|
Šengeno erdvė mūsų paslaugoms
Liepos septintoji. Keturiasdešimties senjorų būrys profesoriaus Vytauto Landsbergio pasamdytu ištaigiu autobusu nuo Vilniaus Spaudos rūmų pajudėjo Kvedlingburgo link. Artėjant mūsų valstybės tūkstantmečiui, mus domina tas miestas, tas vienuolynas, kuriame pirmąkart buvo ištartas ir į Analus įrašytas Lietuvos valstybės vardas. Nors tikrasis mūsų tikslas yra Strasbūras ir Europos Parlamentas, kur laukia susitikimas su Parlamento nariu prof. V. Landsbergiu.
Mūsų kelias tęsiasi pro Seinus ir Suvalkų vaivadiją, Augustavą, Raigardą, o mus lydintis istorikas dr. R. Batūra primena baltų genčių buvusias teritorijas, jų vietovardžius, ištikusią lemtį. Vakarėjant pasiekiame Slubicę prie Oderio, prieškariu buvusį Frankfurto priemiestį. Dabar, kad pasiektum Frankfurtą, užtenka pereiti tiltu per Oderį anksčiau buvusi muitinė tarp dviejų valstybių dabar yra tiesiog parduotuvė. Kas iš mūsiškių nori, per Oderio tiltą nueina į Frankfurtą susipažinti su miesto įžymybėmis.
Per kalvas ir priekalnes pasiekiame Kvedlinburgą. Tai pats vokiškiausias miestas, šviečiantis ryškiomis spalvomis, JUNESKO globotinis. Per tūkstantį jo pastatų įtraukta į JUNESKO globojamo paveldo sąrašą. Prie kiekvieno gali stovėti ir gėrėtis valandomis. Mūsų tikslas kitas vienuolynas, kuriame buvo perrašinėjami analai. Dabar čia muziejus. Nors iš tų laikų rašytinių šaltinių neišlikę, tačiau vienuolynas ir jo dvasia tebėra. Aplankome ir katedrą didingą senovinę šventovę, apžiūrime jos relikvijas, kurias per karą buvo pagrobę nugalėtojai, bet dabar jos, šeimininkų iš nugalėtojų išpirktos, vėl savo vietoje. Pastovime prie mūro sienos, kuria miestiečiai buvo atsitvėrę nuo vienuolyno, gindami savo teises ir nepriklausomybę.
Ankstų rytą mūsų autobusas įrieda į Prancūzijos valstybės valdas. Nėra sienos, nėra skirtumų tarp dviejų didžiųjų valstybių. Esame Elzaso Lotaringijos žemėse, dėl kurių vyko daugkartiniai karai tarp šių milžinų. Iš šių kraštų kilęs Šumanas, tapęs Prancūzijos vyriausybės ministru, sustabdė nesantaiką ir padėjo pagrindus Europos Sąjungai. Tai jam reikėtų dėkoti, kad dabar ir mes čia, Strasbūre, Europos Parlamento rūmų prieigose, gėrimės Lietuvos Trispalve. Šurmuliuoja ekskursantų ir smalsuolių būriai, visus pasitinka tarnautojai ir palydi į vidų.
Profesoriaus V. Landsbergio dienotvarkė užpildyta posėdžiai, susitikimai, dialogai, disputai su politikais, meno žmonėmis, rinkėjais. Jam rūpi ne tik mūsų valstybė, Europa, bet ir pasaulio įvykiai, todėl apie Europos Parlamento struktūrą, veiklą mums paaiškino jo padėjėjos. Profesorius mums aiškina, kaip sunku didžiųjų Europos valstybių parlamentarus įtikinti, kad mūsų rytinio kaimyno tarpvalstybiniai tikslai klastingi ir agresyvūs, kad Rusijos ir Vokietijos sandėris dėl tiesioginio dujotiekio prilygsta mažajam MolotovoRibentropo paktui. Galingųjų Europos valstybių parlamentarai ir vadovai neišgirdo, kai buvęs SSRS visų rangų žvalgas, radęs prieglobstį Anglijoje, perspėjo, kad Rusija pagamino kelis tūkstančius lengvųjų tankų specialiai Alpių priekalnėms, ir kai išmuš x valanda, jie pajudės ne tik į šiaurines, bet ir į pietines priekalnes. Jie taip pat neišgirdo, kai Rusijos disidentas S. Kovaliovas 2006 metais Europos Parlamento posėdyje, minint didžiąsias tremtis iš Baltijos valstybių, išrėkė: Kodėl jūs tylite jūsų akyse žudoma čečėnų tauta, žudomi žurnalistai ir restauruojama teroristinė imperija! Kodėl tylite? Tyla tebesitęsia.
Profesorius nuolat drumsčia šią nusikalstamą tylą, todėl didieji ima ir padaro nuolaidų, kartais netgi esminių. Profesorių ypač nuožmiai puola mūsų vidaus penktoji kolona, už imperijos pinigus pasamdytuose laikraščių puslapiuose ar nupirktose televizijos laidose.
Po susitikimo kartu su profesorium Europos Parlamento rūmų fojė sustojome prie įrašo apie genocidą, kurį XX amžiuje vykdė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupantai. Profesorius paminėjo, kad kai kurių Europos šalių atstovai nepalankiai vertina šį žymenį. Pagrindinėje Europos Parlamento salėje, Strasbūre, paklausėme (lietuviškai) parlamentarų diskusijos, susipažinome su Europos Tarybos rūmais, miesto įžymybėmis, ypatingą įspūdį paliko gotikinė Dievo Motinos katedra.
Tolimesnė mūsų kelionė link Vokietijos upių tėvo Reino. Riudesheimo miestelyje keltu pakylame prie paminklo Vokietijos vienybei (1871 m.). Plaukiame Reino upe pro paslaptingas viduramžių pilis, Heinės apdainuotą uolą Lorelei, gėrimės kraštovaizdžiu. Aplankome seniausią Vokietijos miestą Tryrą, kuriame daugiau nei tris dešimtmečius rezidavo Romos imperatorius. Toliau užsukame į turtingąjį Liuksemburgą, kuris savo valstybę simbolizuojančią moters skulptūrą, laurų vainiku rankoj pagerbiančią per karus žuvusių Liuksemburgo piliečių atminimą, visą išpuošė auksu.
Atvykstame į Mozelio upės slėnį Vokietijos vynuogynų ir vyndarių kraštą. Kelioms dienoms apsistojame Koblence. Tai Vokietijos kurortinių miestelių ir ypač vaizdingo kraštovaizdžio vietos. Aplankome viduramžių pilį, kuri nuo pastatymo laikų nebuvo nuniokota ir ją tebevaldo įkūrėjų ainiai. Apžiūrime paveldo lobius vynuogynus ir vyndarių rūsius, tačiau didžiausią įspūdį palieka Mozelio santaka su Reinu ir galingas paminklas visiems kaizeriams, jų galybei.
Pajudame namučių link. Mūsų ištaigingas autobusas, sučiaudėjęs melsvai juodais dūmais, atsisako mus vežti. Ištaigingoje autostradoje tampame svetimkūniu. Tačiau čia Vokietija: mus tuoj pat savo globon perima policija, serviso tarnybos. Mums tai visiškai nauja patirtis mes tik stebime, kaip greitai mūsų vadovė suras išeitį šį ankstoką sekmadienio rytą. Netrukus Vokietijos pasiūlytu autobusu mes jau toliau riedame namų link, veik neatsilikdami nuo grafiko.
Aštuntos dienos vėlų vakarą mes jau buvome Vilniuje, pajutę Šengeno erdvės dvasią, susipažinę su Europos Sąjunga. Mus lydėjo ne tik Europos Parlamento ištekliai, bet ir nuoširdi parlamentaro dvasia.
Petras GIRDZIJAUSKAS
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|