Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnytiniai finansų krizės vertinimai

Mindaugas BUIKA

Dublino (Airija) arkivyskupas Diarmuidas Martinas už etiškai pagrįstą rinkos ekonomikos veikimą

Vyriausybė turi garantuoti teisingumą

Šiuo metu pasaulyje įsivyraujant ekonominiam chaosui, kai finansų krizė, smunkančios akcijos ir gamybos bei verslo stagnacija gresia sunkiomis pasekmėmis visose  gyvenimo srityse, Bažnyčios vadovai primena įstatyminio reguliavimo, etikos ir moralės principų taikymo svarbą. Štai iškilus ekonominiams sunkumams ir klestinčioje Airijoje, kur pirmą kartą po 25 metų nepaliaujamo augimo pranešama apie vis ryškesnius „represijos“ (sąstingio) bruožus, šalies sostinės Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas savo pareiškime „Etika, ekonomika ir rūpestingumas: pamokos, iš kurių turi būti pasimokyta“ primena nekontroliuojamos veiklos pragaištingumą.

Jis pažymi, kad rinkos ekonomika yra gyvybiškai svarbi gerovės plėtrai, tačiau ji turi būti socialiai atsakinga. Normaliai ji gali funkcionuoti tik tokiomis etninėmis bei juridinėmis sąlygomis, kai apsaugomi pažeidžiami visuomenės sluoksniai ir „suvaržoma galingųjų prigimtinė arogancija“. Neatsakingas ar tiesiog nedoras pastarųjų elgesys, perdėtas pelno siekis tampa kažkuo panašus į azartinį lošimą, kelia pavojų ne tik jų valdomų kompanijų ar bankų stabilumui ir su jais susietų dešimčių tūkstančių asmenų gerovei, bet ir visos valstybinės sistemos egzistavimui.

Arkivyskupo D. Martino įsitikinimu, kad išnyktų tos ydos, reikia artimesnio geranoriškumo, įstatymais paremto vyriausybės ir verslo pasaulio bendradarbiavimo. Iki šiol vyravo nuostata, kad valdžios kišimasis į rinkos ekonomiką atneša tik žalą. Iš tikrųjų, jeigu visuomenė apkrauta dideliais mokesčiais, jei gausi korumpuotų valdininkų „armija“, o ekonominio veikimo laisvė yra ribota, tai mažėja investicijos, o kartu gamyba bei paslaugų augimas. Tačiau dabar tapo akivaizdu, kad įstatyminės kontrolės stoka, ypač klestint „korporatyviniam godumui“, rinkos ekonomikos terpėje vyraujant „kazino“ atmosferai, tik skatina šį išsigimimą. „Vyriausybės veikimas yra esminis, siekiant užtikrinti tas etines it teisines sąlygas, kuriose rinkos ekonomika galėtų klestėti ir kuriose būtų stiprinamas etiškai pagrįstas rinkos veikimas“, – tvirtino arkivyskupas D. Martinas.

Jis pripažino, kad yra visiškai suprantamas bei pateisinamas kiekvieno verslininko siekimas „turėti gerą biznį“, kas neštų naudą ne tik jam, bet ir kitiems akcininkams, kurtų kokybišką produktą ar paslaugas, didintų užimtumą. „Rinka yra rizikinga, todėl niekas neturėtų prieštarauti, kad asmuo, prisiėmęs šią riziką, gauna pakankamą pelną“, – pastebėjo Dublino arkivyskupas. Tačiau daugeliui taip pat ir jam, nerimą kelia kai kurių verslininkų aklas pelno siekis, nieko už tai negrąžinant visuomenei. Juk kiekvienas verslas veikia ne „beorėje erdvėje“, bet realaus visuomenės gyvenimo sąlygomis, kuriose jis ir gauna naudą. Todėl ir pelnas turi atitekti ne tik akcininkams, bet ir platesniems visuomenės poreikiams, kas naudinga paties verslo perspektyvai.

Tarptautinės reguliacijos poreikis

Kaip pavyzdį ganytojas nurodė pelno pagrindu vykdomas investicijas, kurios nukreipiamos pirmiausia į tas vietas, kuriose yra kūrybinga, inovacijoms atvira, išsilavinusi ir naši darbo jėga. Bet profesionalumo ugdymui reikalingas švietimas, universitetinės studijos, kuo rūpinasi valstybinės institucijos, per lėšų reikalaujančias socialines programas. Lėšų bei didelių investicijų taip pat reikalauja ekumeniniam augimui privalomas technologijų vystymas ir mokslinė pažanga, kas pasiekiama per vyriausybės ir verslo bendradarbiavimą ir bendrą atsakomybę.

Taip pat vis ryškesnis tampa tarptautinės reguliacijos bei įstatyminės kontrolės poreikis bei stiprinimas, kadangi „verslo architektūra“ taip pat tapo tarptautine ir jos teigiamas ar neigiamas  poveikis peržengė valstybines sienas. Pažymėtina, kad šį globalizacijos aspektą pripažino ir juo taip pat efektyviai naudojasi organizuotas nusikalstamumas. Arkivyskupas D. Martinas pastebėjo, kad čia kalbama ne tik apie tokius žinomus dalykus, kaip nusikalstamą prekyba narkotikais ir ginklais, bet ir „neatsakingas spekuliacijas bei nedorą elgesį pačios verslo bendruomenės viduje“. (Pažymėtina, kad ypač pokomunistinės Rytų Europos šalyse vietinės mafijos struktūros išnaudodamos paveldėtą „KGB metodiką“, puikiai įsitvirtino ne tik alkoholio, narkotikų ir prostitucijos „versle“, bet ir kitose tarptautinį pobūdį įgijusiose ekonomikos srityse, pradedant nuo turizmo iki bankininkystės. – M.B.)

Tokios neatsakingos ar tiesiog nusikaltėliškos veiklos sustabdymui globalizuotos ekonomikos sąlygomis reikia naujos priežiūros ir reguliacinės struktūros tarptautiniame lygmenyje. Moralus, etiniais principais grindžiamas verslas turi tapti ne tik „gražiais žodžiais“ ar popieriaus lakšte išreikštais siekiais, bet ir realiu žmogaus veiklos turiniu. Dvasinės vertybės turi būti integruotos į ekonominį ir socialinį gyvenimą, kas yra ne tik kokių nors „ekspertų“, bet pirmiausia Bažnyčios ganytojų rūpestis, – teigė Airijos sostinės ordinaras. Štai kodėl religiniai vadovai su ypatingu dėmesiu stebi susidariusią „ekonominės ir moralinės krizės padėtį, reikšdami autoritetingą nuomonę dėl jos ištaisymo.

Svarbūs moraliniai pasirinkimai

Kaip tik tokiu pagrindu galima priimti Jungtinių Valstijų Vyskupų konferencijos paskelbtą kreipimąsi į šalies vyriausybę ir parlamento vadovus dėl susidariusios krizinės situacijos finansų sistemoje ir pastangas ją ištaisyti. (Bankrutavus keliems stambiems investiciniams bankams ir iškilus pavojui visai kreditavimo eigai JAV prezidento Džordžo Bušo siūlymu Kongresas patvirtino paramos ir vertybinių popierių laidavimo programą, kurios apimtis beveik 1000 milijardų dolerių. Spalio pradžioje privačios bankininkystės gelbėjimo programas paskelbė ir stambių Vakarų Europos šalių vyriausybės).

Pareiškime, kurį pasirašė JAV episkopato Vidaus politikos ir žmogiškosios pažangos komiteto pirmininkas Rokvilio (Niujorkas) vyskupas Viljamas Merfis, pažymima, kad siekiant sumažinti finansinės krizės žalą reikia priimti „sunkius“ sprendimus. Amerikiečiai vyskupai, nesistengdami pateikti susidariusios padėties „techninės ekspertizės“, nes tai ne jų kompetencija, vis dėlto išvardija penkis pagrindinius moralinius principus, į kuriuos reikia atsižvelgti esamoje „ekonominėje suirutėje“, gresiančioje visų žmonių gerovei. Pirmiausia jie nurodo į paprastų žmonių sunkumus: negalėdami gauti naujų kreditų, jie praranda išsimokėjimui įgytą būstą; pensininkai gali netekti į investicinius fondus sudėtų santaupų; stringant ekonomikai mažėja darbo vietų, nebeišmokami atlyginimai ir dividendai.

Būtent šių žmonių ir šeimų pragyvenimo lygio ir orumo išsaugojimui, o ne „riebių bankininkų“ gelbėjimui turi būti skiriamos vyriausybinės priemonės. Amerikiečių ganytojai pabrėžia, jog yra skandalinga, kad krizės, kurią sukėlė vadinamieji finansininkai, dėl didžiulio pelno įsivėlę į pavojingas spekuliacijas,  „ekonominė nauda tapo aukščiau už visas kitas vertybes“. Taip yra visiškai ignoruojamas šios veiklos poveikis žmonių gyvenimui ir privaloma moralinė atsakomybė.

Šiuo atžvilgiu verta nurodyti į popiežiaus Benedikto XVI rugsėjo 23-osios dienos homiliją, sakytą per šv. Mišias Romos priemiestyje, Veletri Senoji vyskupijoje. Apmąstydamas Jėzaus palyginimą apie nedorą prievaizdą (Luko 16, 1-13) Šventasis tėvas sakė, kad finansinėje ekonominėje veikloje, kaip ir visame gyvenime, tenka daryti pasirinkimus „tarp teisingumo ir nesąžiningumo, tarp ištikimybės ir išdavystės, tarp savanaudiškumo ir aukojimosi, tarp gėrio ir blogio“. Todėl Evangelijos išvada yra labai aiški: negalima tuo pat metu tarnauti Dievui ir Mamonai. „Privalu rinktis tarp pelno logikos, kaip galutinio mūsų veiklos kriterijaus ir dalijimosi bei solidarumo logikos“. Tik pastarajame pasirinkime bus įmanoma nukreipti ekonominę pažangą ne tik į savo, bet ir visą gerovės kūrimą.

„Gydymo priemonės“ ne vien ekonominės

Panašią nuostatą savo kreipimesi nurodo ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, pabrėždami, kad ekonominėje bei finansinėje veikloje taip pat galioja solidarumo principas, kuris primena, kad rūpintis reikia visais, ir perspėja, kad dėmesio telkimas tik į grupinius interesus, reikalus tik pablogina. JAV vyriausybė, pasiūliusi labai brangų finansinių institucijų gelbėjimo planą, ganytojų įsitikinimu, turi stengtis pirmiausia apginti ne pačius bankininkus, bet jų krizės įkaitais tapusius pažeidžiamus gyventojus – darbininkus, smulkiuosius ir vidutinius verslininkus, namų savininkus, pensininkus ir akcininkus. „Kaip Bažnyčios vadovai mes prašome, kad prioritetą tektumėte vargšams ir labiausiai nukentėjusiems“, – teigiama JAV vyskupų konferencijos dokumente, pabrėžiant, kad pats solidarumo principas reikalauja siekti bendrojo gėrio.

Ganytojai taip pat primena ir galiojantį subsidijavimo principą, kuris reikalauja, kad privatūs veikėjai ir institucijos (šiuo atveju investiciniai bankai) atsakingai prisiimtų pareigas savo klientų atžvilgiu. Jeigu to nedaro ar nėra pajėgūs tai daryti, tada kaip to reikalauja minėtasis subsidiarumas, turi įsikišti valstybinės struktūros, kurios gelbėtų padėtį visos visuomenės naudai. Tačiau vyriausybės uždavinys tuo pasibaigia: ji turi įvertinti padėtį ir priežastis, atvedusias šalį į finansinę krizę, ir priimti ryžtingas priemones, kad tai daugiau nepasikartotų... „Liūdna pripažinti, tačiau būtent godumas, spekuliacijos, pažeidžiamų žmonių išnaudojimas ir nesąžininga praktika daugiausia prisidėjo prie tokios rimtos padėties susidarymo“, – teigia amerikiečių ganytojai. Todėl vyriausybinė gelbėjimo programa, neturėtų  padengti nuostolių tiems, kurie dėl tokio nedoro elgesio šalį atvedė į finansinę krizę. Atvirkščiai, jie neturi išvengti atpildo ir atsakomybės už padarytą žalą, nurodoma JAV vyskupų kreipimesi, pabrėžiant didesnio skaidrumo poreikį ekonominiame gyvenime.

Atsiliepdami į dabar žiniasklaidoje pasirodžiusius kai kurių komentatorių svarstymus, jog neva „bankrutuoja“ pati kapitalizmo sistema, amerikiečių katalikų dvasiniai vadovai primena popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kad „laisvoji rinka yra efektyviausias įrankis resursų panaudojimui ir efektyviam daugelio poreikių patenkinimui“. Tačiau taip pat akivaizdu, kad yra daug žmogiškų reikalų, kurie neturi vietos rinkoje, bet jais rūpintis reikalauja pats teisingumas. Todėl dabartinėje krizinėje padėtyje iš naujo atrastas atsakingumo supratimas turi tapti priežastimi „finansinės industrijos“ monitoringo įrankių atnaujinimui, kad klaidos būtų laiku pastebėtos ir ištaisytos, kad nuolat būtų vykdoma bankininkystės „efektyvi viešoji reguliacija ir protekcija“.

Jungtinių Amerikos Valstijų dokumento pabaigoje pripažįstant, jog susidariusi padėtis yra rimtas iššūkis visai nacijai, raginama, kad ypač tie, kurie neša didesnę atsakomybę, atliktų savo vaidmenį reikiamu jautrumu, siekiant, kad ekonomikos institucijos tikrai tarnautų visų gyventojų gerovei. Vėl primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas, išreikštas jo garsiojoje socialinėje enciklikoje „Centesimus Annus“, kad visuomenės gyvenimas „neturi būti nukreiptas prieš rinką, bet reikalautų, kad rinka būtų tinkamai kontroliuojama valstybės ir visuomenės jėgų, užtikrinant, kad būtų patenkinti visos visuomenės pagrindiniai poreikiai“.

Panašios nuostatos laikosi ir Europos vyskupai, pripažindami, kad finansų krizė skaudžiai palietė ir jų žemyną. Šie klausimai buvo svarstyti spalio 8-9 dienomis Briuselyje vykusiame Europos Sąjungos vyskupų konferencijų tarybos (COMECE) Socialinių reikalų komisijos posėdyje, kuriame pripažinta, kad krizė iškėlė pavojų ištisų visuomenės sluoksnių gerovei. „ES šalių vyriausybės turi daryti viską, kad užbaigtų šią krizę, kuri griauna finansų rinką“, – pažymėjo COMECE Socialinių reikalų komisijos pirmininkas Mincheno (Vokietija) arkivyskupas Rainhardas Markas. Dėl to iškilo rimtas išbandymas garsiajam „Europos socialiniam modeliui“, kurį reikia išnaudoti, kad būtų išvengta šios krizės didesnių (ne tik ekonominių, bet ir politinių) pasekmių.

Arkivyskupas R. Marksas priminė dabar COMECE propaguojamą „globalinio valdymo“ idėją, kurios realizavimas galėtų įnešti daugiau teisingumo, skaidrumo ir atsakomybės į pasaulio finansines rinkas. Kiekvienu atveju reikalingas artimesnis tarpvalstybinis ir regioninis bendradarbiavimas, kuris turi būti ne tik ekonominio, finansinio, bet ir politinio bei moralinio pobūdžio, nes ir krizės priežastys yra ne vien ekonominės.  Kadangi dabartinė krizė yra ne tik finansinė, bet ir moralinė (kalbama apie pasitikėjimo stygių), tai ir jos sprendimas turi būti ne tik finansinis.

© 2008 „XXI amžius“