| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Generolo Povilo Plechavičiaus įamžinimas Kazys BLAŽEVIČIUS, buvęs VR kariūnas, karys savanoris
Nuo pat Vietinės rinktinės karių sąjungos susikūrimo jos nariai siekė įamžinti VR įkūrėjo gen. P. Plechavičiaus ir hitlerininkų klastingai sušaudytų kovos draugų atminimą. Prieš kelerius metus vilniškių VR karių rūpesčiu Paneriuose buvo pastatytas paminklas ten nužudytiems VR kariams. Spalio 4 dieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Didvyrių alėjoje buvo atidengtas paminklas gen. P. Plechavičiui. Gražų paminklo atidengimo renginį plechavičiukams taip populiariai vadinami buvę VR kariai padėjo suorganizuoti Kauno miesto savivaldybė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Karininkų ramovės vadovybė. Paminklas generolui pastatytas be valstybės paramos: didžiąją dalį lėšų surinko patys buvę VR kariai, o dalį skyrė rėmėjai iš jų dosniausia buvo žymių verslininkų Dalios ir Augustino Rakauskų auka. Paminklo autoriai skulptorius Juozas Šlivinskas ir architektas Kęstutis Linkus. Paminklo statyba labiausiai rūpinosi buvę VR nariai šviesaus atminimo Antanas Paulavičius, Kazys Giedraitis, Antanas Daugėla, VR karių sąjungos vadas Bronislovas Girdvainis ir kiti. Renginyje dalyvavo nemažai buvusių plechavičiukų, generolo brolio Aleksandro dukra Alina Veigel, atvežusi saujelę žemės nuo generolo, palaidoto Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, kapo, Kauno miesto vadovai, Krašto apsaugos ministerijos atstovai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gausus kauniečių ir miesto svečių būrys. Istorinis teisingumas įvykdytas. Didžiojo lietuvio atminimas įamžintas. Laimingi buvę generolo kariai, matydami savo vadą Didvyrių alėjoje, šalia Povilo Lukšio ir karininko Antano Juozapavičiaus pirmųjų savanorių, kritusių laisvės kovose. Būsimasis generolas augo gausioje žemaičių šeimoje: buvo penki broliai ir šešios seserys. Dvi seserys mirė anksti, du broliai žuvo Sibire, likę šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV. Povilas, gimęs 1890 vasario 1 dieną Bukončių vienkiemyje, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje, buvo antras vaikas šeimoje, jį krikštijo Pikelių bažnytėlėje. Į tautos istoriją generolas įėjo trimis žygdarbiais: 19181919 pačiais sunkiausiais atkurtos valstybės metais likvidavo bolševizmo užuomazgas Žemaitijoje; 1926 m. gruodžio 17-ąją taikiu būdu, be kraujo lašo įvykdė valstybės perversmą ir hitlerininkų užnugaryje suorganizavo karinį dalinį, kuris turėjo tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga. Pasaulio galingųjų nepripažintai Lietuvai 1918-1920 metai buvo nepaprastai dramatiški. Karo nualintą kraštą negailestingai plėšė vokiečiai, stengęsi gelbėti badaujantį faterlandą, į Lietuvą grėsmingai brovėsi bolševikai. Visame krašte siautėjo ginkluoti priešų armijų dezertyrai plėšikai. 1919 m. vasarą iš Latvijos įsibrovė gerai ginkluotos bermontininkų gaujos, kurios ruošėsi pratęsti vokiečių okupaciją. 1920 10 07 gen. L. Želigovskis sulaužė Suvalkų sutartį ir užgrobė Vilnių. Fronto linijos Lietuvoje nebuvo, karas vyko visame krašte, valstybės likimas kabojo ant plauko. Tokiomis aplinkybėmis 1918 07 25 Lietuvoje pasirodė broliai Povilas ir Aleksandras Plechavičiai karininkai, nepalaužiami žemaičiai, patriotai. Jie suorganizavo pirmuosius pasipriešinimo būrius ir pradėjo karą su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais. Bolševikai buvo užgrobę Vilnių, Kapsukas buvo paskelbtas raudonąją valdžią Lietuvoje, ties Kėdainiais žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys. Didžiulėmis pastangomis bolševizmo pavojus Lietuvai buvo likviduotas. Šioje pergalėje, ypač Žemaitijoje, didžiulis nuopelnas priklauso broliams Plechavičiams. Aprimus laisvės kovoms, kairieji bandė sukurpti bylą P. Plechavičiui už neva žiaurų elgesį su Lietuvos priešais. Teisme kaltinimą palaikė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai teisme žodis buvo suteiktas kaltinamajam, šis pasakė: Gerbiamas teisme, jei tuo metu ten nebūtų manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte. Plechavičius buvo išteisintas. Hitlerininkai mūsų tautai ruošė vandens lašo ant įkaitinto akmens likimą. Tačiau po Stalingrado katastrofos išpuikę hitlerininkai Pabaltijo valstybėms pasiūlė organizuoti nacionalinius SS dalinius. Jau vyko planingas fronto linijos trumpinimas ir pradėjo trūkti patrankų mėsos. Estijoje ir Latvijoje tokie daliniai buvo suburti. Lietuvoje to padaryti nepavyko, nors pašėlusi agitacija buvo vykdoma. Ano meto veikli inteligentija bei pogrindžio spauda įspėjo, kad lietuviams nedera žūti toli nuo tėvynės už nacių interesus, ir buvo raginama ruoštis kovai su artėjančiais bolševikais. Atsikeršydama už tai, kad nepavyko lietuvių priversti kovoti už reicho interesus, okupacinė administracija uždarė aukštąsias mokyklas, kelias dešimtis žinomų inteligentų ištrėmė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, suintensyvino jaunimo gaudymą į reicho darbo tarnybą Vokietijoje. 1943 m. rudenį per generalinį tarėją gen. Petrą Kubiliūną vokiečiai vėl pabandė kelti lietuviškojo SS dalinio organizavimo galimybę. Po atkaklių derybų 1944 m. vasario 13-ąją buvo pasirašytas dokumentas dėl Vietinės rinktinės organizavimo. Jai vadovauti sutiko gen. P. Plechavičius su sąlyga, kad jai vadovaus lietuviai karininkai ir ji veiks tik Lietuvos ribose. Pagal generolo sumanymą VR turėjo tapti būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazga. Kai generolui buvo užsiminta, kad vokiečiai gali jį apgauti, jis atsakė, kad jei jam pavyktų įgyvendinti planus, jis būtų atlikęs naudingą darbą Lietuvai. Jei jį naciai nužudytų didvyriu įeitų į tautos istoriją. O mirti anksčiau ar vėliau vis tiek reikės. 1944 m. vasario 16-ąją generolas per radiją kreipėsi į jaunimą kviesdamas savanoriais stoti į jo organizuojamą Vietinę rinktinę. Vokiečių nuostabai į generolo kvietimą jaunimas atsiliepė entuziastingai. Savanorių registracija prasidėjo vasario 21 dieną, o vasario 27 dieną buvo sustabdyta užsiregistravo 19500 vyrų! Svarbiausias VR uždavinys tuo metu buvo kovoti su raudonaisiais partizanais, kurie ypač suįžūlėjo frontui ritantis į vakarus, ir su Armijos krajovos kariais, kurie ruošėsi Vilnijos kraštą prijungti prie Lenkijos. Aišku, vokiečiai ruošėsi ir tikėjosi apgauti generolą. Kada paaiškėjo, kad vokiečiai ruošiasi perimti savo žinion VR batalionus, generolas staiga savo karius paleido neribotų atostogų. Įsiutę vokiečiai 1944 m. gegužės 15-ąją vienu laiku VR štabo karininkus suėmė štabo būstinėje, o patį generolą su štabo viršininku suėmė SS ir policijos vado štabe. Netrukus visi karininkai pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Vietinės rinktinės karių likimai įvairiai susiklostė: vieni žuvo kovose su Armijos krajovos partizanais, kitus kaip įkaitus vokiečiai sušaudė, nemažai jų pakliuvo į vokiečių nelaisvę ir karo pabaigos sulaukė vakaruose arba žuvo karo sūkuryje. Po karo daug VR karių pasklido po Vakarų pasaulį, dalis jų praėjo Sibiro golgotas, nemažai žuvo herojiškame partizaniniame kare. Tarp jų buvo dešimtojo bataliono vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Pranas Rūnas-Daugirdas ir kt. Bolševikai neužmiršo generolo. Pokario metais, jam gyvenant Vokietijoje, buvo bandyta jį pagrobti, kaip kad buvo pagrobtas gen. J. Kubiliūnas. Tuo tikslu į Vokietiją buvo nusiųstas sovietų NKVD užverbuotas agentas J. Mikuckas, kuriam buvo nurodyta specialiai kaip pabėgėliui išvažiuoti į Vokietija su besitraukiančiaisiais nuo naujųjų okupantų lietuviais. Jis turėjo generolą nugirdyti ir pagrobti. Nugirdyti generolo nepavykdavo pirmas nusigerdavo pats Mikuckas. 1949 metais generolas atvyko į JAV, kur gyveno daug jo artimųjų ir mama. Gyvendamas Čikagoje, jis domėjosi lietuviška veikla, ypač lietuvių veteranų sąjungos Ramovė veikla. Generolas nugyveno prasmingą gyvenimą, sąžiningai tarnavo Lietuvai, nesiekdamas sau jokios naudos nei politinės šlovės. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 gruodžio 19 dieną, palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Sterilios demokratijos šalininkai nevengia kritikuoti generolo už jo įvykdytą valstybės perversmą. Apie ruošiamą perversmą žinojo ir prezidentas Kazys Grinius, ir Vyriausybė, tačiau niekas nebandė užkirsti perversmui kelio. Tai, kad P. Plechavičius sutiko vadovauti perversmui, leidžia teigti, jog tuometinėje politinėje situacijoje perversmas buvo neišvengiamas. Perversmas įvyko sklandžiai. Tai, kad tarptautinėje politikoje perversmas buvo sutiktas ramiai, be jokių protestų, tik patvirtina, jog jis buvo būtinas.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |