Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ateitininkas ir politinis kalinys

Povilo Šilo 100-osioms gimimo metinėms

Spalio 25 dieną sukanka 100 metų nuo Povilo Šilo – ateitininko, teisininko, LAF (Lietuvos aktyvistų frontas) aktyvisto, ateitininkų LF (Lietuvių frontas) veikėjo, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvio, mažojo VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) vadovo, politinio kalinio, vieno iš jau nebeegzistuojančios Krikščionių demokratų partijos atkūrėjo – gimimo.

Povilas Šilas gimė netoli Subačiaus, prie Lėvens upės esančiame Lukonių kaimelyje ūkininkų Jurgio Šilo ir Barboros Gaižiūnaitės (iš Klickų kaimo)  šeimoje. Jis buvo antras vaikas šeimoje, vėliau gimė dar trys broliai (brolis Antanas nuo 1944-ųjų gruodžio vadovavo LLA partizanų būriui, žuvo kautynėse prie Žaliosios girios, (1945 01 21) ir trys seserys (sesuo Pranė ir dabar gyvena Lukonyse).

Nedidelio, trylikos šeimų Lukošių kaimelio gyventojų  protėviai prievolių turėjo tik Didžiajam kunigaikščiui. Jie iš mažens mylėjo Dievą, tėvus, gerbė vyresniuosius ir saugojosi nuo surusėjimo ir ypač sulenkėjimo.

Bene 1916 metais Šilų gryčioje buvo atidaryta nelegali kaimo ūkininkų išlaikoma mokykla. Skaityti, rašyti ir skaičiuoti mokė vietinė raštinga, savamokslė siuvėja. 1918 metų rudenį Subačiaus stotyje buvo atidaryta lietuviška trijų skyrių pradžios mokykla. Povilas su seserimi Vale ją lankė vienerius metus, o dar kitus dvejus – mokyklą, buvusią Dvariškių kaime. Baigęs pradinės mokyklos 3 skyrius, P. Šilas perėjo į Kupiškio progimnazijos 1-ąją klasę.

Progimnazijoje veikė moksleivių skautų draugovė ir Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos skyrius. P. Šilas dalyvavo abiejose organizacijose – pas skautus eiliniu nariu, pas sportininkus – skyriaus pirmininku.

1925 metų pavasarį P. Šilas baigė Kupiškio progimnazijos keturias klases ir  tęsė mokslus Panevėžio gimnazijos penktoje klasėje. Čia jis įstojo ne tik į Panevėžio moksleivių Šaulių sąjungos kuopą, bet ir į moksleivių ateitininkų kuopelę ir aktyviai dalyvavo pastarosios veikloje. Per 1926 metų rinkimų į Lietuvos Seimą kampaniją jis agitavo už Krikščionių demokratų bloko kandidatus. 1928 metais P. Šilas buvo išrinktas Panevėžio moksleivių ateitininkų rajono valdybos pirmininku ir ėmė artimai bendrauti su vyskupu K. Paltaroku, Ateitininkų federacijos vadais P. Dovydaičiu, S. Šalkausku, K. Pakštu, federacijos dvasios vadu P. Kuraičiu.

Jau besimokydamas gimnazijoje P. Šilas ėmė galvoti apie teisininko profesiją ir 1930-aisiais be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Kauno universiteto Teisės fakultetą, gavo Ateitininkų federacijos grąžinamąją stipendiją. Universitete P. Šilas aktyviai dalyvavo Vilniui vaduoti sąjungos universiteto būrelyje (buvo jos sekretorius), studentų ateitininkų „Kęstučio“ korporacijoje.

Kęstučio korporacijos šūkis buvo: Meilė Dievui ir pasišventimas Lietuvai, neatsižvelgiant į jokius pavojus. Atostogų metu P. Šilas dirbo su katalikišku kaimo jaunimu. Už vieną 1931 metais Subačiaus pavasarininkams pasakytą kalbą Panevėžio komendanto buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo (kalėjo Panevėžio kalėjimo vienutėje). Paskui iki universiteto baigimo dirbo katalikų veikimo centro leidžiamame savaitraštyje „Mūsų laikraštis“. Diplominį darbą „Autonominio Klaipėdos krašto gubernatoriaus institucija“ P. Šilas parašė vadovaujamas garsaus teisininko prof. M. Rėmerio. Darbas buvo įvertintas labai gerai.

1935 metais gavęs teisininko diplomą P. Šilas buvo paskirtas Šiaulių apygardos kriminalinės policijos vedėju, vėliau – kriminalinės policijos viršininko padėjėju, kartu ėjo valstybinio kaltintojo pareigas kriminalinėse bylose. Darbas sekėsi. Per  1936 metų Velykas P. Šilas vedė kaunietę Emiliją Miklaševičiūtę. Šiauliuose jiems gimė sūnūs Vytautas ir Algirdas (vėliau Kaune – duktė Aldona).

 1941-ųjų pradžioje P.  Šilas, pasitraukęs iš teisininko darbo, su šeima persikėlė į Kauną. Pavasarį, patarus LAF pirmininko K. Škirpos įgaliotiniui L. Prapuoleniui, pasitraukė į Kazlų Rūdos girią. Vėliau, slapta grįžęs į Kauną, iš L. Prapuolenio sužinojo, kad birželio 22 dieną turi prasidėti karas su Sovietų Sąjunga. 1941 m. birželio 23 dieną prisistatė į LAF štabą (vykdė jo užduotį), o kitą dieną buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Mečislovo Mackevičiaus pavaduotoju ir ėmėsi atkurti Lietuvos prokuratūrą bei tardymo aparatą. Deja, birželio 29 dieną vokiečiai užgrobę visą Lietuvą, Lietuvos vyriausybę ignoravo, o įsteigtoji Lietuvoje vokiečių karinė administracija rugpjūčio 5 dieną šią Vyriausybę paleido... P. Šilas įsidarbino Kauno apygardos teismo prokuratūroje.

Naciams uždarius legaliai veikusį LAF’ą, įsikūrė pogrindinis LF’as, tarp kurio steigėjų buvo ir P. Šilas (svarbiausias tikslas – atkurti Lietuvos valstybingumą). Vokiečiams traukiantis, 1943 m. lapkričio 25 dieną buvo įsteigtas VLIK’as, į kurį įėjo LF, kitų organizacijų bei Lietuvos partijų atstovai. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, gestapas ėmėsi areštuoti VLIK’o vadovus. Pirmininkas Steponas Kairys perbėgo į Švediją. Jo pavaduotojas prof. dr. Adolfas Damušis, suspėjęs savo VLIK’o pirmininko pavaduotojo pareigas perduoti P. Šilui, jau kitą dieną buvo gestapo suimtas. Kaune likę VLIK’o vadovai kelis kartus rinkosi P. Šilo bute Kaune, Žemaičių g. Nr. 82 (namas išlikęs). Posėdžiams vadovavo Kipras Bielinis (knygnešio J. Bielinio sūnus).

1945 m. sausio 9 dieną P. Šilą jo bute areštavo NKGB pareigūnai. 1946 m. vasario 9 dieną sovietinis karo tribunolas Vilniuje nuteisė Povilą Šilą 10 metų darbo pataisų lageryje su 5-erių metų pilietinių teisių apribojimo bausme (tremtimi) „už antisovietinę veiklą Lietuvių fronte ir VLIK’e“.

Bausmę P. Šilas atliko Komijos, Pečioros, Vorkutos ir Intos lageriuose bei Kauno, Vilniaus, Maskvos ir Leningrado kalėjimuose. Bausmę atlikęs P.Šilas buvo paliktas Komijoje amžinai tremčiai. Prasidėjus masiniam represuotų lietuvių grįžimui iš tremties vietų,  1956 m. birželio 16 dieną KGB generalinio prokuroro išleistu įsaku iš tremties buvo paleistas ir P. Šilas. Netrukus, tarpininkaujant Nelei Vosyliūtei-Dauguvietienei, jis gavo leidimą grįžti pas savo šeimą į Vilnių, o kaimynų Nutautų padedamas, gavo darbą Šlifavimo staklių gamyklos ūkio skyriuje.

P. Šilui per gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių. Po tremties jis artimai bendravo su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, jėzuitu kunigu  Antanu Saulaičiu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, tremties broliais monsinjoru Alfonsu Svarinsku ir jėzuitu kunigu Jonu Boruta, buvusiu „Naujosios Romuvos“ redaktoriumi Juozu Keliuočiu, Sausio 13-osios brolijos pirmininke Jadvyga Bieliauskiene, LF Marijampolės apygardos vadovu, pasipriešinimo sąjūdžio vadovu inžinieriumi Vincu Selioku, partizanais Aldona ir Leonu Vilučiais, kęstutaičiu Vincu Keturakiu ir vertėju Dominyku Urbu. Sovietiniais metais P. Šilas susirašinėjo su kardinolo Audriaus Bačkio tėvu, Lietuvos diplomatu Stasiu Bačkiu, rezistentu Adolfu Damušiu, ateitininku, mechanikos inžinieriumi Jurgiu Mikaila, žymiu lietuvių filosofu Juozu Girniumi.

1993 m. rugsėjo 3 dieną, popiežiaus Jono Pauliaus II vizito išvakarėse, Povilas Šilas mirė, o rugsėjo 6 dieną buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse. Tų pačių metų spalio 30 dieną iš gyvenimo išėjo ir greta vyro buvo palaidota P. Šilo žmona Emilija Šilienė ...

Savo gyvenimą, kalėjimus ir lagerius P. Šilas aprašė 1967 metais pradėtuose rašyti atsiminimuose“, kurie 1985 m. sausio 15 dieną per kratą  KGB pareigūnų buvo konfiskuoti ir pridėti prie P. Šilui rengiamos naujos bylos. 1990 m. gegužės 26 dieną LR Aukščiausiasis Teismas išdavė pažymėjimą, kad P. Šilas buvo neteisėtai represuotas, o atsiminimus su kitais kratoje paimtais daiktais grąžino. Atsiminimus, pavadintus „Mano kryžiaus kelių odisėja“, 1994 metais išleido „Katalikų pasaulio“ leidykla.

P. Šilas 1970 metais iš lenkų kalbos išvertė gana objektyvią J. Ochmanskio „Lietuvos istoriją“ ir, ją išspausdinęs 5-iais egzemplioriais, paleido po Lietuvą. Panašiai pasielgė ir su Lenkijoje išleista monografija apie Jogailą. Be atsiminimų, P. Šilas yra parašęs monografiją „Pasaulio Šviesa – Lumen Gentium ir Lietuvių Tauta“ apie tikėjimą ir tautos formavimąsi (nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus, 399 puslapių rankraštis) bei filosofinius-religinius apmąstymus „Mano testamentas“ apie Dievo vietą žmogaus gyvenime (rankraštis). Pastarajame jis rašo: „Žmogus daugeliu atveju jaučiasi apribotas, kita vertus, žmogus jaučia neribotus troškimus ir pašaukimą į aukštesnį gyvenimą. Būdamas silpnas ir nusidėjėlis, žmogus neretai daro tai, ko nenori ir nedaro to, ką norėtų daryti. Žmogaus apsisprendimas už gėrį įmanomas tiktai laisvės sąlygomis“. Rankraštyje „1908-1988 metų prisiminimo fragmentai“ P. Šilas rašo: „Lietuvių tauta, daug iškentėjusi, atgimsta tautiškai. Tačiau dvasiško, religinio atgimimo vis dar tebėra mažai... Atsižadėję tikrojo Dievo garbiname netikrų dievų stabus – alkoholį, pilvo malonumus, abejotinos vertės muziką ir nebežinome, kas yra tiesa, teisingumas, gailestingumas užuojauta“.

Povilo Šilo sūnus Vytautas ŠILAS,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas,
 žurnalo „Litova Stelo“ redaktorius

P. S. Spalio 25 dieną, šeštadienį, Vilniuje įvyks kuklus renginys, skirtas Povilo Šilo atminimui: 12 val. jam skirtas šv. Mišias Šv. Jokūbo bažnyčioje aukos mons. Alfonsas Svarinskas, paskui – pokalbis apie jį. Kviečiami visi, prisimenantys P. Šilą.  

© 2008 „XXI amžius“