|
Lietuvos ir Vengrijos istorijos ir kultūros sąsajos
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Lietuvoje vengrų šiuo metu gyvena nedaug. Spalio 29 dieną Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos (pirmininkė dr. Morika Rubaževičienė) ir Vengrijos ambasada surengė konferenciją Lietuvos-Vengrijos istorijos bei kultūros sąsajos: Stepono Batoro ir Kasparo Bekešo atminimas. Konferencijoje pranešimus skaitė dr. Genutė Kirkienė (Vilniaus universitetas), Naglis Navakas (Vilniaus universitetas), dr. Raimonda Ragauskienė (Lietuvos istorijos institutas), dr. Sigitas Narbutas (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Gediminas Gendrėnas ir Audronė Kasperavičienė (Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija) bei prof. Szentmartoni Szabo Gezos (Budapešto universitetas). Konferenciją sveikino Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Noszko-Horvath Peter, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius Antanas Petrauskas. Konferencijoje dalyvavo Lietuvių-vengrų draugijos pirmininkas Vytas Grinius ir keletas narių.
Vengrų epocha Lietuvoje prasidėjo 1576 metais, kai Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo vengras Steponas Batoras (1533-1586). Gimė jis Transilvanijoje (dabar Rumunijos teritorija), katalikų šeimoje. Jo valdymo dešimtmetis daug davė mūsų valstybės išlikimui ir kultūros plėtrai. Jis užbaigė Livonijos karą, trukusį ketvirtį amžiaus, prieš Rusiją surengė net tris žygius: atsiėmė Polocką, užėmė Velikije Lukus, Nevelį ir kt. pilis, buvo apsupęs Pskovą, bet nepajėgė jo užimti. S. Batoras sustiprino kariuomenę, atsisakė visuotinio šaukimo ir ėmė samdyti vokiečių karius, vengrų husarus, pradėjo rinkti karo mokesčius, Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą. Batoro valdymo laikais buvo reformuotos teismo instancijos, įsteigtas tribunolas.
S. Batoras palaikė gerus santykius su Katalikų Bažnyčia, kovojusia su reformacija, nemažai bažnyčių buvo grąžinta katalikams. 1579 metais S. Batoras suteikė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją, taip pat buvo įkurtos jėzuitų kolegijos Polocke, Rygoje, Tartu.
Istorikai pripažįsta S. Batoro asmeninę auką mūsų valstybei. Jis vedė Žygimanto Augusto seserį Oną, neišvaizdžią ir bene dešimčia metų už jį vyresnę, ir dėl to nesusilaukė palikuonių.
Mirė S. Batoras Gardine, palaidotas Krokuvoje. Mirdamas paliko stiprią valstybę, nors atrado ją kitokią: pergyvenančią ekonominę krizę, gąsdinamą išorės priešų, kamuojamą nesutarimų tarp lietuvių ir lenkų.
Manoma, kad S. Batoro valdymo laikais į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko per dešimt tūkstančių vengrų. Jų atvykimą skatino palanki valdovo aplinka, pablogėjusios gyvenimo sąlygos tėvynėje (Vengrijos padalijimas į tris dalis, turkų okupacija), ekonominiai prekybiniai ryšiai, Renesanso kultūros sąjūdis ir kt.
Tarp atvykusių buvo mažai žinomas Vengrijoje, bet nusipelnęs Lietuvai Kasparas Bekešas (1520-1579). Jis buvo talentingas karo vadas, dalyvavo svarbiausiuose mūšiuose, ypač pasižymėjo 1579 metais užimant Polocką. Valdovas vertino genialų karvedį, ne kartą jį apdovanojo. K. Bekešas mirė Gardine. Jo kūnas buvo atvežtas į Vilnių. Kadangi K. Bekešas buvo radikalus arijonas, nė viena krikščioniška konfesija nesutiko jo laidoti savo kapinėse. Tuomet K. Bekešo palaikai buvo palaidoti ant Plikojo kalno ties Nėries ir Vilnios santaka. S. Batoro valia ant kalno buvo pastatytas įspūdingas paminklas, kurio vaizdas išliko ano meto graviūrose. Tai buvęs aštuonbriaunis 4 metrų skersmens, 20 metrų aukščio betoninis statinys su bokšteliu. Vilnios vandenys plovė kalno šlaitą ir paminklas nugriuvo į upę. Plikasis kalnas imtas vadinti Bekešo kalnu. Dabar šis kalnas visai sunykęs. Siekiant išsaugoti K. Bekešo atminimą, galvojama pastatyti miniatiūrinę buvusio paminklo kopiją (istoriko doc. Romo Batūros pasiūlymas).
Iki šiol Lietuvoje išliko vengro personažas, pamėgtas Užgavėnių karnavaluose, išliko bekeš drabužių mada, aprašoma visose enciklopedijose.
Tardamas konferencijoje baigiamąjį žodį, Vengrijos ambasados Lietuvoje patarėjas Balogh Gyorgy padėkojo lietuviams už toleranciją, už tautiečio atminimo saugojimą ir palinkėjo išmintingai valdyti valstybę.
© 2008 XXI amžius
|