėjo antradienį buvau pakviestas į Lietuvių tautinio centro (LTC) rengiamą spaudos konferenciją, kurią būtų galima ironiškai pavadinti kad ir šitaip: „Mes išgelbėsime valstybę, nes mes žinome, kaip ją išgelbėti“. Prieš eidamas į renginį ilgai svarsčiau, ar verta gaišti brangų laiką. Vis dėlto nugalėjo smalsumas. Kad susigundžiau dalyvauti tame renginyje, mažumėlę kaltas ir Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas, privataus pokalbio metu palankiai atsiliepęs apie LTC vadovą Marių Kundrotą. Be to,  mintyse kirbėjo mažytė viltis: gal bent šis judėjimas nebus popierinis, tuščiaviduris? Juk Lietuvai tikrai reikia sveiko, padoraus, konkretaus nacionalizmo, norinčio ir, svarbiausia, pajėgiančio grumtis su kosmopolitizmu, abejingumu, nusivylimu. Kartu neramino pernelyg optimistiški, pernelyg grandioziniai LTC vadovų įsipareigojimai, skelbiami žiniasklaidos priemonėms adresuotuose laiškuose. Karti gyvenimiška patirtis byloja: kur daug gražių šūkių, ten mažai prasmingos veiklos.

Ambicingi LTC planai

O LTC vadovų pranešime, be kita ko, tvirtinama: „LTC meta iššūkį daugumos politinių partijų ir kitų panašių organizacijų nekonkrečioms programoms, melui ir rietenoms. Mes pradedame iškeldami ne asmenybes, o idėjas. Pirmąkart per keliolika metų Lietuvoje įsipareigojame aiškiems ir konkretiems Tautos ir Valstybės stiprinimo darbams. Šiuos įsipareigojimus prisiims ne tik LTC, juos taip pat prisiims vykdyti ir įvairios visuomeninės organizacijos bei politinės partijos“. Kas iš padorių lietuvių galėtų nepritarti tokiam šūkiui? O štai dar viena LTC viešai deklaruojama idėja: „Politinis triukšmas ir įniršis dangsto nelaimę: Tauta žudoma, naikinant mūsų Valstybę, gamtą, kultūrą. Mes siūlome: atmeskime smulkmenas, susitelkime svarbiausiam – Lietuvių Tautos, jos Valstybės atkūrimui. Kviečiame visus, kam svarbi ne valdžia, o galia ir valia: neleiskime įvykti tam, kas nepataisoma! Visi, kas ryžtasi Tautos brandinimo veiklai pagal Lietuvių tautinio centro Lietuvai duodamus įsipareigojimus, junkitės ir telkitės ilgam, sunkiam ir vieninteliam šiandien prasmę turinčiam darbui – Valstybei ir Tautai!“ Šie žodžiai taip pat paimti iš LTC laiško.

Spaudos konferencija – tuštutėlėje salėje

Būsiu visiškai atviras: dabar gailiuosi, kad tą rytą nuskubėjau į BNS konferencijų salę. Žurnalistų nebuvo nė vieno, jei neskaičiuosime BNS atstovės, kuriai pagal pareigas privalu užfiksuoti, ką spaudos konferencijoje kalba vienai valandai salę išsinuomavę agentūros svečiai. O jei nebuvo nė vieno žurnalisto, vadinasi, nebuvo diskusijos, ginčų, pasikeitimų idėjomis, sumanymais. Tuščiai sugaištas laikas, veltui išmesti keli šimtai litų už salės nuomą. Įsivaizduoju, kaip skaudu buvo konferencijos organizatoriams LTC vadovui Mariui Kundrotui, filosofui Romualdui Ozolui ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkui Juozui Dingeliui kalbėti... tuščioje salėje. Bet kas dėl to kaltas? Ar tik ne jie patys?

Tik pamanyk: ąžuoliuką pasodino

Kodėl buvo sušaukta toji konferencija? Siekta informuoti visuomenę, jog į Seimą šį rudenį balotiruojasi vienas konferencijos dalyvis? Norėta visuomenei pranešti, jog savaitgalį Vilniaus Tuskulėnų dvare bus pasodinti keli simboliniai ąžuoliukai, o kitą savaitgalį Panevėžio rajone bus sodinama ąžuoliukų giraitė? Žinoma, idėja dėl ąžuoliukų sodinimo – graži, prasminga. Bet čia įžvelgiu ir nenuoširdumą. Per savo gyvenimą esu pasodinęs ne vieną medį, taip pat – ir ąžuoliukų, sakykim, Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos tėviškėse. Bet man nė sykį į galvą nešovė mintis dėl to sušaukti spaudos konferenciją. Niekaip nesuvokiu, kodėl aš, besąlygiškai pritariantis miškų globojimo bei saugojimo vajui (tikrai barbariška, kada miškai kertami pavasarį, paukščiams perint jauniklius), turėčiau belstis kitą savaitgalį į Karsakiškį ir ten sodinti ąžuoliukus? Gal man prasmingiau pasilikti Vilniuje, Pilaitės rajone, kur gyvenu, ir čia sodinti medžius?

Aš žinau, kad nežinau

Sostinės Pilaitės rajone po mano langais – nedidelis parkas, kuriame auga ne vienas mano paties rankomis pasodintas bei karštomis vasaromis gausiai laistytas klevas ar beržas. Parkas – nuostabus. Vis gražiau ir gražiau žaliuoja. Bet miesto valdžia čia neseniai įkūrė nedidelę jaunimo žaidimų bei futbolo aikštę. Dabar čia vakarais vis dažniau ir gausiau renkasi Pilaitės paaugliai. Ir palieka, žinoma, kaskart vis daugiau ... šiukšlių: cigarečių nuorūkų, sudaužytų butelių, skardinių nuo alaus. Kiemsargiai vasarą beveik kasdien rytais rinkdavo po triukšmingų jaunimo vakaronių paliktus šiukšlių kalnus. Taigi egzistuoja realus pavojus, jog ilgainiui medelių sodinimas Pilaitės rajone nueis šuniui ant uodegos, nes nedidelė giraitė taps šiukšlynu. Gal LTC vadovai žino, kaip priverst verslininkus nekirsti miškų pavasariais, kaip nubausti tuos, kurie prie Karsakiškio iškirto mišką, kaip išmokyti jaunimą linksmintis nešiukšlinant? Iš karto prisipažinsiu: aš nežinau.

Ginčykimės, bet tik ne tuščioje salėje

Beje, kad į tą konferenciją neatvyko nė vienas žiniasklaidos atstovas, - pusė bėdos. Žurnalistai dažnai pasirenka ne pačius prasmingiausius renginius. Plunksnos brolių prioritetai ne visuomet sutampa su visuomenės, tautos, valstybės interesais. Tačiau su šia realybe, norim ar nenorim, reikia taikytis. Jei siekiame žiniasklaidos dėmesio, privalome ją sudominti, suintriguoti. Kito kelio tiesiog nėra ir nebus. Nebent įvesime diktatūrą ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininką Rimvydą Valatką jėga priversime atvykti į susitikimą. Apmaudžiausia, kad esama temų, apie kurias verkiant reikia kalbėti. Šiandien, dabar. Bet tik ne tuščiose salėse. Jei ginčijamės dėl, sakykim, begėdiško šiukšlinimo, tai toje diskusijoje privalo dalyvauti ne tik tie, kurie sodino medelius, joje dalyvauti privalo ir šiukšles parke piktybiškai paliekantys jaunuoliai ir jaunuolės, ir savo vaikų nesugebantys sudrausminti tėvai, ir Pilaitės seniūnijos valdžia, įrengusi žaidimo aikšteles. Priešingu atveju iš tos kalbos – kaip grūdų iš pelų maišo. Bet ar įmanoma surengti probleminį susitikimą, kuriame dalyvautų visos suinteresuotos pusės? Aš nežinau, kaip už vieno stalo susodinti ir kaltininkus, ir kaltintojus. Todėl ir nerengiu spaudos konferencijų.

Medelius geriau sodinti pavasarį

Ypač keistai nuteikė LTC vadovybės pareiškimas, kokias partijas bei partijų atstovus jie remia šių metų rudens rinkimuose į Seimą. Po spaudos konferencijos pasiteiravau, ko reikėtų, kad LTC remtų, pavyzdžiui, mano kandidatūrą. Pasirodo, turiu atsakyti į jų suformuluotus klausimus ir, jei mano atsakymai daugmaž sutaps su jų nuostatomis, tada kur nors kada nors jie viešai pareikš, esą žurnalistas G. Visockas – jų bendramintis. Lyg ir logiška. Ir tuo pačiu – vienpusiška. Sakykit, o man nereikia žinoti, kas jie tokie, kas sumokėjo už BNS salės nuomą, kas apmokės ąžuoliukų sodinimo akcijos Panevėžio krašte kaštus. Galų gale man būtų labai įdomu žinoti, kodėl ąžuoliukus sumanyta sodinti būtent šį rudenį, prieš pat rinkimus. Juk Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J.Dingelis, buvęs miškininkas profesionalas, prisipažino: ąžuoliukus verčiau sodinti pavasarį – didesnė tikimybė, jog prigis, nes per žiemą jie gali nušalti.

Neišlemeno nė vienos pavardės

Man taip pat pasirodė keista, jog LTC remia kandidatą į Seimą poną Stanislovą Buškevičių. Neoficialaus pokalbio metu sulaukiau paaiškinimo, kad šis kandidatas į Seimą pritaria daugmaž visoms pagrindinėms LTC nuostatoms. Ar ne per daug lengvai LTC vadovai patiki kiekvienu priešrinkiminiu politikų pažadu? Visai neseniai vienoje reklaminėje televizijos laidoje, pristatydamas savo programą ir nuostatas, S. Buškevičius iškilmingai, girdint visai Lietuvai, pareiškė, jog įkalinimo įstaigose turėtų sėdėti ar tik ne pusė dabartinio Seimo. Už pačias įvairiausias nuodėmes – tiek finansines, tiek politines. O kai žurnalistas Audrys Antanaitis paprašė patikslinti, ką konkrečiai mintyse turėjo tokiais kaltinimais besišvaistantis kandidatas, TV ekranuose įsivyravo slogi tyla. Sutrikęs S.Buškevičius puolė teisintis, jog tautai ir valstybei nusidėjusių parlamentarų pavardės ir taip puikiai žinomos, tad čia konkretumas nereikalingas. Tada žurnalistas A.Antanaitis dar sykį paprašė: „pasakykit bent vieną pavardę“. Kandidatas į Seimą ponas S. Buškevičius, užuot prisipažinęs, jog viešai nedrįs įvardinti nė vieno niekadėjo, užsipuolė žurnalistą, esą A. Antanaitis atstovauja kažkokiam labai blogam „klanui“, siekiančiam sukompromituoti jį – sąžiningą, principingą, drąsų kandidatą. Nežinau, gal ir tarnauja kažkokiom neaiškiom jėgom žurnalistas A. Antanaitis, bet tąsyk apgailėtinai atrodė tikrai ne žurnalistas.

Nenoriu būti blogas pranašas, bet LTC, kad ir kaip būtų gaila, tą antradienį nepasirodė esanti rimta, konkreti, kalnus nuversti pajėgsianti organizacija. Visi tie šūkiai apie nuoširdų pasiruošimą gelbėti valstybę ir tautą yra greičiau popieriniai, deklaratyvūs. O juk Lietuva šiandien – tikrai sudėtingoje situacijoje. Jai tikrai neužtenka mūsų pašūkavimų – ypač tuščiose spaudos konferencijų salėse.

© 2008 „XXI amžius“