Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Provincija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tapusi pasiaukojimo dėl kitų simboliu

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Varpininkė Felicija Bortkevičienė

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautinio ir kultūrinio atgimimo veikloje daugiausia nusipelnė iš valstiečių kilusi inteligentija. Ryškiai šioje srityje pasireiškė ir bajoriškosios kilmės moterys: L. Didžiulienė-Žmona, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, O. Pleirytė-Puidienė, G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė, nuo kurios gimimo prabėgo 135 metai.

Felicija Bortkevičienė gimė 1873 m. rugsėjo 1 dieną Linkaučių dvare, netoli Krekenavos,  nuomininkų šeimoje. Jos tėvas J. Povickis buvo Vilniaus advokato sūnus. Studijavo teisę, bet dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė ir ėmė verstis nuomodamas dvarus. Motina A. O. Liutkevičiūtė iš Počeraukšio dvaro nuo Biržų. Ji jokio turto neturėjo, nes tėvo dvaras po nepasisekusio 1863 metų sukilimo buvo konfiskuotas ir parduotas. Jos tėvas ir broliai buvo ištremti į Sibirą. Motina išėjo gimnazijos mokslą Kaune. Jauna būdama, Felicija su savo motina aplankė senelį ir dėdes tremtinius Simbirsko gubernijoje. Toji kelionė padarė jai neišdildomą įspūdį.

Povickiams ūkininkauti nesisekė – net trys gaisrai naikino ūkį, tad šeimos galva kurį laiką tarnavo Ukmergėje antstoliu, vėliau dirbo Ukmergės komercijos banke, taigi turėjo reikalų su valstiečiais ir pastarųjų bėdomis.

Tėvai, norėdami, kad jų vaikai siektų mokslo, leido juos į gimnaziją. Namų mokykla, matyt, buvo neprasta, nes Felicija 1885 metais iš karto išlaikė egzaminus į Kauno mergaičių gimnazijos ketvirtą klasę.

Mokinių daugumą sudarė valdininkų ir karininkų dukros. Kiek tarp jų būta lietuvių – sunku pasakyti, nes anuomet gyventojai skirstėsi ne pagal tautybę, bet pagal religiją. Tuo metu Kauno mergaičių gimnazijoje buvo 70 katalikių. Visi gimnazijos mokytojai buvo rusai. Joje daugiausia dėmesio kreipta į kalbų mokymą, mažiau į matematikos mokslus. Mokė dainavimo, plastinių šokių kaip gimnastikos, bet dažniausia miklino šokti kazoką ir daryti reveransus. Anuo metu Kauno mergaičių gimnazijos mokinės katalikės turėjo vieną privilegiją: per caro šventes ėjo melstis ne į cerkvę, bet į katalikų bažnyčią. Kai 1889 m. vasario mėnesį pasklido kalbos, jog visas mokines varys melstis į cerkvę, katalikės susitarė neiti. Mieste pasklido kalbos, kad katalikės mokinės sustreikavusios. Streikininkėms buvo daug nerimo. Bet nieko nebuvo, tik kai atėjo kita caro šventė, vėl buvo įsakyta eiti į cerkvę. Vyresnės mokinės vėl sutarė neiti, tačiau atsirado septynios, kurios ėjo, nes bijojo, kad jų tėvų nepašalintų iš tarnybų. Tada imta ieškoti šio nepaklusnumo organizatorių, buvo tardomos mokinės. Prisiartino egzaminai. Katalikės gavo neblogus pažymius, bet joms pranešė, kad penkios streikininkės pašalinamos iš gimnazijos. Tuo kartu iš priešpaskutinės klasės buvo pašalinta ir F. Povickytė, kaip viena streiko organizatorių. Toks buvo pirmas jos konfliktas su valdžia. Carizmo priešė tada neturėjo nė šešiolikos.

Vėliau po ilgų mokyklos paieškų Felicija buvo priimta į Vilniaus mergaičių gimnaziją. Priėmė su sąlyga, jog nebeorganizuos riaušių. Vilniaus gimnaziją ji baigė 1890 metais.

Dar gimnazijoje Feliciją ėmė dominti lietuvių tautinis išsivadavimo judėjimas. Tėvas, nors nemokėjo lietuviškai, apie Lietuvą ir lietuvius dažnai kalbėdavo, jų namuose dažnai lankydavosi kun. J. Katelė ir L. bei S. Didžiuliai, anuomet garsėję darbu lietuvybės labui.

„Neatsimenu kelintais metais, bet XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje teko man viešėti netoli Ukmergės pas vieną dvarininkę, – rašė F. Bortkevičienė. – Dukters miegamajame po lova matau guli didelis, kampuotas, labai įtartinas maišas. Klausiu, kas jame yra. Ji juokdamasi atsakė: „Kontrabanda“, – iš aplinkinių kaimų surinktos maldaknygės. Šiandien turi ateiti moteris atsiimti, nes pavojus jau praėjo, jau apie gerą savaitę ramu, nematyti ruskių. Moteriškė greitai atvyko ir atsiėmė savo lobį. Aš su ja ilgokai pasikalbėjau. Tai, kaip ji pergyveno tą atsitikimą, padarė man visam gyvenimui neišdildomą įspūdį ir paskatino stoti į kovotojų už lietuvystę eiles. Kai ji pradėjo pasakoti apie kratų eigą, nuo jos veido staiga nukrito indiferentiškumo kaukė, veidas pasidarė tiesiog įdvasintas, akys blizgėjo, ir jose švytėjo džiaugsmas, kad surado inteligentę, kuri jautė kovos reikalingumą, sugebėjo ir nebijojo padėti.“

Neilgai trukus Felicija išvyko į Varšuvą studijuoti, apsigyveno pas tėvo gimines. Čia ji pateko į judrų studentų ir šiaip inteligentų sambūrį, įstojo į slaptus privačius moterų kursus. Juose profesoriai dėstė literatūros istorijos, kalbų kursus. F. Povickytė pasirinko lenkų istoriją, literatūrą ir prancūzų kalbą bei literatūrą. Bet po metų cariniai žandarai tuos kursus išvaikė. Tada ji grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Ukmergėje. Čia gyvendama ir padėdama tėvui, kuris tuomet dirbo banke, Felicija susipažino su finansų apskaita ir kitais komerciniais dalykais. Vėliau šios žinios jai pravertė. Čia ji ėmė geriau pažinti žmones, suprasti gyvenimą, jų ekonominę padėtį.

Povickių giminės ir kai kurie pažįstami pasipiktino sužinoję, jog Felicija 1899 metais susižiedavo su nekilmingu Povickių nuomotų dvarų ekonomo sūnumi J. Bortkevičiumi. Jis buvo baigęs technologijos institutą Peterburge, gavęs inžinieriaus diplomą, bet bajorams ir šlėktoms tai nieko nereiškė. Felicijai žengus tokį žingsnį, giminės jos išsižadėjo. Tik kai kurie palaikydavo šiokius tokius ryšius. Tad netrukus apsigyvenę Vilniuje F. ir J. Bortkevičiai su jaunatviška energija pasinėrė į lietuvių kultūrinį ir tautinį judėjimą. Iš mišrios šeimos kilusios F. Bortkevičienės tautinis apsisprendimas buvo galutinis.

XIX a. pabaigoje  Vilniuje susitelkė pradžioje negausus lietuvių inteligentų būrelis. Keletas asmenų, susirinkę į vieną vietą, tardavosi, kaip atgaivinti Lietuvos sostinėje užmigdytą lietuvybės dvasią. Veikta kuo sparčiau, atsargiau, kad nebūtų progos visokiems lietuvybės persekiotojams įkąsti. Reikėjo didelės drąsos dėtis į tokį darbą, nes persekiojimo buvo galima susilaukti iš visų pusių. Lietuvybės dvasią stiprino Vilniuje gyvenęs inžinierius P. Vileišis, materialiai paremdamas šį lietuvių judėjimą.

Iš pradžių į tą būrelį, simboliškai pavadintą „Apaštalų kuopa“, vengta įsileisti moteris ir karštesnio temperamento vyrus. Toje kuopoje dalyvavo skirtingų pažiūrų ir pasaulėžiūrų inteligentai: J. Bortkevičius, A. Domaševičius, J. Jasmantas, G. Landsbergis, P. Matulionis, E. Nonavičius, B. Stankevičius, D. Šiupšinskas, V. Urbonavičius. Iš moterų vienintelė ir pirmoji į kuopą pateko F. Bortkevičienė.

„Apaštalų kuopa“ nebuvo tikra draugija – ji neturėjo nei įstatų, nei organizacinių tikslų. Tai buvo paprastas pažįstamų vienminčių bendravimas. Tos kuopos nariai gaudavo iš prūsų Lietuvos slaptų lietuviškų spaudinių. Pastarųjų gabenimu ir laikymu rūpinosi F. Bortkevičienė, turėjusi rūpintis ir jų saugumu. Apie tą darbą ji savo atsiminimuose rašė: „Vienas zakristijonas spaudą slėpdavo bažnyčioje už altoriaus. Pas grafus Čapskius tarnavusi G. Sapkauskaitė taip pat turėjo slėpynę. Kartą pas juos įsibrovė vagys ir viską suvertė. Reikėjo kviesti policiją vagystei tirti, tad buvo daug rūpesčio sutvarkyti knygas, kad nesužinotų šeimininkai. Kartą M. Radzevičienės duktė Zuzana gabeno knygas pasisamdžiusi vežiką. Buvo žiema.  Kitas vežikas užkabino, ir rogės su knygomis išvirto. Priėjęs policininkas pasirodė esąs toks džentelmenas, kad net padėjo išverstas knygas sukrauti atgal… Tai laimė. Bet kiek buvo baimės“.

Tuo pat metu Vilniaus lietuviai pradėjo kovą dėl lietuviškos bažnyčios. Daugelis į tai žiūrėjo kaip į tautinį reikalą. Buvo išsirūpinta Šv. Mikalojaus bažnyčia. Reikėjo jos lankytojų, reikėjo organizuoti chorą, kad nebūtų dingsties atimti bažnyčią iš lietuvių dėl to, kad mažai kas ją lanko. Čia prie Šv. Mikalojaus bažnyčios išsaugojimo lietuviams didžia dalimi prisidėjo ir minėtoji „Apaštalų kuopa“.

Mirus V. Kudirkai, „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo ir platinimo reikalais pradėjo rūpintis ir vilniečiai inteligentai. Laikraščių finansinė būklė buvo prasta. Daug pastangų rinkdama pinigus „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimui įdėjo ir F. Bortkevičienė.

F. Bortkevičienė dalyvavo svarbesniuose varpininkų, o vėliau ir demokratų partijos pasitarimuose, dalyvavo ir 1902 m. spalio 17 dieną Dabikinės dvare, netoli Akmenės, vykusiame Lietuvių demokratų partijos steigiamajame suvažiavime. Jame dalyvavo P. Avižonis, J. Biliūnas, F. Bortkevičienė, J. Bortkevičius, A. Bulota, K. Grinius, P. Mašiotas, A. Smetona, J. Šaulys, J. Vileišis, P. Višinskas – iš viso 20-30 žmonių. Programą paskelbė „Varpe“ (1902 m., Nr. 12). Joje reikalavo autonomijos, tačiau galutinis tikslas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Tautiniai reikalavimai – lietuvių kalbos išlaikymas, jaunimo mokymas.

„Varpas“ ir „Ūkininkas“ ėjo užsienyje ir tada, kai buvo legalizuota lietuvių spauda. Buvo aišku, jog legaliai einantys laikraščiai bus valdžios cenzūruojami, o užsienyje jie buvo leidžiami be jokios cenzūros.

Bartkevičių bute anuomet dažnai vykdavo susirinkimai ir pasitarimai legalaus laikraščio leidimo klausimu. Iš pradžių manyta leisti mėnesinį, o daugiausia savaitinį laikraštį – apie dienraštį niekas nė nesvajojo. Tačiau inžinierius P. Vileišis išsirūpino leidimą dienraščiui ir 1904 metų pabaigoje Vilniuje pasirodė „Vilniaus žinios“.

Demokratų partijos žmonės numatė, jog „Vilniaus žinios“ bus suprantamas tik inteligentams, tad rūpinosi leisti paprastam žmogui suprantamą laikraštį. Tačiau iš Peterburgo atėjo žinia, jog niekas daugiau negausiąs leidimo lietuviškam laikraščiui. Ir tikrai, nors buvo paduoti keli prašymai, leidimo nesulaukta.

Prasidėję 1905 metai atnešė daug netikėtumų. Rusijoje kilęs revoliucinis judėjimas susilpnino carinės administracijos užsispyrimą. Tais metais demokratai gavo leidimus net dviem lietuviškiems laikraščiams: J. Vileišis gavo leidimą „Lietuvos ūkininkui“, o K. Jakštas – „Garsui“. Nutarta leisti tik „Lietuvos ūkininką“. Čia turėjo reikšmės ir tradicija – V. Kudirka su bendražygiais leido „Ūkininką“. Nusprendus leisti legalius laikraščius, nuo 1905 m. pabaigos prūsų Lietuvoje leisti demokratų laikraščiai „Varpas“ ir „Ūkininkas“ buvo sustabdyti. Valdžia galėjo „Lietuvos ūkininką“ dėl kokios nors priežasties uždaryti, todėl susitarta kasmet išleisti po vieną „Garso“ numerį, kad uždarytojo vietoj be jokių kliūčių būtų galima leisti panašų laikraštį, tik kitu pavadinimu.

Dar iki 1905 metų revoliucijos įvykių Lietuvoje brendo neramumai, kurie palietė ir lietuvių inteligentiją. 1904 metais Kaune, advokato Bociauskio bute, įvyko lietuvių tautinio judėjimo aktyvistų pasitarimas.  Jame dalyvavo apie 15 asmenų: K. Grinius, S. Kairys, J. Tumas-Vaižgantas, J. Vileišis ir kt. Susirinkimo tema – kaip reaguoti į carinių žandarų vykdomus areštus ir trėmimus. Apie tą pasitarimą K. Grinius rašė: „Atsimenu, S. Kairys užkišęs rankų nykščius už liemenės po pažastimi pareiškė, kad į panaudojimą jėgos reikia taip pat ir mums atsakyti jėga. Aš jo paklausiau, iš kur mes prieš caro kariuomenę, policiją ir žandarus galime pastatyti atitinkamą jėgą, jei jos neturime? Pasiūliau rezoliuciją, kurioje siūliau vartoti pasyvų pasipriešinimą, o teroro nevartoti, nes išprovokuosime iš valdžios pusės dar didesnį pasipriešinimą ir terorą. Turėdami negausią inteligentiją, nebandykime jos plačiai eikvoti. Mano argumentai užsispyrusių socialdemokratų neįtikino“.

Revoliucijos įvykiai į savo verpetą įtraukė ir F. Bortkevičienę. Tai matyti ir iš jos laiškų prūsų Lietuvos visuomenės veikėjai M. Zauniūtei, per kurią buvo gaunamos lėšos, atsišaukimai ir kita literatūra. Štai vienas jų, rašytas 1905 m. lapkričio 16 dieną: „Jeigu tik galima, reikia kuo greičiau išsiųsti visus, kokie tik yra, atsišaukimus, žinoma, naujesnius, geriau būtų taipgi apie mokyklas. Siunčiam agitatorius, o literatūros nėra. Stačiai bjaurus padėjimas!“

Kitame laiške, rašytame tų pačių metų gruodžio 18 dieną, F. Bortkevičienė, vaizduodama carinės reakcijos siautėjimą, M. Zauniūtei rašė: „Pas mus prasidėjo baisi reakcija. Daug žmonių jau sėdi kalėjime. Ypač sunkų įspūdį daro sodžius. Tiesiog žmonės stovi kaip avelės, sulyginant menkai gaujelei kariuomenės pasiduoda mušti, vytis, net ir ten, kur yra užtektinai ginklų priešintis užpuolimui.

Žmonės nedrįsta jų vartoti – bėga į miškus. O kai kurie dar užsimano vesti pasipriešinimą atvirai. Nesuprantu, kaip galima taip svajoti, o ne realiai gyventi?  Ar galima stumti kraštą prie tokių dalykų, kad tik būtų užganėdinta ambicija socialistų grupės, „kad mes nepasiliktume užpakalyje kitų kraštų“. Kitur tą daro, tai ir mes darykime, nors pas mus, sulyginant su anais, judėjimas ne toks smarkus buvo ir nesitęsė tiek laiko. Nors yra vietų, kur žmonės, jau metams praslinkus, kaip atgavome spaudą, dar apie tai nežino ir tikėti nenori. Aš nesuprantu, kaip negalima suprasti tokio daikto, kad reikia, kad judėjimas apimtų visą kraštą, o ne mažiuką jo gabalėlį, nes kitaip turime pralošti“.

Vykstant revoliucijai Amerikos lietuviai, ypač kairiųjų pažiūrų, pradėjo ją remti finansiškai. Buvo sudarytas Lietuvoje komitetas, pavadintas „Kankinių kasa“, kuriai vadovavo F. Bortkevičienė. Vien Amerikos lietuvių siunčiamų lėšų neužteko, buvo renkamos aukos ir vietoje – pinigai, produktai ir šiaip daiktai. Reikėjo gelbėti suimtuosius, reikėjo padėti organizuoti pabėgimus iš kalėjimų, o šitokių reikalų be pinigų nesutvarkyti. Visą korespondenciją su užsieniu vedė pati F. Bortkevičienė.  Ji irgi nukentėjo nuo carinių žandarų. Daug rūpesčių jai kėlė nuo žandarų tardymo, kalinimo Lukiškių kalėjime sunkiai susirgęs vyras, kuris 1909 m. sausio 6 dieną mirė. 1907 metais ir ji pati už revoliucinę ir lietuvišką veiklą pateko į Lukiškių kalėjimą. Iki Pirmojo pasaulinio karo dar tris kartus buvo areštuota ir kalinta, tačiau gerų bičiulių, lietuvių advokatų A. Bulotos, P. Leono ir J. Vileišio dėka kalėjo neilgai.

Iš visų darbų, kokius tik kada dirbo F. Bortkevičienė, artimiausias jai buvo lietuviškos spaudos leidimas. 1907 metais J. Tumas-Vaižgantas pakvietė F. Bortkevičienę tvarkyti naujai įsteigto „Vilties“ dienraščio ekspedicijos. „Lietuvos ūkininko“ administracijoje anuomet dirbo P. Višinskio našlė J. Višinskienė, kuri F. Bortkevičienei padėdavo tvarkyti ir „Vilties“ reikalus. Nors „Viltis“ buvo dešiniųjų laikraštis, tačiau F. Bortkevičienė čia skirtumo nematė, nes anot jos, šis laikraštis buvo leidžiamas vardan visų lietuvių bendro tikslo. 1908 metais F. Bortkevičienė perėjo dirbti į „Lietuvos ūkininko“ administraciją.

„Lietuvos ūkininką“ leido būrelis bendraminčių, kurie pasižadėjo sudėti po 100 rublių, bet ne visi iš karto savo žodį ištesėjo, todėl pradėta buvo su 1200 rublių įstatiniu kapitalu. Kadangi šiam laikraščiui išleisti per metus reikėdavo nuo 10 000 iki 12 000 rublių, tai galima suprasti, kad tos sumos neilgam užteko. Tiesa, buvo pajamų iš prenumeratos ir skelbimų, tačiau trūkumams padengti buvo renkamos ir aukos. 1907 metai „Lietuvos ūkininkui“ buvo sunkūs, kad laikraščiui išgelbėti F. Bortkevičienė ryžosi paaukoti savo šeimos santaupas – 5000 rublių. Tačiau ateityje vis tiek reikėjo ieškoti naujų šaltinių.

Tas šaltinis buvo pasitikėjimo bendrovė „Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinevičius ir K-o“ „Lietuvos ūkininkui“ ir kitiems laikraščiams bei knygoms leisti“. 1908 metais kiekvienas bendrovės narys turėjo įnešti po 25 rublius pajų. Iš tų pajų darėsi kapitalas. Pajininkų skaičius buvo neribotas, jų pamažu daugėjo. Kiekvienas pajininkas gaudavo dovanai „Lietuvos ūkininką“ kaip procentą iki gyvos galvos. Be to, F. Borkevičienei administruojant, pinigai buvo naudojami taupiau. Ji be jokio atlyginimo dirbo visą prieškario laikotarpį, pragyvendama iš per mėnesį gautų 75 rublių našlės pašalpos.

Darbo krūvio padidėjo, kai 1909 metais du kartus per savaitę pradėjo leisti ir „Lietuvos žinias“. „Lietuvos ūkininkas“ jau išsiversdavo, bet naujasis laikraštis iš pradžių buvo nuostolingas. Nuostolius reikėjo dengti aukomis, kurios daugeliui įkyrėjo.

Karo pradžioje atsirado būrelis žmonių, kurie rūpinosi šiais tremtiniais. Pagalbą suteikė ir jau įsikūręs Lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti ir šiaip geros valios žmonės. Vilniuje susikūrė kuopelė, kuri pradėjo lankyti ir šelpti tremiamuosius.

Nuo pirmųjų dienų tremtinių šelpimu daugiausia rūpinosi F. Bortkevičienė, V. Landsbergienė, A. Povickienė, F. Bortkevičienės motina, J. Z. Valaitis bei J. Zavišaitė. Buvo surinkta 800 rublių, be to, nemažai įvairių drabužių.

Paaiškėjus, jog carinė valdžia prūsų lietuvius palankiau traktuoja nei tenykščius vokiečius, Vilniaus lietuviai – F. Bortkevičienė, V. Landsbergienė ir J. Vileišis – įkūrė draugiją „Lietuvių globa“. „Lietuvių globa“ per savo dviejų savaičių gyvavimo laikotarpį aprūpino: sauso 24 dieną – 20 vagonų su belaisviais (apie 1000 žmonių), sausio 25 dieną – 28 belaisvius, vasario 1 dieną – 37 žmones, vasario 5 dieną – 80 žmonių. Be to, „Lietuvių globa“ sužinojusi, kokį vargą vargsta lietuviai, ištremti į Alatyrių (Simbirkos gubernija), išsiuntė jiems 100 rublių.

Gyvenimas Vilniuje 1915 metais buvo ypač neramus. Neramiausia buvo tiems lietuviams, kurie dirbo laikraščių redakcijose. F. Bortkevičienę kas savaitę tardė žandarai, mat šiuose laikraščiuose būdavo įdėta naujesnių žinių, negu kad būdavo kariuomenės štabo paskelbtos. F. Bortkevičienė jautė, jog ją gali suimti. Be to, jos leidžiamų laikraščių finansinė padėtis nuolat blogėjo, tad pasiėmusi iš administracijos pluoštą adresų, kur gyvena lietuvių, ji ryžosi leistis į kelionę – parinkti saviesiems laikraščiams aukų ir paieškoti prūsų Lietuvos lietuvių tremtinių.

Kadangi Vilniuje nebuvo jokių duomenų apie tremtinius, F. Bortkevičienė pirmiausia išvyko į Peterburgą. Deja! Peterburge jai nieko nepavyko sužinoti. 1915 m. birželio mėnesį F. Bortkevičienė leidosi į kelionę po tolimąjį Sibirą. Kelionė truko net penkis mėnesius, tačiau buvo sėkminga. „Visur labai širdingai buvau priimta, su ašaromis išlydėta. Čia tai metėsi į akis skirtumas tarp lietuvių ir tikrų vokiečių. Pastarieji žiūrėdavo į mano misiją ir mane su nepasitenkinimu, neva paniekinimu, retai kur su tam tikru smalsumu, su susidomėjimu. Antras dalykas, tikras vokietis per visą tą laiką suspėjo vos keletą žodžių išmokti rusiškai, o lietuvininkų dauguma visai gerai gali susikalbėti ne tik rusiškai, bet kartais ir mordviškai. Patys taip aiškina, kad lietuvių kalboje yra daug panašių žodžių, nes faktas, kad prūsų lietuvių kalboje be galo daug yra polonizmų. Papasakodavau apie savo kelionės tikslą, surašydavau jų pavardes, metus ir sodžius, iš kur kilę ir kas save vadina lietuvininku, kas vokiečiu. Stengiausi jokio spaudimo nedaryti, rūpėjo man, kiek lietuvių prisipažįsta patys lietuviais esą. Buzuluko paviete aplankiau 10 valsčių, kur buvo apgyvendinta prūsų žmonių; iš jų 172 pasivadino lietuvninkais, 192 vokiečiais, bet pusė tų vokiečių puikiai kalba lietuviškai, neretai geriau už lietuvninkus, lankė prūsų lietuvių spektaklius  ir šventes Tilžėje ir Klaipėdoje. Užklausiau, kodėl vadina save vokiečiais, sako: „Ėjau į vokišką šulę“ ar „mano vyras vokietis, tai aš ir mano vaikai jau vokiečiai, nors mano tėvai tikri lietuvininkai yra“. (...) Taigi aš susidariau tokį įspūdį, kad iš tų 364 ne 172 yra lietuviai, bet 276, paprastai iš 20 žmonių 2-3 nesupranta lietuviškai. Daugiausia Pilkalnio ir Stalupėnų žmonės vadina save vokiečiais, nors turėdavo tikras lietuviškas pavardes. Tautiškas susipratimas Tilžės, Ragainės apylinkių daug didesnis“.

Nuvertus caro valdžią, susidarius laikinajai A. Kerenskio vadovaujami vyriausybei, legaliai pradėjo veikti visos lietuvių srovės ir partijos: Demokratinė tautos laisvės santara, Tautos pažangos partija, Krikščionių demokratų partija, socialdemokratai ir socialistais liaudininkais pasivadinę demokratai. Jų atstovai dalyvavo Tautos tarybos veikloje, kuri tų pačių metų gegužės 27 dieną Peterburge sušaukė lietuvių Seimą. Jo darbe dalyvavo ir F. Bortkevičienė. Seimo posėdžiuose buvo svarstomi Lietuvos, lietuvių tautos ateities klausimai, sukėlę lietuvių srovių ir partijų priešpriešą. Nesutarimų atsirado ir tarp socialistų liaudininkų. Šioje partijoje susidarė du sparnai – radikalusis ir nuosaikusis. Pastarasis, kuriam priklausė F. Bortkevičienė, stojo nepriklausomybės Lietuvai siekusiųjų pusėn. Radikalieji liaudininkai aktyviai ėmė remti netgi bolševikų politinę liniją.

F. Bortkevičienės pečius užgriuvo dviguba našta. Reikėjo rūpintis naujos partijos reikalais, bet ji neužmiršo karo tremtinių ir pabėgėlių šelpimo, rūpinosi lietuvių tremtinių buitimi ir likimu. Padėti buvo galima tik per neutralias šalis. 1917 m. spalio 18-20 dienomis Stokholme buvo šaukiama Antroji lietuvių konferencija. Į tą konferenciją socialistų liaudininkų partijos buvo deleguota ir F. Bortkevičienė.

F. Bortkevičienė nuvykusi į Daniją užmezgė ryšius su Danijos Raudonojo kryžiaus Lietuvių sekcija, kuriai vadovavo rašytojas J. Savickis. Čia kurį laiką ji tvarkė lietuvių karo belaisvių Vokietijoje šelpimą. F. Bortkevičienė gerai mokėjo prancūzų kalbą ir tai padėjo jai dalyvaujant tarptautiniame forume.

Iš Danijos nuvykusi į Stokholmą, F. Bortkevičienė atakavo užsienio lietuvių organizacijas padėti prūsų Lietuvos tremtiniams. Lapkričio 27 dieną kreipėsi į lietuvių Tautos tarybą Šveicarijoje: „Šiandien gavau telegramą iš Peterburgo apie tai, jog pinigų iš Amerikos lig šiol dar nesulaukia, dėl to Saratovo ir Simbirsko „Lietuvių globos“ draugijos rengiasi savo įstaigas uždaryti. Gelbėkite!“

Viso pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme, išklausius dalyvių pranešimus apie įvairiose šalyse susikūrusių lietuvių komitetų, tarybų, besirūpinančių Lietuvos ateitimi pasibaigus karui, vienbalsiai savo priimtoje nutartyje pritarė 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimams atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Įpareigojo savo atstovus, gyvenančius JAV ir kitose valstybėse, kad šie reikalautų Lietuvos valstybingumo pripažinimo bei kariaujančių valstybių pavergtų tautų visiško išlaisvinimo. Pažymėjo, jog Lietuva Tarptautiniame taikos kongrese turi dalyvauti valstybės atstovo teisėmis. Visa tai pavesta atlikti Tautos tarybai ir jos įgaliotiems asmenims.

Nors 1918 metais buvo paskelbta Lietuvoje nepriklausomybė, tačiau kaizeriniai okupantai tebesiautėjo užimtame krašte. F. Bortkevičienė grįžusi į Lietuvą norėjo atgaivinti „Lietuvos ūkininką“. 1918 m. gruodžio mėnesį pavyko išleisti du „Lietuvos ūkininko“ numerius. Lietuvos sostinę užgrobus lenkams, F. Bortkevičienė įsikūrė Kaune, kur netrukus įsitraukė į visuomeninę veiklą. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje pradėjo veikti dvi bendrų tikslų siekusios politinės partijos: iš Rusijos grįžusių Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga, įsikūrusi dar 1905 metais, Didžiojo Vilniaus Seimo metu. 1919 m. lapkričio mėnesį Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamente buvo oficialiai įregistruoti Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos „Programiniai dėsniai ir organizaciniai įstatai“. Juos pasirašė F. Bortkevičienė, J. Makauskis, M. Nasvytis, J. Pajaujis ir J. Vileišis.

Valstiečių sąjungos suvažiavimas įvyko Kaune 1920 m. vasario 15-16 dienomis. Jame partijos pirmininku buvo išrinktas A. Rimka. Kai trys CK nariai buvo mobilizuoti į kariuomenę, teko į CK kooptuoti F. Bortkevičienę ir J. Staugaitį. Nors socialistų liaudininkų demokratų partija ir valstiečių sąjunga formaliai gyvavo kaip atskiros organizacijos, iš tiesų tai buvo dvi sudėtinės vienos partijos dalys: abiejų programiniai nuostatai iš esmės nesiskyrė, abiejų vadovybę sudarė tie patys veikėjai.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą 1920 metais Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga ėjo atskirais sąrašais. Rinkimuose geriausiai sekėsi valstiečių sąjungai, buvo išrinkta 20 jos atstovų, o socialistų liaudininkų devyni. Iš pastarųjų sąraše išrinkta rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, kuriai, kaip vyriausiai, teko garbė atidaryti Steigiamojo Seimo posėdį. F. Bortkevičienė į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta kaip Lietuvos valstiečių sąjungos atstovė.

Iš Steigiamojo Seimo laikų F. Bortkevičienę prisiminęs buvęs Krašto apsaugos ministras K. Žukas, savo atsiminimuose rašė: „Daug ginčytis reikėjo su liaudininkų frakcijos nariais P. Rusecku, L. Natkevičiumi ir F. Bortkevičiene. Keistus pageidavimus, norus ir net reikalavimus reiškė man F. Bortkevičienė, kuri dėl savo be galo didelio geraširdiškumo ir moteriškumo dažnai net mane iš kantrybės išvesdavo. Jos manymu, kariuomenė susideda iš dviejų elementų: iš engėjų karininkų, kurie puikiausiai gyvena, ir iš engiamųjų kareivių, kurie tik kraują lieja ir karininkų yra visaip skriaudžiami. Kartą neiškentęs jai pasakiau:

– Ponia Felicija, kodėl jūs vien „kareivėliais“ ir „kareiviukais“ rūpinatės? Nors kartą pasirūpintumėt ir karininkais, kurie fronte vienodai vargą vargsta, o kraujo gerokai daugiau lieja“.

1922 m. lapkričio mėnesį sušauktame bendrame socialistų liaudininkų demokratų valstiečių sąjungos kuopų suvažiavime įvyko formalus abiejų partijų susijungimas.

Partija buvo pavadinta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, iš jos pavadinimo iškrito žodis – socialistų“, pakeistose programinėse nuostatose socializmui taip pat neatsirado vietos.

Valstiečių liaudininkų veikėjai nutarė steigti bendrovę. 1920 metais atsirado akcinė „Varpo“ bendrovė, kuri įsigijo spaustuvę. „Varpo“ bendrovės steigėjais buvo F. Bortkevičienė, K. Grinius, J. Makauskis, K. V. Račkauskas, A. Rimka, J. Staugaitis. Pirmąją bendrovės valdybą sudarė F. Bortkevičienė, K. Grinius, P. Ysakas, P. Janulaitis, M. Sleževičius, R. Šulčys ir J. Vileišis.

Bendrovės direktore buvo F. Bortkevičienė. „Varpo“ spaustuvė pagal tuos laikus buvo moderni. Joje spausdino ne tik „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“, bet ir daugelį kitų periodinių leidinių bei knygų.

F. Bortkevičienė dalyvavo I, II ir III Seimų darbe. Savo vardu liaudininkų spaudoje publikavo daug pareiškimų ir poleminių straipsnių, keldama į viešumą negeroves ir įvairius trūkumus. Antidemokratinis 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmas pakeitė ne tik F. Bortkevičienės visuomeninį, bet ir asmeninį gyvenimą, palikdamas gilią žymę.

Reikia pažymėti, jog F. Bortkevičienė, nors ir būdama liaudininkiškų pažiūrų, buvo tolerantiška visoms demokratinėms pažiūroms. Ji artimai bendravo su įvairių demokratinių partijų ir srovių žmonėmis, su krikščionimis demokratais bei pritariančių jų pažiūroms veikėjais P. Dielninkaičiu, Z. Ivinskiu, M. Krupavičiumi, A. Maceina, I. Skrupskeliu ir kt.

F. Bortkevičienė šiais sumaterialėjusiais laikais daugumai mūsų valdžios ponių galėtų būti geru pavyzdžiu. Nedidelio ūgio, judri, ne vieną dešimtmetį varginama kojų sklerozės ir šiaip fiziškai netvirta F. Bortkevičienė nuo tautinio judėjimo sąjūdžio iki nepriklausomybės praradimo buvo didelių darbų sūkurio centre. Nebuvo ji rašytoja ar publicistė, bet carinės priespaudos laikotarpiu platindama „Varpą“ ir „Ūkininką“ ir būdama ryšininke tarp tų laikraščių bei spaustuvės Tilžėje, taip pat ir vėliau, eidama „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ atsakingos redaktorės pareigas, atliko didelį darbą lietuviškai spaudai. Ji labai pasitikėjo žmonėmis, net mažai ar visai nepažįstamais. Ar skurstantį studentą sušelpti, ar kam bėdoje padėti, ar vekselį pažiruoti, ar areštuotą vaduoti, ar valdininko skriaudžiamą užtarti – tai vis buvo nuolatiniai F. Bortkevičienės darbai ir rūpesčiai.

Ji buvo vieniša, priešingai nei šių dienų aukštuomenė, gyveno „Varpo“ spaustuvės kiemo mažame namelyje. Jos nedidelis būstas buvo itin kuklus, apkrautas knygomis ir laikraščiais.

Pravartu paminėti F. Bortkevičienės veiklą „Žiburėlio“ draugijoje. Šią draugiją neturtingiems studentams ir moksleiviams šelpti 1893 metais įsteigė G. Petkevičaitė-Bitė ir J. Juškytė. „Žiburėlio“ draugiją leista įregistruoti tik 1906 metais. Draugijos įstatus parengė F. Bortkevičienė, P. Gaidelionis, S. Matulaitis ir J. Vileišis. F. Bortkevičienė nuo to laiko buvo šios draugijos pirmininkė.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje draugijos pašalpomis arba stipendijomis pasinaudojo rašytojai J. Biliūnas, V. Didžiulytė, J. A. Herbačiauskas, V. Kudirka, J. Savickis, Žemaitė. „Žiburėlis“ daugiau ar mažiau parėmė P. Avižonį, K. Būgą,  M. K. Čiurlionį, E. Galvanauską, A. Janulaitį, P. Matulionį, K. Petrauską, P. Rimšą, P. Rusecką, A. Staneiką, J. Šaulį, I. Šlapelį, A. Varną, J. Zikarą ir daug kitų, vėliau žinomų mokslininkų, menininkų ir visuomenės veikėjų.

Draugija veikė ir nepriklausomos Lietuvos metais. Ji suvaidino didelį vaidmenį lietuvių tautos kultūriniame gyvenime. Nemažai jos remiamų jaunuolių mokėsi privačiai, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Tad „Žiburėlio“ naujasis etapas pakrypo nauja linkme. Draugija persitvarkė – ne tik šelpė lėšomis, bet ir organizavo bendrabučius. Draugijos centras buvo Kaune, skyriai veikė Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Marijampolėje. Nuo 1922 metų organizacija ėmė vadintis „Lietuvos Žiburėliu“. Jai vadovavo F. Bortkevičienė, valdybai priklausė J. Račkauskienė, Višinskienė, V. Vencienė ir S. Žemaitienė. Tuomet „Žiburėlis“ Kaune, Ukmergės plente (dabar Savanorių pr.) įsigijo tris nedidelius namus, kuriuose buvo įkurtas bendrabutis (apie 30 vietų). Lėšos bendrabučiui išlaikyti buvo kaupiamos iš nario mokesčių, savarankiškų aukų, loterijų, vakarų, koncertų. Gydytojai J. Bagdonas ir K. Grinius bendrabučio gyventojams moksleiviams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą. Vėliau į „Žiburėlio“ veiklą įsijungė S. Geniušienė, V. Gudavičienė bei D. Sleževičienė.

Nuo 1933 m. gegužės 17 dienos, įsisteigus studenčių varpininkių „Rimties“ korporacijai, minėtos korporacijos šefe buvo išrinkta F. Bortkevičienė. Studentės varpininkės, susibūrusios į korporaciją „Rimtis“, siekė veikti kilniais humaniškumo, demokratiškumo, tautiškumo ir sąžinės laisvės pagrindais skleisti varpininkų ideologiją tarp studenčių.

F. Bortkevičienė, kaip ir anksčiau, stengėsi padėti į bėdą patekusiesiems: nesėkmingai bandė iš gestapo nagų ištraukti A. ir A. Bulotus. 1943 metais iš gestapo išgelbėjo Z. Toliušį.

Traukiantis iš Lietuvos hitlerinei kariuomenei ir artėjant sovietams, F. Bortkevičienės pastangomis pavyko mieste atidaryti keletą maitinimo punktų badaujantiems kauniečiams. Pasibaigus karui, F. Bortkevičienė buvo Kauno miesto ypatingosios komisijos hitlerininkų piktadarybėms tirti narė. Tačiau nežiūrint to, ją akylai sekė sovietinis saugumas. Kai Kaune prasidėjo areštai ir deportacijos, F. Bortkevičienė mėgino viešai protestuoti, gelbėti nelaimės ištiktus žmones. Už tai jai, kaip „liaudies priešei“, buvo rengiamasi išketi bylą. Nebesuspėjo... Neilgai sirgusi, F. Bortkevičienė 1945 m. spalio 21 dieną Kaune mirė.

Sovietinio saugumo pareigūnai, bijodami, kad F. Bortkevičienės laidotuvės netaptų masine demonstracija, uždraudė bet kokią eiseną ar žmonių susibūrimą. Tad velionės palaikai, lydimi negausaus būrelio jos gerbėjų ir bendražygių, 23 dieną Troškūnų kunigo buvo palaidoti to paties miestelio kapinėse.

Kaip sovietmečiu, taip ir dabar ne visi įvertiname šios šviesuolės nuopelnus. Lietuvai praeityje reikėjo ir ateityje reiks tokių šviesuolių, kokia buvo F. Bortkevičienė.

© 2008 „XXI amžius“