Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Atsisveikinant su farmacininke, tremtine Stanislava Zokaitiene

Stanislava Gaigalaitė-Zokaitienė

Spalio 1 dieną po ilgos ir sunkios ligos nustojo plakusi daug iškentėjusi Stanislavos Zokaitienės širdis. Stanislavą daug kas pažinojo, ją labai gerbė ir mylėjo. Nuoširdumas ir noras padėti vargstančiam prie jos artino ir glaudė tremtinius, politinius kalinius, artimuosius ir kitus tautiečius.

Stanislava Gaigalaitė-Zokaitienė gimė Šiaurės Lietuvoje, Linkuvos miestelyje. Šeimoje augo penki vaikai: keturi broliai ir Stanislava. Tėvai ūkininkavo, vaikai mokėsi Linkuvos gimnazijoje. 1949 metais Gaigalų šeima, sužinojusi apie numatytą ištrėmimą, pasislėpė Dvariukų kaime, bet po poros savaičių grįžo į savo namus ir buvo suimta, ištremta. Stanislavos brolis Eimutis-Povilas buvo pasislėpęs Joniškyje pas savo draugą. Kai jis grįžo į Linkuvą, jį suėmė ir ištrėmė atskirai. Štai kaip pasakoja Stanislava apie jų trėmimą: „Sugaudė visus mūsų šeimos narius ir ištrėmė kaip didžiausius nusikaltėlius. Surinko Linkuvoje dar daugiau tokių pabėgusių šeimų ir, sukrovę į vežimus, arkliais nugabeno į Šiaulių lagerį, kur buvo pririnkta daug tokių. 1949 m. pavasarį mes už spygliuotų vielų, saugomi automatais apsiginklavusių sargybinių, atšventėme Velykas, kol buvo surinkti iš visos Lietuvos pabėgėliai. Tada sugrūdo mus į gyvulinius vagonus ir ištrėmė į Irkutsko srities Čeremchovo rajoną. Kelionėje mūsų niekas nemaitino, tik po kelių parų, kai buvome nuvažiavę toli nuo Lietuvos, atidarė vagono duris, liepė jaunesniems išlipti atsinešti vandens atsigerti. Kelionėje meldėmės, verkėme, giedojome, dainavome... Važiavome beveik mėnesį. Traukinys sustojo Omsko stotyje. Čia visą ešeloną išlaipino ir vedė į pirtį. Nežinojome, kur mus veda, manėme, kad sušaudyti. Priekyje ir užpakalyje ėjo ginkluoti sargybiniai su šunimis. Išprausę ir išdezinfekavę, mus vėl suvarė į vagonus. Keliavome toliau. Žmonės pradėjo sirgti, mirti. Man tuo metu buvo didelis apendicito priepuolis. Šiaip taip iškentėjau. Pagaliau traukinys sustojo prie Angaros upės Makarjeve. Čia visus išlaipino ir suvarė į didelę daržinę ant Angaros kranto. Po kelių dienų atplaukė laivas, kuriuo ir atvyko „pirkliai“ pasirinkti tremtinių, ypač jiems tiko šeimos, kuriose buvo darbingų žmonių. Mūsų šeimą jie paėmė statybos darbams. Pagaliau mus atvežė į vietą – netoli Griševo gyvenvietės, Čeremchovo rajone. Čia buvo tik vienas ilgas barakas. Barake į kambarį sukišo 3-4 šeimas. Miegojome ant grindų.

Tėvelis ir brolis Kazimieras dirbo statybose, aš – plytinėje. Mane ištiko apendicito priepuolis. Kraudama šlapias plytas į vagonėlius, iš skausmo apalpau, atsibudau mašinos kabinoje pakeliui į ligoninę. Čia tuoj ant operacinio stalo. Nors apendicitas jau buvo trūkęs, bet dar mane išgelbėjo nuo mirties, tik prisidėjo inkstų uždegimas. Išsikapsčiau, bet sunkiai kelti nebegalėjau. Galvojau, kaip užsidirbti pragyvenimui. Šiek tiek mokėjau megzti. Tai nuo to ir pradėjau. Ten viršininkų žmonos nemokėjo megzti, o joms patiko rankomis megzti drabužiai. Pirmąjį megztinį numezgiau Čeremchovo tresto statybos viršininko žmonai. Taip pradėjau uždarbiauti. Susirinkau vadovėlius ir ėmiau galvoti, kaip tęsti mokslą. Po metų per didelį rūpestį pavyko išmaldauti tresto viršininko (žinoma, jo žmonos dėka, už megztinį), kad išleistų mokytis į Irkutską. Norėjau studijuoti farmaciją. Mat Linkuvoje mano krikštatėvis Jasiukaitis turėjo nuosavą vaistinę, pats savo ūkyje augindavo vaistažoles. Dažnai būdama jo vaistinėje, pamėgau šį darbą. 1952 m. NKVD sargybinis Lioša atlydėjo mane į Irkutską, pristatė komendantūrai, kur turėjau kas savaitę registruotis.

Tą rudenį išleido mokytis pavėluotai, įstoti į Farmacijos technikumą nepavyko, įstojau į Kultūros švietimo technikumą. Pasimokiusi čia pusantrų metų ne pagal pašaukimą, geriau pramokusi rusų kalbos, mečiau ten mokslą ir įstojau į vakarinės mokyklos dešimtąją klasę, po metų gavau brandos atestatą.

Irkutske dirbau įvairiausius darbus: dienos metu arbatos fabrike, o vakare – mokiausi, kad nereikėtų mokėti už butą, ploviau grindis, krosnis kūrenau... Stojau į Medicinos institutą. Išlaikiusi tris pagrindinius egzaminus, nuo kitų buvau „atleista“ kaip tremtinė, nes tokiems mokytis aukštojoje mokykloje nebuvo leidžiama, be to, buvau be paso. Nelikus kito pasirinkimo, įstojau į Farmacijos technikumą, kurį baigiau 1955 metais. Tais pačiais metais ištekėjau už tremtinio Benedikto Zokaičio ir likau dirbti Irkutsko 80-je vaistinėje. Mano alga buvo maža, o vyras, dirbdamas mašinų gamykloje, susirgo, teko operuoti, be to, jis dar mokėsi, buvo labai sunku“.

Brolis Kazimieras, baigęs Linkuvos gimnaziją vien penketais, gavo charakteristiką su įrašu „buožės sūnus“. Jam kelias į mokslą buvo uždarytas. Įsidarbino Dvariukų pradinėje mokykloje. Jis galėjo išvengti tremties, bet Kazimieras išvažiavo drauge su tėvais ir broliais. Sibire dirbo statyboje, tik po poros metų pavyko išvažiuoti į Irkutską mokytis. Sunkiai vargdamas ir vos pragyvendamas, baigė Irkutsko universiteto biologijos fakultetą raudonu diplomu. Pas Kazimierą iš Lietuvos atvažiavo jo pirmoji meilė – Birutė Enikaitė, jie vedė, pagal paskyrimą išvyko dirbti į Novosibirską. Po Stalino mirties abu grįžo į Lietuvą. Lietuvoje į aspirantūrą nepriėmė, teko vykti į Leningradą. Prieš kelerius metus jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Brolis Eimutis-Povilas (g. 1929 m.) buvo sugautas ir ištremtas į Taišeto raj.,  Tolūno miškus. Tik po metų sužinojome, kur jis yra, ir išsirūpinome, kad jį atvežtų pas mus. Jis dirbo akmens anglių šachtoje prie Griševo miestelio, Čeremchovo rajone. Gyveno labai sunkiai. Vedė lietuvaitę iš Nemakščių. Grįžo į Lietuvą, čia ištiko infarktas, mirė 1987 metais.

Brolis Petras (g. 1934 m.) dirbo statybose, o Aloyzas (g. 1941 m.) mokėsi pradinėje mokykloje. Lietuvoje jie baigė Kauno politechnikumą.

„1958 metų rudenį visi grįžome į Lietuvą, bet mūsų čia niekas nenorėjo priimti. Grįžome į didelį vargą. Tėvų, grįžusių iš Sibiro, į savo namus neįleido, ten gyveno dvi šeimos. Tėvai ir Eimutis-Povilas su šeima apsigyveno kaimynės Dičpetrienės trobelėje, bet ir iš ten netrukus po trobelės pardavimo teko kraustytis.

Po tėvelio mirties 1960 metais motiną pasiėmiau pas save į Kauną. Gyvenome 9 kvadratinių  metrų kambarėlyje Nemuno krantinėje su bendra virtuve trims šeimoms. Vyras įsidarbino „Pergalės“ gamykloje, o mane įrašė į eilę darbui vaistinėje. Farmacijos valdytojas Genys pasiūlė dirbti laborante Medicinos instituto bendrosios chemijos katedroje. Čia išdirbau trejus metus. Kadrų skyriaus viršininkas Karlas išsiaiškino, kad aš tremtinė, ėmė  persekioti, turėjau iš čia išeiti. Pagaliau pavyko įsidarbinti 50-oje, vadinamojoje „Teatro“ vaistinėje, kur išdirbau iki pensijos – 32 metus.

Dirbdama vaistinėje, įstojau į Politinių kalinių ir tremtinių chorą ,,Ilgesys“, vadovaujamą Antano Paulavičiaus, tapau šio choro seniūne. Mūsų choras išvažinėjo po visą Lietuvą, dainavome patriotines dainas apie tremtį ir laisvę. Choras giesmėmis lydėjo perlaidojamus tautos didvyrius, partizanus, pervežtus Sibire mirusius tremtinius.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos darbe dalyvavau nuo pat jos įsikūrimo pradžios, buvau viena pirmųjų organizatorių kuriant Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno skyrių. Supratau, kad nors menku savo darbu prisidėsiu prie Nepriklausomybės atkūrimo. Priklausiau iniciatyvinei grupei, kuriant Politinių kalinių ir tremtinių Kauno miesto tarybą, buvau jos narė, padėjau ruošti įvairius renginius. Buvau ir Sąjūdžio narė, įstojau į Tėvynės sąjungą, į Lietuvos  moterų lygą. Apie dešimtį metų dirbau Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus labdaros sektoriuje. Sudarinėjau invalidų bei senelių, reikalingų globos bei rūpybos sąrašus. Stengiausi ne tik labdara, materialia pagalba, bet ir žodžiais, patarimais paguosti bendro likimo seses ir brolius, žiauraus genocido suluošintus. Anksčiau tai dariau dirbdama vaistinėje. Kurį laiką kartu su savo šeimos nariais ieškodavom invalidų bei labiausiai pagalbos reikalingų žmonių, politinių kalinių bei tremtinių, jiems stengėmės padėti. Dirbome be jokio atlyginimo, nes padėti kitiems – kilniausias darbas. 1993 metais buvau išrinkta Kauno skyriaus globos ir rūpybos pirmininke, rūpinausi vaistais, turėjome nedidelę labdaros vaistinę“.

Knygoje „Sibiro Alma Mater“ S. Zokaitienė rašė: „O kiek nedaug žmogui reikia, kad jis būtų laimingas, kam nors reikalingas. Nesustoja laikas, o tu esi žmogus ir vis eini namo... Laimė žmogui ateina tik su prasmingu gyvenimu – gyvenant ne sau... Žmogau, suprask, koks trumpas tavo žemiškas laikas ir kokia didi yra amžinybė. Kūrėjo jėga – paslaptis, prie kurios artinamės... Nemažai patyrusi sielvarto ir skausmo, suprantu ir užjaučiu kitus. Tik nepailskime, nepavėluokime daryti kitiems žmonėms gera – skubėkime gyventi. Mylėkime savo tėvynę, darbuokimės jos gerovei. Tėvynės gerovė – mūsų ir mūsų vaikų gerovė... Reikia domėtis pasauliu, nuolat ugdyti dvasios stiprybę, dėkoti Dievui, kad ilgą gyvenimo kelią ėjai. Kuo senatvė dvasingesnė, tuo ramiau pasitinkama mirtis, žinoma, jeigu žmogus tikintis... Užmirškime vargo valandas, praleistas tremtyje toli nuo tėvynės, bet neužmirškime, ko jos mus išmokė. O kaip dažnai tremtyje, Sibire, žiūrėdama į vakaruose besileidžiančią saulę, prisimindavau tėvynę Lietuvą, svyruoklius berželius aplink mūsų sodybą, žydintį tėviškės vyšnių sodą. Šiandien sakau:

Aš niekur neisiu iš savo brangios tėvynės –

Čia mūsų žemė ir šypsantis dangus.

Čia rūtos sėtos ir dainuotos sutartinės,

Kiekvienas čia kampelis

 kaip gyvybė man brangus!“

Aktyvios visuomenės veikėjos, tremtinės, gabios farmacininkės Stanislavos gyvenimo tikslas buvo gyventi, dirbti vardan laisvos Lietuvos. Spalio 4 dieną į Romainių kapines ją lydėjo minia žmonių. Mielosios Stanislavos atminimas niekada neišdils iš ją pažinojusių, artimųjų, giminių, tremtinių, politinių kalinių ir kitų tautiečių atminties. Telaimina jos sielą Viešpats!

Liūdi vyras Benediktas Zokaitis, duktė Laimutė, anūkė Agnė, politinių kalinių ir tremtinių bendrija

© 2008 „XXI amžius“