|
Iš J. Gruodžio gatvės istorijos
Vaiva LANSKORONSKYTĖ
J. Gruodžio gatvės viename sename name nuo Antrojo pasaulinio karo laikų gyvena Romualdas Kikilis. R. Kikilis, gimęs ir pirmuosius vaikystės metus praleidęs Klaipėdos krašte, 1939 metais su šeima išsikėlė į Kretingą. Tėvas, palikęs tarnybą Klaipėdos krašte, išsikėlė į Kauną, tačiau ilgai be šeimos gyventi nepajėgė. 1940 m. balandį laiške motinai netiesiogiai užsiminė apie įtemptą padėtį parašydamas, jog šeimai tokiu metu reikia būti kartu. Tų pačių metų gegužės pirmą dieną smalsus dešimtmetis jau apžiūrinėjo Lituanikos fabriko batą ir gausybę mažų sunkvežimiukų Kauno autobusų stotyje.
Muzikinė Gruodžio gatvė buvo paversta vokiškos armijos gatve: muzikos mokykla buvo virtusi esesininkų armijos daliniu, konservatorijos patalpose glaudėsi desantininkai, o Aušros gimnazija, kurią pats Romualdas vėliau baigė, glaudė vermachto armiją.
Paauglystę karinių įvykių sūkuryje praleidęs vyras į daugelį savo berniokiškų prisiminimų negali žvelgti be šypsenos. Vokiškų uniformų įvairovė tapo kasdienės aplinkos ir netgi berniukiškų žaidimų dalimi.
Pažvelgęs pro savo buto langus Romualdas prisimena vieną vermachto armijos karininką, apgyvendintą viename iš žydų namų. Neaukšto ūgio žmogiukas nešiojo prancūzišką šautuvą ir durklą, siekusį jo kulnus. Žinoma, Gruodžio gatvėje gyvenę vaikai slapčiomis juokdavosi iš tokio vokiečių kariškio. Taip pat vaikams juoką keldavo ir jo belaisviai, tvarkę namų aplinką. Karininkas slapčiomis paprašydavo kaimynų, jog šie pamaitintų jo belaisvius, kurie greitai baigę darbus sau ramiai degindavosi ant sandėliuko stogo ir nė nemanė pabėgti nuo prievaizdo, kurio per dienas nebūdavo namie. Šį kariškį žmonės matydavo kas sekmadienį einantį į Švč. Trejybės bažnyčią, kuri, pasak Romualdo, ir anuomet garsėjo gerais dvasiškiais. Vyriškis kaip šviesų vaikystės atsiminimą mini tėvą Frainą, kuris po dvasinių užsiėmimų seminarijos sode su vaikais žaisdavo futbolą.
Štai vienas desantininkas iš Romualdo tėvo sužinojęs, jog šis domisi filatelija, užėjo pavartyti berniuko albumų. Abejingai permetęs akimis gausybę vokiškų pašto ženklų atkreipė dėmesį į vienintelį su Lenino atvaizdu. Jo krašte tokie ženklai buvo tikra retenybė. Kaip aistringas kolekcininkas, už pašto ženklą vaiko šeimai davė daug duonos, kuri, užsidarius parduotuvėms Kaune, buvo tapusi panašia retenybe kaip Vokietijoje pašto ženklai be nacistinės simbolikos. Po kelerių metų vaikinas gavo progą panašioje situacijoje susidurti su rusų kariškiu ir pamatyti kultūrų skirtumą. Romualdas buvo išvykęs už miesto į dvarą ir su šeima ruošėsi bėgti. Girtas rusų kareivis darė kratą. Neatsargiai mosikuodamas ginklu tiesiai vaikinui prieš akis vartė albumą. Vienintelis likęs pašto ženklas su Lenino atvaizdu, galima sakyti, išgelbėjo Romualdą kolekcinė vertė rusų kareivio nedomino.
Dar daug Romualdas Kikilis papasakojo vaikystės nutikimų, daugelio metu šypsojosi prisiminęs savo vaikišką reakciją į įvykius. Tačiau viena istorija ištrynė nuo veido šypseną tai esesininko gyvenimo istorija. Mūsų istorijos veikėjas neturės nei vardo, nei pavardės Romualdas Kikilis atsisakė juos paminėti. Šis esesininkas buvo lietuvis, dirbęs valstybės tarnautoju Klaipėdos krašte, vedęs suvokietėjusią palangiškę, išpažinusią evangelikų tikėjimą. Būtent ši aplinkybė pajautus pavojų Lietuvoje leido jam su šeima išvykti į Vokietiją. Tačiau neilgam. Vokiečių suteikta malonė buvo tarsi moneta, apsivertusi antrąja savo puse ir ilgai netrukus privertusi šį vyriškį grįžti į Lietuvą, tik jau tarnauti ne savo šaliai, o Hitlerio pulkams. Tokių istorijų esesininkų pulkai slepia begalę. Bent jau tarp Lietuvoje veikusių esesininkų žmonių, tikėjusių Hitleriu, buvo mažai. Užsimezgus bičiuliškiems ryšiams, šis esesininkas dažnai užsukdavo pasikalbėti su Romualdo tėvu Gustavu. Vyrai kalbėdamiesi nevengdavo dvylikamečio berniuko, tad šis galėjo netrukdomas sekti įvykius ir stebėti esesininko būseną. Beveik per kiekvieną vizitą šis žmogus nuleisdavo galvą ir tardavo: Gustavai, tu net nežinai, kas ten darosi, tam forte. Jis žinojo, kad šie įvykiai niekam nėra paslaptis nei dūmų stulpai deginant sušaudytuosius, nei tai, jog nebespėjama laidoti lavonų. Šie pokalbiai jam buvo vienintelė moralinė atspirtis gyventi toliau.
Vieną dieną šeimos bičiulis į Kikilių namus atėjo gerokai niūresnis. Paprašė išgerti. Po to, kai dviese išgėrė 250 gramų buteliuką degtinės (anuomet tai buvo gana daug), ištarė: Šiandien su žydais paguldėm ir šešis savus. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo ne pirmas kartas. Dar trys esesininkai tam pačiam forte buvo sušaudyti saviškių ir anksčiau, tik jam toje egzekucijoje dalyvauti neteko. Devyni esesininkai žuvo už tai, jog atsisakė šaudyti žydus. Šių žmonių pavardės nėra žinomos, jie nėra pagerbti, galbūt daug kam toks įvykis nuskambės kaip naujiena.
Po šio pokalbio šeimos draugas namuose nebesilankė. Kartą Romualdo mama pamačiusi jį gatvėje mėgino pasivyti ir pakviesti į svečius, tačiau šis dirbtinai suradęs skubų reikalą amžiams pasislėpė už J. Gruodžio muzikos mokyklos durų.
© 2008 XXI amžius
|