Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Per sutemas į šviesą

Vytautas NARAŠKEVIČIUS

„Naujasis lankas“ išleido trečią Juozo Jasaičio romaną „Per sutemas“. Ši knyga rodo, kaip toliau plečiasi prozininko keliamų problemų ratas, kaip kinta jo meninių vaizdų laukas.

Savo kelią į literatūrą J. Jasaitis pradėjo kaip prozos tyrinėtojas. 1972 metais išėjo jo mokslinė studija „Gabrielė Petkevičaitė – Bitė“, paskui Žemaitės, M. Valančiaus ir kitų kūrybos tyrinėjimų apybraižos mokykloms. Bet jau ir tada retkarčiais „Nemune“, „Pergalėje“ pasirodydavo jo apsakymai, novelės, o 1988 metais pasirodė beletristinių laiškų knyga „Lik sveikas, Tomai“, paskui išėjo apsakymų ir novelių rinkinys „Ženklai“ (2004), į vieną knygą sutilpę du romanai – „Ganytojas“ ir „Servų vasara“ (2005). Romane „Ganytojas“ J. Jasaitis pavaizdavo paskutinę Motiejaus Valančiaus gyvenimo dieną, vyskupo pastangas gelbėti Lietuvos Katalikų Bažnyčią ir raštiją niauriame devynioliktame amžiuje. 2003 metais Čikagos laikraščio „Lietuvos balsas“ skelbtame konkurse, į kurį buvo atsiųsta per šešiasdešimt rankraščių, J. Jasaičio romanas buvo įvertintas antrąja premija. Romane „Servų vasara“ sodrių prieškario Lietuvos kaimo vaizdų fone prozininkas pasakoja dramatišką meilės istoriją. Abiejuose romanuose J. Jasaitis liko ištikimas realistinei lietuvių prozos tradicijai, jo paveiksluose daug psichologinės tiesos, o pasakojimai pasižymi turtinga kalba.

Naujasis J. Jasaičio romanas „Per sutemas“ – apie Lietuvos partizanus. Šis lietuvių tautos didvyriškos kovos puslapis literatūroje dar nėra atspindėtas. Mūsų rašytojai vis dar nedrįsta prabilti apie šį laikotarpį, nors ši laisvės kova tęsėsi ilgiau negu Antrasis pasaulinis karas, jos metu  mažutė tauta kovėsi su ano meto galingiausia pasaulyje kariuomene. Neįveikęs partizanų ginklu, priešas pasitelkė skundus, išdavystes. Toje nelygioje kovoje savo galvas padėjo per dvidešimt tūkstančių Lietuvos laisvės gynėjų, kiti atsidūrė kalėjimuose, lageriuose. Kas tuos žmones šaukė į sunkų, beviltišką karą? Kas juos rėmė, palaikė, gelbėjo? Ko jie troško, siekė, tikėjosi? Ką jie veikė, kaip gyveno, apie ką svajojo?

Apie visa tai ir pasakoja J. Jasaičio romanas „Per sutemas“. Pagrindinis veikėjas – partizanas, slapyvarde Studentas, jo partizaniška kasdienybė – miškas, žeminė, kautynės, ligoninė, tardymo kamera, mylimosios svirnas, šv. Velykų šviesa... Tačiau autoriui labiau už partizanų nuotykius rūpi jų nuotaikos, sielos skrydžiai. Ramesnę valandą jie kalbasi, svarsto, diskutuoja. Jie jaučiasi esą Lietuvos kariai, kovojantys su tėvynės pavergėjais. Jie suvokia priešo galybę, bet jos nepabūgsta – tėvynės laisvė yra jų gyvenimo saulė.

Prasminis romano akcentas yra partizanų spaudos puslapiai. Jie tarsi iškrinta iš kūrinio meninio audinio, tačiau šią „kaltę“ atperka aukšta jų gaida. Jie liudija intelektualią, šviesią Lietuvos partizaninio judėjimo dvasią. „Pasaulyje nieko nėra amžino. Laikas žaidžia tironų sostais. Kovojantieji pakeis valdovus, tik amžiais pasiliks dėl tėvynės atlikti darbai“. „Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos gyvenime, kaip ir Kristaus gyvenime būna du momentai: Didysis Penktadienis ir Velykų rytas – Kryžius ir Prisikėlimas. Be Didžiojo penktadienio, nėra Velykų ryto, be Kryžiaus nėra Prisikėlimo“. „Nėra mažų tautų. Nėra mažos žemės. Meilė keičia proporcijas. Mažytis kaimas pavirsta ištisu pasauliu, o paryžiečiai karštai mylėję savo miestą, dainuodavo: „Paryžiau, mano kaime, kaime mano“.

Tik gal autoriui vertėjo nurodyti šių tekstų šaltinius – dėl to  knygos vertė būtų tik padidėjusi.

Apskritai partizanų gyvenimas J. Jasaičio romane šiek tiek pašviesintas – realybė buvo sunkesnė, žiauresnė. Rašytojas apeina alinančios buities, pasitaikančius smurto, prasižengimų atvejus. Jam labiau rūpėjo atskleisti partizaninio judėjimo siekius, prasmę. Tačiau kūrinys gana dramatiškas – jame netrūksta šūvių, kraujo. Tykesnę valandą partizanai leidžiasi į politinius, egzistencinius pokalbius: „Studentas vėl filosofuoja – šneka apie amžinąjį žmonių karą, – prabilo Aidas. – Bet juk nė vienas karas nebuvo toks pat kaip kitas. Kiekvienas turi savo priežastį. Kodėl mes šiandien kariaujam? Laisvą, nepriklausomą mūsų valstybę prispaudė senas tautos skriaudikas. Mes ginamės. Kiekvienas užpultas padaras ginasi. Tai šventa visų teisė“.

Romanas vaizduoja ne vien Lietuvos partizanų gyvenimą, bet ir platesnę pokario tikrovę. Kūrinys primena ano meto kaimo skaudulius: pyliavas, „kolchozų“ baimę, pasiturinčiųjų išbuožinimą, žmonių tremtį, tarybų rinkimus... Išvarginti, prigąsdinti kaimiečiai laukia partizanų užtarimo, pagalbos. Sodžius romane pavaizduotas kaip partizanų užuovėja.

Žanro atžvilgiu J. Jasaitis eina mūsų prozininkų pramintais ir jo paties jau išbandytais takais. Kaip ir romane „Ganytojas“ pasakojimas čia sukasi apie svarbiausią knygos veikėją Studentą. Jis dalyvauja visuose kūrinio įvykiuose. Iš tikrųjų romano siužetas – tai partizano Studento istorija. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai gana tikroviški bei saviti. Gal kiek iliustratyvus, plakatiškas būrio vadas Aidas.

Romano meninis laikas gana konkretus – nuo bulviakasio, per žiemą iki Velykų. Tačiau partizanų prisiminimai jį labai išplečia. Studento mintys ne sykį grįžta į Vilnių, į universitetą. Kiti vyrai prisimena, kaip atėjo į būrį. Išplėstas meninis laikas aprėpia ir plačią tikrovės erdvę. Romano žmonės gyvena ir veikia po gamtos stogu, tai skatina autorių nupiešti spalvingų peizažų.

Naujasis J. Jasaičio romanas „Per sutemas“ kalba apie sunkų mūsų tautos lemties tarpsnį – pokario metus, partizanus, prisiekusius ginti Lietuvos valstybę, prikelti ją laisvam gyvenimui. Likę gyvi partizanai apie savo žygį papasakojo stambiose atsiminimų knygose. Tačiau skaitytojas, ypač mūsų dienų ir ateities jaunimas, laukia ir įtaigaus meninio žodžio. Vienas tokių kūrinių yra ir bus Juozo Jasaičio romanas „Per sutemas“.

© 2008 „XXI amžius“