|
Rašytojo slapyvardyje raidės iš Dievo Motinos paveikslo
Vytautas BAGDONAS
Rašytojas Antanas Venclova savo autobiografiniame romane Jaunystės atradimas aprašo ne vieną susitikimą su geru bičiuliu rašytoju Petru Cvirka ir perteikia jo kupinus humoro pasakojimus, komiškus įvykius. Kartą į Klaipėdą, kur gyveno ir mokytojavo A. Venclova, pasisvečiuoti atvažiavęs P. Cvirka juokdamasis papasakojo apie savo susitikimą su rašytoju Stasiu Keblu, pasirašinėjusiu slapyvardžiu M. Ptou. Vieną vakarą į P. Cvirkos nuomojamo butelio duris kažkas pabeldė. Įeina, rašytojo žodžiais, toks senukas, dar gana žvalus, nusiima kepuriukę ir sako dainuojančiu balsu:
Tai labas vakaras vakarėlis vakariukas
Labas, labas, sakau, su kuo turiu garbės?
Esmi Keblas-Ptou, sako jis man, rašytojas, Vakarų fronte ekstra telegrama ir kitų knygų autorius.
A, girdėjau, girdėjau, prašau sėsti.
O jis vėl į mane:
Aš norėjau kalbėti su mūsų brangiu rašytoju rašytojėliu rašytojuku Petru Cvirka
Ar tik pats ir nebūsi mano ieškomasis?
Taip, sakau, nesuklydote.
Tai labai gerai, mano brangus drauge drauguži draugužyti, labai gerai. Užėjau pas jus kaip rašytojas pas rašytoją pasikalbėti svarbiu reikalu
O mano reikalas reikalėlis reikaliukas toks. Abu mudu rašome knygas knygelytes ir skleidžiam jas žmonėms. Ot, tamstytė išleidote Franką Kruką Krukelį Krukutį, aš irgi šį tą išleidau. Tai, ot, mane interesuoja, kiek tamstytė, taip sakant, prie savo knygos pridėjai pinigo pinigėlio pinigyčio.
Kaip tai pridėjau pinigo? nustebau. Parašiau romaną, nunešiau į Sakalo bendrovę Antanui Kniukštai (bendrovės direktoriui V. B.), girdėjai tamsta tokį? jis ir išleido, honorarą sumokėjo ir baigta. Jis pardavinėja mano romaną, o kaip jam sekasi, man tas jau nerūpi čia leidėjo reikalas
Pašnekovas aiškiai nepatenkintas mano atsakymu:
Labai gaila, tamstyte, kad tarp mūsų, rašytojų, nėra atvirumo
Juk aš gerai žinau, kad taip knygos neišleisi. Štai kaip aš darau: iš pažįstamų, iš draugų, iš vienminčių surenku to nelemtojo pinigo pinigyčio ir leidžiu savo knygelytes. Paskui nešioju po žmones ir vėl po lituką atrenku atgal. Kitaip neišeina. O tamstytė nenori pasakyti, kiek atsiėjo tamstai išleisti tas jūsų Krukas Krukelis Krukutis.
Man jau truputį nusibodo:
Sakau gi tamstai
Paraiau, nunešiau Kniukštai
O dabar aš noriu paklausti. Tamstos pavardė, matyt, Keblas. Bet ką reiškia tasai Ptou?
A, nudžiugo senukas, čia tai, tamstyte, interesingas dalykas. Matai, dabar mes rašome knygas knygeles knygelytes, bet jų niekas neverčia į kitas kalbas. O ateis laikai, kada mūsų knygas skaitys ir anglikai, ir espanjolai, ir italijonai
Taigi bus nepatogu į Europą išeiti kokiam ten Keblui. Ptou kas kita, čia jau skamba ne mūsiškai, ir prancūzui ar kokiam ten europiečiui lengva ištarti
Tamsta gudriai sugalvojai, sakau. Pats niekaip nebūčiau supratęs
Sakai, tamstyte, gudriai? klausia manęs Keblas-Ptou. Šypsosi vaikiška nuoširdžia šypsena ir duoda man ranką. Tai jau atleiskit už sutrukdymą, brangus drauge drauguži draugužėli. Tik, ot, norėtųsi, kad tarp mūsų, rašytojų, būtų daugiau atvirumo. O dabar labas vakaras vakarėlis vakariukas, užsidėjo jis kepuriukę ir išėjo iš mano rūsio
(Tuo metu P. Cvirka Kaune nuomojosi kambarį rūsyje V. B.)
P. Cvirka ir A. Venclova tada gardžiai pasijuokė iš Stasio Keblo, pasirašinėjusio keistoku slapyvardžiu ir savo lėšomis leidusiu knygas.
Iš tiesų tokio rašytojo būta. Jo gyvenimo kelias buvo kupinas vargų, pergyvenimų, ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. S. Keblo-Ptou daug metų gyventa ir kurta Anykščių krašte Kavarske. Neseniai kavarskiečio rašytojo, Rašytojų sąjungos nario Kęstučio Arlausko dėka, padedant Anykščių krašto laikraščiui Anykšta, visuomenė turėjo progos plačiau susipažinti su šio žmogaus gyvenimu ir kūryba, taip pat buvo atskleista ir to keistoko slapyvardžio paslaptis. Juolab kad apie rašytoją Stasį Keblą tik keliomis šykščiomis eilutėmis užsimenama ir Vytauto Vanago sudarytame Lietuvių rašytojų sąvade, o tarybinių metų enciklopedijos iš viso tokios pavardės net nemini
Stasio Keblo tėvai kilę iš Ukmergės krašto. Simono Keblo gimtinė Radiškių kaimas, esantis netoli Kavarsko, motina Ona Bliudžiūtė kilusi iš Kopūstėlių kaimo. Sukūrę šeimą, abu Keblai įsikūrė Kavarsko miestelyje. Tačiau už dalyvavimą 1863 metų sukilime jauna šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį, į Usoljės druskos kasyklas. Čia 1896 metų balandžio 25 (13) dieną ir gimė būsimasis rašytojas. Stasys buvo tryliktas Keblų vaikas ir vienintelis išgyvenęs, išlaikęs tremties baisumus ir sunkumus. Iš Sibiro Keblai į Kavarską grįžo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, čia pasistatė ir savo namus. 1915 metų vasarą, baigęs ketvirtą gimnazijos klasę, Stasys mobilizuojamas į caro kariuomenę, tarnauja komendantūros raštinėje. Jam teko tarnauti Pabradėje, Daugpilyje, Rezeknėje. Kareivis patiria daug vargų, kenčia karininkų patyčias, smurtą. Todėl, 1917 metais kilus socialistinei revoliucijai, pereina į bolševikų pusę, tikėdamasis geresnio gyvenimo, šviesesnės ateities. Deja, revoliucija ir bolševikų pažadais irgi greitai tenka nusivilti
Nors kavarskietis kartu su bendražygiais ir bendraminčiais nueina kovų, pergalių ir
pralaimėjimų kelią nuo Petrogrado iki Juodosios jūros. Buvo sužeistas ir Vladikaukaze teko gydytis karo ligoninėje. 1921-aisiais grįžo į Kavarską. Jau ne vienas, o su savo išrinktąja Alina, su kuria susipažino Krasnodare. Jo žmona Alina buvo paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio palikuonė
Susituokę Maskvos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Stasys ir Alina apsigyveno Kavarske. Čia vienas po kito gimė jų vaikai: Stanislovas, Leonas, Vaclovas, Antanas, Vanda. Motina rūpinosi vaikų priežiūra, o Stasys mokytojavo Pienionyse netoli Kavarsko. Vėliau Keblų šeima atidarė Kavarske privačią parduotuvę. Nelengvą jų gyvenimą apsunkino namuose kilęs gaisras, kuris sunaikino dalį namo, nemažai turto. Vis dėlto Keblai sugebėjo ne tiktai išmaitinti gausią šeimą, bet ir išleisti visus vaikus į mokslus, susitvarkyti apdegusią trobą. Stasys Keblas, nors ir nelengvomis sąlygomis, vis rašė, kūrė. Jam teko Kavarske taip pat dirbti bibliotekoje, valsčiaus raštinėje. Garbaus amžiaus sulaukę kavarskiečiai dar mena Stasį Keblą ir jo auksines rankas jis mokėjo kirpti plaukus, siūti, fotografuoti, mūryti krosnis, drožti klumpes, gražiai grojo pianinu, gitara, smuiku, padėdavo žmonėms surašyti įvairius raštus, būdavo kavarskiečių patarėjas visokiausiais klausimais
Sulaukęs gražaus amžiaus, iš Kavarsko persikėlė į Vilnių, giedojo bažnytiniame chore, vertė bažnytines giesmes. Mirė 1979 metų rugsėjo 9 dieną, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Ant jo antkapinio paminklo iškalta: Stasys Keblas M. Ptou.
Šis rašytojas parašė romanus Pasauliniam fronte
Ekstra telegrama (1935 m.), Pasaulinis karas (1936 m.), dramas Už tėvynę (1930 m.), Mūšis ties Vilkmerge (1931 m.). S. Keblo-M. Ptou pjesę Už tėvynę 1995 metais pastatė Amerikos lietuviai, o prieš keletą metų, minint Ukmergės miesto 770 metų ir Pabaisko mūšio 560 metų jubiliejų, ant Ukmergės piliakalnio buvo rodomas spektaklis Mūšis ties Vilkmerge. Beje, šioje dramoje yra minimas ir Kavarsko vardas.
Dar kavarskietis rašytojas parašė ir romaną Antichristija, tačiau jo išleisti taip ir nepavyko. Antrojo pasaulinio karo metu sviedinys pataikė į Keblų namo palėpę, kur buvo laikomi to kūrinio rankraščiai. Kai kurie romano puslapiai sudegė, kiti buvo išblaškyti po miestelio aikštę. Iš naujo visko perrašyti S. Keblas nebesiryžo, o gal buvo praradęs norą kurti
1996 metais K. Arlauskas atskleidė skaitytojams Stasio Keblo slapyvardžio paslaptį. Pasirodo, tą paslaptį žinojo tiktai jo šeima, šiaip S. Keblas visų detalių nekomentuodavo, diplomatiškai išsisukdavo, kaip ir pokalbyje su Petru Cvirka. Apie tai atvirai prabilo Vilniuje, Žirmūnuose mokytojaujantis rašytojo sūnus Antanas Keblas. Stasys Keblas slapyvardį M. Ptou sukomponavo iš pirmųjų lenkiško užrašo ant Čenstachovos Dievo motinos paveikslo raidžių: Marija, pod twoją obrone uciekamy się (Marija, tavo apgynimo šaukiamės.)
Šio rašytojo, pelnytai įėjusio į lietuvių literatūros istoriją, knygos jau seniai tapo bibliografine retenybe ir tikriausiai tėra išlikę tik stambiųjų šalies bibliotekų fonduose. Matyt, atėjo metas išleisti jo kūrybos rinktinę. Pravartu būtų ir plačiau nušviesti Stasio Keblo-M. Ptou gyvenimo kelią, kūrybinę veiklą, paskelbti iki šiol nežinomus ar per mažai žinomus jo biografijos faktus, pagarsinti archyvinius dokumentus (tokių, be abejo, yra išlikusių). Pats metas būtų pagalvoti ir apie šio rašytojo atminimo įamžinimą Kavarske, kur prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis ir kur jis paliko ryškius pėdsakus, gerus prisiminimus kavarskiečių atmintyje ir širdyse. Tai galėtų būti ir paminklinė lenta ant namo, kuriame jisai gyveno, ir gatvė, pavadinta jo vardu. Kavarske iki šiol išlikusi P. Cvirkos gatvė, nors keletą metų ryžtingai dėl tos gatvės pervardijimo kovojo miestelyje klebonavęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Parapijos klebonui, buvusiam politiniam kaliniui, taip ir nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, kad Kavarske neliktų gatvės, pavadintos tarybinės santvarkos gynėjo ir ruporo, pargabenusio Stalino saulę į Lietuvą, vardu. Liko ir revoliucionieriaus poeto Juliaus Janonio vardu pavadinta gatvė, tebėra ir Raudonosios armijos garbei Pergalės vardu pakrikštyta gatvė. O juk kuri nors gatvė galėtų vadintis ir Stasio Keblo vardu. Juolab kad miestelyje yra kavarskiečio, žymaus farmacininko prof. Petro Raudonikio vardu pavadinta gatvė
© 2008 XXI amžius
|