Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ir šiandien, kaip tada...

Paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 20-metis

Vytautas VISOCKAS

Lietuvos Sąjūdžio Garbės pirmininkas, Europarlamento narys prof. Vytautas Landsbergis sakė, kad Sąjūdis buvo fenomenas, moralinis reiškinys

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas teigė, kad šiandien pasaulis ne toks, kokio norėtume

Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime Nacionaliniame dramos teatre

Poetas Justinas Marcinkevičius

Viešnia iš Lenkijos Malgorzata Kasner

Baltarusijos atstovas prof. dr. Stanislavas Šuškevičius

Svečiai iš Latvijos – Dainis Ivanas ir dr. Romualdas Ražukas

Režisierius Gytis Padegimas

Po renginio gražesnėmis dainomis visus džiugino Lietuvos mokslų akademijos choras

Artėja į pabaigą Sąjūdžio metai. Dvidešimtmetis. Šįmet ne vieną kartą prisiminėme 1988-uosius – ypatingus, nepakartojamus metus Lietuvos istorijoje. Pradedant Vasario 16-ąja, paskutine Nepriklausomybės švente nelaisvėje, kai tą dieną siautėjo tie, kurie, deja, niekur nedingo iki šiol, kurie tebesiautėja ir dabar, tik kitaip, gal net baisiau.

Paminėjome Birželio 3-ąją, Lietuvos Sąjūdžio gimimo dieną. Per dvidešimtmetį kasmet ją prisimename naujomis publikacijomis, naujomis „versijomis“. Įspūdis toks, kad vis tiek apie tą dieną žinome ne viską.

Ne tik Lietuvoje gerai žinoma Sąjūdžio būstinė gegužės 31-ąją buvo paženklinta atminimo lenta, o paskui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko XI Sąjūdžio suvažiavimas.

Spalio mėnesį Lietuvos televizija parodė svarbiausius 1988-ųjų renginius. Dar kartą pamatėme, kokie tada buvome gražūs ir jauni. Galėjome palyginti, kokie esame dabar.

Lapkričio 8 dieną įvyko paskutinis Sąjūdžio metų renginys – Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo minėjimas. Tiesa, prieš dvidešimt metų gruodžio mėnesį įvyko dar vienas Sąjūdžio išprovokuotas renginys (irgi Sporto rūmuose) – LKP atsiskyrimas nuo SSKP, nuo Burokevičiaus ir Jermalavičiaus partijos, nuo „platformininkų“.

Lietuvos Sąjūdžio (pradinis pavadinimas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo minėjimas įvyko irgi Nacionaliniame dramos teatre. Tačiau jį surengė jau kiti žmonės – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas. Tada, vasaros pradžioje, tiek garsių žmonių salėje nebuvo. Iš signatarų – gal tik Vytautas Landsbergis ir Bronislovas Genzelis. Minėjime nedalyvavo Sąjūdžio XI suvažiavimo žmonės, tik vienas kitas. Alvydas Medalinskas neatsakė į klausimą, kodėl jų nėra, bet iš dalies į šį klausimą galima atsakyti klausimu: o kodėl yra kelios liberalų, socialdemokratų partijos? Kiek buvo (ar yra) krikščionių demokratų partijų? Galėčiau pasiremti B. Genzelio žodžiais, pasakytais minėjimo pabaigoje: Lietuvoje nėra jokių partijų, yra tik pavadinimai. Tai gal nėra (jau/dar) ir Sąjūdžio?

Poetas Justinas Marcinkevičius, minėjime labai šiltai sutiktas, aiškiai pasakė: „Sąjūdis niekur nedingo, jis čia“. Gal salė ne tokia erdvi, gal mes šiek tiek pasenę, bet Sąjūdžio dvasia, kurios tada buvo pilni rūmai, pilna Lietuva ir širdys – ši dvasia gyva. Gyvenime niekada nebus per daug nei meilės, nei tikėjimo, nei pasiryžimo, pasiaukojimo. Šiandien šito aš pasigendu, sakė poetas, pakvietęs visus būti Sąjūdžio žmonėmis.

Ko jau ko, o gražių, įsimintinų žodžių Sąjūdžiui šiame minėjime buvo pasakyta daug. „Sąjūdis ir šiandien mums – politinės veiklos idealas... Sąjūdis išmokė mus patikėti savo jėgomis“, – kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus. „Sąjūdis buvo ne tik organizacija, tai buvo fenomenas, ypatingos svarbos dvasinis, moralinis reiškinys“, – prof. Vytauto Landsbergio, europarlamentaro, Lietuvos Sąjūdžio Garbės pirmininko žodžiai.

Minėjime gražiai kalbėjo ir svečiai iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos. Tikriausiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie svečią iš Estijos – Riikogu narį, Užsienio reikalų komiteto vicepirmininką E. Esmaa, bet jis kalbėjo angliškai, ir aš, gėda prisipažinti, nedaug ką supratau. Kiti tikriausiai suprato, nes šiltai plojo. Džiugu, kad per 20 metų puikiai išmokome anglų kalbą – vertėjų nebereikia.

Viešnia iš Lenkijos Malgorzata Kasner, buvusi Lenkijos instituto direktorė, Varšuvos universiteto Tarpdisciplininių studijų dėstytoja, kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba. 1990 metais ji atvažiavo į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos, ji jaučiasi esanti Lietuvos pilietė, ją, kaip asmenybę, suformavęs Solidarumas. Savo studentus ji moko šiuolaikinės Lietuvos istorijos. Būna laikai, sakė viešnia, kai žmonės gali skraidyti. Lenkai skrydžiui pakilo anksčiau už lietuvius, užtat lietuviai skrido labai aukštai ir greitai pasiekė laisvę. Reikia didžiuotis tokia praeitimi ir daryti tai, ko dar nepavyko padaryti.

Latvijos liaudies fronto pirmininkas Dainis Ivanas ragino grįžti prie vertybių, kurias nustelbė nauda, pinigai. Estų, latvių ir lietuvių tautos laisvę pasiekėme ne atskirai, o drauge, drauge ir ateityje turime eiti į priekį. Svečias papasakojo apie įtaką, kurią jaunystėje jam padarė latvių poetas Janis Sudrabkalnis ir lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius, jo poema „Mindaugas“. O Latvijos lietuvis dr. Romualdas Ražukas ragino netikėti, kad Lietuvoje žmonės gyvena prasčiau nei Latvijoje: lietuvių elgetos eina iš Šiaulių, o latvių – į Šiaulius.

Baltarusis prof. dr. Stanislavas Šuškevičius mums pavydi, nes mums pavyko, o jiems, baltarusiams, ne. Jis pagyrė mus, kad esame išmintingi, nes   pirmiausia buvome lietuviai, o tik paskui liberalai, krikdemai, socdemai... Baltarusiai taip „būti“ nesugebėjo, bet jie jau daug ko iš mūsų išmoko. Nors pasiekėme įspūdingų dalykų, bet ir sunkumų turime didelių, todėl linkėjo išsaugoti vienybę. Žadėjo dalyvauti ir Sąjūdžio 40-mečio minėjime.

Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas, plačiau papasakojęs apie patriotų veiklą iki Atgimimo, „45 pabaltijiečių memorandumą“ ir jo reikšmę kelyje į nepriklausomybę, apie Europos Parlamento 1983 m. sausio 13-ąją priimtą rezoliuciją, smerkiančią Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos tautų okupaciją,  kaip visada, buvo griežtas ir konkretus. Sąjūdžio nariais aš nelaikau tų ponų, kurie, kaip Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius ir kiti, rėmė KGB rezervistus, sakė jis.

Tėvas Vaclovas Aliulis, LPS Seimo tarybos narys, priminė Atgimimo pradžioje pasakytus iki šiol aktualius kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžius: „mokėkime augti ir laukti, nelipkime vieni kitiems ant kulnų“. Bažnyčia nuėjo ilgą pasipriešinimo kelią, kurį laiką buvo beveik vienintelė laisvės, tiesos, gėrio skleidėja Lietuvoje.

Po iškilmingosios dalies, praturtintos Rolando Paulausko ir Kęstučio Genio, Vytauto Kernagio, Juozo Gudavičiaus ir Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, Juozo Naujalio ir Maironio dainomis, kurias atliko Lietuvos mokslų akademijos (vad. Judita Taučaitė) ir „Ąžuoliuko“ (vad. Vytautas Miškinis) chorai, po lietuvių poetų eilių, kurias skaitė aktorės Rūta Staliliūnaitė ir Gražina Urbonaitė, istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas pabandė trumpai, moksliškai įvertinti tą prieš dvidešimt metų spalio 22-23 dienomis Lietuvą sukrėtusį įvykį.

Sąjūdis ir šiandien prasmingai tęsia savo veiklą, tačiau Sąjūdžio vardu vadinama epocha – jau pasibaigusi. Šiais, jubiliejiniais, metais išėjo politinė tos epochos istorija. Ji ne visiems patinka, sakė istorikas. Tačiau tai ne Sąjūdžio, o Sąjūdžio epochos istorija. Sąjūdžio suvažiavime priimtos rezoliucijos, įvardinti tikslai ir siekiai buvo ir yra savaimingos, istoriškai nepraeinančios vertybės, kurios bus aktualios ir ateityje. Nepriklausomybės atkūrimo viltis ir siekis buvo nuo pat pradžios, bet į tą siekį eita ne beatodairiškai: tiesiai arčiau, aplink greičiau. Ne Lietuvos Laisvės Lyga, o Sąjūdis atvedė į nepriklausomybę, tačiau taip sakydamas nenoriu sumenkinti LLL vaidmens, sakė A. Kulakauskas. Sąjūdis sintezavo ir apibendrino visų laisvės siekiančių žmonių pastangas. Tai didysis Sąjūdžio nuopelnas, didžioji pamoka, iš kurios nevėlu mokytis ir dabar. Sąjūdžiui ir Lietuvai užteko politinės išminties, susiklausymo, buvo įvertintos istorinės ir geopolitinės aplinkybės.

Šiandien turime, ką turime. Tačiau Sąjūdžio rezoliucijos šiandien tapo net aktualesnės. Galima teigti, kad tai, ko nepasiekėme, yra didžioji Sąjūdžio pamoka. Istorija yra tik ta praeities dalis, kuri nepraeina. Ieškoti kaltų – ieškoti optimaliausių tų uždavinių sprendimo būdų. Tie būdai efektyvūs tik tada, kai nepaliekami tik valdžiai. Net ir dabar, kuriant antikrizinę programą, nevertėtų pamiršti demokratinių pamatų. Stebuklas, kuris tada įvyko, nebuvo tik palaima, jis – žmonių su pliusais ir minusais veiklos rezultatas. Dabar valdžia ryšį su aktyviąja tautos dalimi palaiko tik per rinkimus, o su visuomeninėmis organizacijomis bendrauja ir veikia tik epizodiškai, sakė istorikas A. Kulakauskas.

Dar ne viską žinome, ką, susikūrus Sąjūdžiui, veikė KGB, SSKP, LKP. Bandyta Sąjūdį sutramdyti, daryti jam poveikį, izoliuoti nuo Vakarų pasaulio. Buvo svarstomos Sąjūdžio  uždraudimo, svarbiausių žmonių kompromitavimo, jų izoliavimo, net susidorojimo galimybės. Įvairių susidorojimo akcijų buvo ieškoma ir Maskvoje, ir Vilniuje. Visa sistema kovojo su Sąjūdžiu, ne vien tik KGB, buvo parengtos įvairios rezoliucijos, planas „Metelj“. Nei Maskva, nei LKP nespėjo įgyvendinti savo planų. Šią paslaptingą skraistę savo pranešime „Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas ir KGB požiūris“ šiek tiek praskleidė istorikas dr. Arvydas Anušauskas. Šiame kontekste buvo minimas ir prezidentas Algirdas Brazauskas. Istorikas sakė, kad po dvidešimties metų kai kurie dalykai akivaizdesni nei tada.

Apie dabarties iššūkius kalbėjo Rytas Kupčinskas,  dabartinis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Šiandien pasaulis ne toks, kokio norėtume, – šalia mūsų yra tie, kurie puoselėja imperines ambicijas, turi savo siekių Baltijos valstybėse. Dabartiniai iššūkiai – teisingumo stygius valstybėje. Nepriklausomybė – Lietuvos patriotų, tautos nuopelnas, o valdžią užėmė nomenklatūra, buvę komunistai. Dvasinių siekių judėjimas jų nepasiekė, jie nesuprato giluminės dvasinės esmės, neturi atjautos. Vyko tautos genocidas, bet kiek įvykdyta teisingumo aktų, kiek nubausta genocido vykdytojų? Nė vieno. Iškelta ne daugiau kaip dešimt bylų. Komunistai neatsiprašė tautos už kolaboravimą. Gyvenimą reguliuoja ne tautos patriotai, o išeiviai iš komunistų partijos. Pamintos kultūrinės, tautinės vertybės, skriaudžiama kalba.

Dabarties iššūkių temą pratęsė sąjūdininkai iš kitų Lietuvos miestų. Stasį Daugėlą iš Marijampolės liūdina, kad dalis žmonių „iš dešinės“ buvo atstumti, jie iki dabar ignoruojami. Štai Marijampolės mero patarėjas – žmogus, dirbęs KGB struktūroje, pensininkas, gal ir pensiją gauna iš Maskvos. O žmogus (jis čia, salėje) laimi konkursą atsakingoms pareigoms užimti, bet nepaskiriamas į tas pareigas, nes jis – ne iš tos partijos. Liūdina rinkimų rezultatai Mažeikiuose: į Seimą išrinktas buvęs Burokevičiaus partijos narys.

Tauta ir valstybė stovi ant bedugnės krašto. Tarp tautos ir valdžios – bedugnė, sakė klaipėdietis Dionizas Varkalis. Nauja valdžia žada tiltą nutiesti. Jeigu šitas tiltas neatsiras, tautos laukia labai liūdna ateitis. Važiuoji per Lietuvą – pakelėse usnynai. Šalies keliais į Klaipėdą rieda daugybė miškovežių su rąstais. O užsienyje, Europoje savi miškai tausojami. Kalbėtojas ragino signatarus būti moraline jėga. Lietuvoje užsieniečiai žemę superka tūkstančiais hektarų. Gelbėkim tautą ir valstybę! Žmonės niekur negali rasti teisybės, rašyk kam nori – nepadės.

Julius Beinortas Panevėžio pavyzdžiais kalbėjo apie neįvykdytus Sąjūdžio programos tikslus. Šiam miestui, kaip savo laiku pastebėjo Sąjūdžio aktyvistai, būtinai reikalinga aukštoji humanitarinė mokykla, tačiau štai ir po 20 metų tokios mokyklos Panevėžyje nėra. Dar blogiau, vadinamosios privatizacijos dėka iš mieste buvusios pramonės teliko tik apgailėtini likučiai. Nepasisekė mums privatizavimas, blogai atlikome namų darbus, sakė kalbėtojas. Jeigu dabar į Lietuvą sugrįžtų rusai, nieko nereikėtų keisti: visi sėdi kaip sėdėję savo vietose. Virmantas Velikonis yra sakęs: jeigu automobilis nuvažiavo į griovį, nebūna taip, kad jo priekaba liktų ant kelio. Deja, visos priekabos liko ant kelio.

Režisierius Gytis Padegimas, LPS Seimo narys iš Šiaulių, minėjimo dalyvius nuramino: neskelbsiu nebranduolinės zonos, kaip prieš 20 metų esu žadėjęs. Išlikti laisvam rinkos diktatūros sąlygomis beveik neįmanoma. Mažeikių žmonės balsavo už („burokevičininką“) Giedraitį. Tai todėl, kad į juos žiūrima ne kaip į žmones, o kaip į darbo jėgą. Dvidešimt metų šalyje vyko vertybių perkainojimas. Neliko sąžinės, tautos orumo, teisingumas tapo laisvosios rinkos teisingumu. Laisvoji rinka neturi teisės apimti visų gyvenimo sričių – priešingu atveju galima nupirkti didžiausias paslaptis, parduoti tėvą ir motiną. Kaunas dabar – negyvas, miręs miestas, didžiausia jo gatvė – privatizuota. O Vilnių bjauroja pasenę, kitur niekur jau nestatomi dangoraižiai. Dėl to esame kalti mes patys, mūsų godumas. Vienuolynas parduoda savo žemę „Maximai“. Kaip dabar jaustųsi žaliasis Saulius Gricius, jeigu būtų gyvas? Kaip gyventi šalyje, kurios prezidentas siunčia telegramą, prašančią nekirsti miško Druskininkuose statomai benzino kolonėlei, bet miškas naktį iškertamas?! Prekybos centrai pakeitė turgų, teatrą, bažnyčią. Pasiklydome „Maximose“, sakė režisierius G. Padegimas.

Kelios mintys iš Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo pranešimo „Kodėl?“ Jis mažai kalbėjo, bet daug pasakė. Grakščiai, įsimintinai apie opiausias problemas, apie Lietuvą po rinkimų. Apie būsimą koaliciją, kai naujasis premjeras sėdės tarp dviejų teistųjų. Apie taupymą biurokratų sąskaita, apie žemės ūkio gamybos sulyginimą su kelių tiesimu, apie emigraciją, kuri jau lenkia tremtis, apie šiandieninius pilsudskininkus, apie melą – didžiausią pačių sau skiriamą bausmę. Kas dar turi nutikti, kad, kaip sakė Jonas Basanavičius, atsikvošėtume? Valstybė negali iki marškinių išsiparduoti. Paskutinis valstybės turtas dar neparduotas, bet jis jau užstatytas. Iš ko mes gyvename? Iš pramonės, iš žemės ūkio, iš turizmo? Kas prieina prie ES pinigų, tas juose maudosi, kas neprieina – tas žudosi arba emigruoja. Esame palikti patys sau. Valdžia aš dar netikiu, tauta tikiu, kaip ir daugelis čia esančių. (R. Ozolo kalbą spausdiname šiame numeryje.)

Nepriklausomybės Akto signataras prof. Bronius Genzelis, LPS iniciatyvinės grupės narys, LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas perskaitė pranešimą „Ar įgyvendinta Sąjūdžio programa“. Vienas dalykas – statyti valstybę, kitas – ją valdyti. Pastatėme, bet valdome blogai. Reikia ugdyti pilietiškumo jausmą. Nepavyko mums išsaugoti savo kultūros. Jeigu aukštojo mokslo reforma bus įgyvendinta taip, kaip yra numatyta, bus padarytas didžiausias nusikaltimas lietuvių tautai. Negalima pasyviai stebėti, kaip naikinamas aukštasis mokslas. (Renginiui parengtą B. Genzelio pranešimą spausdinsime penktadienio numeryje.)

LPS iniciatyvinės grupės narys, LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas Zigmas Vaišvila kalbėjo apie mirusiųjų sąjūdiečių (K. Vasiliausko, K. Antanavičiaus, J. Juzeliūno ir kt.) nuveiktus darbus, apie „Sąjūdžio žinias“, kurios, išleistos atskiru leidiniu, teatre buvo dalijamos mokykloms, kitoms organizacijoms. Ragino burtis, daryti poveikį valdžiai, kuriai tautos nuomonė darosi nesvarbi. Daug dėmesio savo pranešime skyrė privatizavimo klaidoms, praradimams. (Z. Vaišvilos kalbą spausdiname šiame numeryje.)

Buvo perskaityta Sąjūdžio deklaracija, kuria kviečiama burtis visų kartų sąjūdininkus, nes „ir šiandien, kaip tada, prieš 20 metų, turime būti pasiryžę siekti tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą“. 

Autoriaus ir Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“