Atnaujintas 2008 m. lapkričio 12 d.
Nr. 85
(1678)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pajudinkim tautos „Varpą“

„Varpo“ draugijos valdyba 1909 metais,
po suvaidinto spektaklio „Inteligentai“.
Sėdi (iš kairės): Stanislava
Bogušytė-Skipitienė, Kazimieras
Venclauskis, Vaclovas Bielskis,
Antanas Mikševičius („Varpo“ valdybos
pirmininkas); stovi: Antanas Povylius,
A. Dokalskis (choro vadovas, spaustuvės
raidžių rinkėjas), Povilas Kairiūnas

G. Landsbergio-Žemkalnio komedijos
„Garsus advokatas“, „Varpo“
suvaidintos 1911 02 13 dieną, afiša

„Varpo” draugijos
1920 01 09 dieną surengto
vakaro ir S. Čiurlionienės-
Kymantaitės spektaklių „Kalinys“
ir „Kuprotas oželis“ afiša

Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus darbuotojai vykdo projektą, skirtą ,,Varpo“ draugijos 100-mečiui. Regiono ir Lietuvos visuomenei pristatoma istorinių nuotraukų, dokumentų skaitmeninių kopijų mobili kilnojamoji paroda ir spektaklis ,,Pajudinkim tautos Varpą“. Pirmieji susitikimai su publika įvyko Šiauliuose, ,,Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloj, ir Radviliškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Projekto rengėjai – Istorijos skyriaus vedėja Irena NEKRAŠIENĖ ir vyr. muziejininkas Almantas ŠLIVINSKAS. Juos ir kalbiname apie istorinės atminties priminimą bei svarbą kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.

Pabandykime sugrįžti į laikus, kai tautinis sąmoningumas jau buvo žadinamas slaptųjų lietuviškų mokyklų pradžiamokslio skaitymu, leidinių lietuviškais rašmenimis rengimu, spausdinimu ir platinimu, J. Basanavičiaus paskleista ,,Aušra“, V. Kudirkos „Varpu“. Kokios istorinės sąlygos, aplinkybės padėjo Šiauliuose įkurti dramos draugiją „Varpas“.

Dar 1905 metais Vilniuje susikūrė „Vilniaus kanklės“, Kaune – „Daina“, 1906 metais Panevėžyje – „Aidas“ ir kitos. Pažangūs Šiaulių inteligentai 1904 metais išsirūpino leidimą pirmajam lietuviškam spektakliui buvusiose Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose, o 1905-aisiais pateikė prašymą gubernatoriui įregistruoti švietimo draugijos „Viltis“ įstatus. Tačiau prašymą atmetė, nurodžius, kad „keliami per daug platūs uždaviniai“.  Šiauliečių pareikštas protestas Rusijos Senate buvo išgirstas ir draugiją leista registruoti, bet tik po trejų metų, kai jau buvo pavykę užregistruoti naują dramos, muzikos ir dainos draugiją „Varpas“. Be to, Šiauliuose veikė keletas  teatro vaidintojų būrelių, kuriuose šiauliečiai ne tik realizavo savo polėkius menui, bet kartu aptardavo tautinio, visuomeninio gyvenimo problemas. Dar 1900 metais Augustinas Janulaitis suorganizavo gimnazistų vaidintojų būrelį, kuris slapto lietuviško Užgavėnių vakaro metu suvaidino N. Gogolio „Vaito piršlystę“, vėliau ne kartą rodytą ir Šiaulių apylinkėse, be to, veikė stipri legali rusų teatro trupė, kurioje vaidino ir keli lietuviai.

Papasakokite trumpai draugijos kūrimosi istoriją ir svarbiausius jos gyvavimo etapus,  veikėjus ir programą.

Draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko 1908 m. rugsėjo 28 dieną, priimti 55 nariai, išrinkta valdyba: Kazimieras Venclauskis (pirmininkas), Stanislava Bogušytė-Skipitienė (sekretorė), Antanas Povylius (iždininkas), Povilas Kairiūnas ir A. Dokalskis. 1909 metais pirmininku išrinktas Antanas Mikševičius, pavaduotoju – K. Venclauskis, sekretoriumi – Peliksas Bugailiškis, iždininku – P. Kairiūnas. 1911 m. sausio 1 dieną draugija turėjo jau 152 narius. Tais metais ji persikėlė iš mažo butuko Varpo gatvėje į erdvesnį penkių kambarių brolių Nurokų namą Dvaro gatvėje (netoli Vilniaus g.). Namas buvo suremontuotas, įrengta salė su scena, kambariai artistams, biblioteka ir skaitykla. 1909 metais į draugijos veiklą įsiliejusio teisininko, kraštotyrininko, muziejininko P. Bugailiškio pastangomis biblioteka nusipirko 695 knygas, skaitykla prenumeravo visus to meto lietuviškus leidinius. 1912 metais metraščio-almanacho „Švyturys” duomenimis, „Varpo“ metinė apyvarta buvo 2016, 29 rublių, inventoriaus vertė – 506,19 rublių, grynas kapitalas 1911 m. sausio 1 dieną sudarė 448,38 rublio.

Draugijos vaidmuo buvo ne tik kultūrinis, bet ir švietėjiškas, socialinis. Nuolat vykdavo įvairios paskaitos, kurias skaitė vietos inteligentai, atvykdavo Vydūnas, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Beveik kiekvieną šeštadienį draugijos salėje arba Liaudies namuose vykdavo koks nors renginys: vaidinimas, koncertas ar paskaita (viešiems renginiams reikėjo gauti carinės administracijos leidimą, kuris buvo duodamas tik cenzūros aprobuotiems veikalams ar paskaitoms). Nepaisant šių suvaržymų, draugija visoje Kauno gubernijoje garsėjo savo dramos sekcijos veikla. Iki Pirmojo pasaulinio karo pastatė per 100 įvairių spektaklių, joje dirbo net keturi režisieriai: Šiauliuose žinomi Jonas Misius, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, 1908 metais iš Vilniaus į Šiaulius su šeima persikėlusi Ona Pleirytė-Puidienė (Vaidilutė) ir 1909 m. prie jų prisijungęs Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, atvykęs iš Kauno dirbti draudimo kompanijos „Rossija“ inspektoriumi Šiauliuose. Įdomu tai, kad to meto spektakliai prasidėdavo apie 8–9 valandą vakaro ir trukdavo iki 3–5 val. ryto, nes po jų paprastai vykdavo šokiai, žaidimai, skrajojantis paštas, vadintas „amuro krasa“ (dalyviai turėjo atspėti, kieno fotografiją ar paveiksliuką jam kurjeris padavė).

Kodėl Šiauliuose nutilo ,,Varpo“ skleista tautinio susitelkimo ir ugdymo galia?

Visus gražius sumanymus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas. Okupacijos sąlygomis draugijos veikla pritilo. P. Bugailiškis atsiminimuose „Gyvenimo vieškeliais“ rašė: „Po pirmojo vokiečių įsibrovimo į Šiaulius „Varpas“ nustojo skambinęs. Varge gimęs, sunkiomis sąlygomis iškilęs prie svetimųjų valdžios (...) „Varpas“ sulaukė betgi nelemto galo – buvo saviškių pribaigtas“. Sudegė „Varpo“ draugijos nuomotas namas Dvaro gatvėje su visu archyvu ir biblioteka, be to, draugija prarado iš vokiečių nusipirktą namą Kalno gatvėje. Neturėdami patalpų, varpiečiai neturėjo kur susirinkti, repetuoti. Be to, po karo atsirado daug konkuruojančių organizacijų: „Kultūros“ bendrovė, „Žiburėlio“, „Vilties“ ir kt. draugijos, todėl tie patys nariai pasklido ir po jas. Dalis „Varpo“ draugijos veteranų dar bandė perduoti savo turtą ir žinias naujai susikūrusiai pedagogų organizacijai Tarnautojų klubas, tačiau šio klubo vadovai atsisakė šios pagalbos, o netrukus ir patys sužlugo.

Šiaulių „Varpo“ draugijos veikla – vienas iš ryškiausių ir gražiausių puslapių Šiaulių ir visos Lietuvos kultūros istorijoje. Galime teigti, kad Šiauliuose „Varpo“ draugijos teatrinės veiklos dėka aušo profesionalaus lietuvių teatro rytas.

Kokia „Varpo“ reikšmė to laikotarpio tautos kultūrai, Šiaulių regiono visuomeniniam gyvenimui ir jo įtaka profesionaliam dramos teatrui Lietuvoje?

Nepaisant sunkaus laikotarpio, per kurį dauguma tuomet įsteigtų panašių organizacijų suiro, „Varpo“ veikla per tuos 15 metų sutelkė pirmuosius Šiaulių miesto šviesuolius, uždegė jų širdyse žinių ir šviesos troškimą. Toks lietuviškųjų vakarų sąjūdis buvo plataus masto visuomeninis, kultūrinis reiškinys, ugdęs žmonių savimonę, patriotiškumo jausmus. Bet labiausiai to meto Lietuvoje „Varpo“ draugija išgarsėjo savo teatro veikla: pastatė daug ir įvairių dramaturgų, reikšmingų to meto scenai veikalų, išugdė ne vieną profesionalų artistą. Ypač daug Lietuvos teatro pradžiai davė „scenos fanatikas“, savamokslis režisierius G. Landsbergis-Žemkalnis, teigęs, kad atėjo metas lietuviams žiūrėti į teatrą kaip į tautos ugdymo ir meno šaką, nepaisant jų politinių pažiūrų. „Dar ilgai mūsų kupra braškės nuo svetimtaučių smūgių, kolei mes susiprasime, kad vien solidariškumas tegali mus gelbėti. Demagogija klerikalų (atstumianti nuo savęs ne katalikų tikėjimo lietuvius) iš vienos pusės ir socialdemokratų (nežiūrinčių tautybės, kad tik partinis) – iš kitos, neduoda tautai bendrai kultūriškai darbuotis, [kursto] žmonių tarpusavio neapykantą, fanatizuoja žmones iki [...] tautiškos naudos atsižadėjimo“, – teigė jis laiške Matui Untuliui 1907 metais. Taip bendromis visų draugijų pastangomis buvo parengta dirva tikrajam profesionaliam lietuvių teatrui, kuris 1931 metais Šiauliuose ir atsirado.

Jūs norite su  savo projektu eiti į visuomenę ir priminti tai, kas neturėtų būti užmiršta. Kas šio sumanymo iniciatorius, kas jus remia ir globoja? Galbūt šis vizualus darbas ir kitomis priemonėmis bus pristatomas visuomenei?

Mes, muziejininkai, esame ne vien tautos kultūros paveldo rinkėjai ir saugotojai, bet ir populiarintojai. Ir šiam populiarinimo darbui ieškome naujų, netradicinių darbo formų. Šiemetinis „Varpo“ draugijos 100-metis tapo impulsu mobiliam švietėjiškam projektui, kurį sudaro kilnojamoji paroda ir spektaklis. Mes, kaip ir „Varpas“ prieš daugelį metų, pabandysime atkartoti varpiečių žygius miestelių, mokyklų bendruomenėse su kultūrine šviečiamąja programa. Parengėme mobilią moderniomis technologijomis pagamintą kilnojamąją parodą (dizainerė Zita Šulcienė). Joje rodome daug įdomių ir jau retų eksponatų skaitmeninių kopijų, pavyzdžiui, to meto spektaklių afišas, parašytas gražia lietuvių kalba su vertimu į rusų kalbą (o juk tai buvo ką tik panaikinus spaudos draudimą).

Ypač didelio susidomėjimo sulaukė muziejininko Donato Jokubaičio režisuotas spektaklis, kuriame vaidina jaunimas, Šiaulių kultūros centro jaunimo teatro studijos „Helios“ artistės (vadovė Virgilija Staškevičiūtė). Spektaklyje, pasitelkus judesį, muziką ir kintančią scenografiją, pasakojama „Varpo“ draugijos istorija, suvaidinamas epizodas iš G. Landsbergio-Žemkalnio pjesės „Blinda“. Intriguoja scena su tuomet populiarių „Gyvųjų paveikslų“ epizodu.

„Aušros“ muziejaus projektas tęsiamas. Dabar paroda eksponuojama Radviliškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, o mes laukiame pasiūlymų ar kvietimų pristatyti Šiaulių scenos-muzikos-dainos draugijos „Varpas“ 100-mečiui skirtą mobilų renginį.

Kalbėjosi Laima MACYTĖ

„Aušros“ muziejaus archyvo
dokumentų skaitmeninės kopijos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija