| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Svėdasų krašto deimančiukas Vytautas BAGDONAS
Kai šią vasarą Svėdasų krašto muziejuje buvo organizuotas talentingų žmonių deimančiukų sambūris ir šių kūrėjų darbų paroda, daugelis nustebo, išvydę Irinos Gudelienės piešinius. Daugeliui svėdasiškių tai buvo tikras atradimas, nes apie moters pomėgį piešti mažai kas žino. Ne vienas Svėdasų seniūnijos gyventojas, gerai pažįstantis Daujočių kaime įsikūrusią Iriną Gudelienę, žino, kad ji buvo darbšti, sumani, labai pareiginga veterinarijos gydytoja. Ją, kaip veterinarę, žino dauguma Svėdasų krašto gyventojų. O tai, kad Gudelienė yra ir dailininkė, toli gražu ne visi žino. Tačiau kalbos apie jos talentą jau pasklido gana toli ir jos dabar prašo ne veterinarinių paslaugų, bet... paveikslų. Piešti norėdavo, bet vis pritrūkdavo laiko Irina 1982-aisiais metais baigė Lietuvos veterinarijos akademiją ir iš karto kibo į darbą kolūkyje. Jaunai specialistei darbų ir rūpesčių netrūko juk fermose buvo daugybė karvių, veršelių, kiaulių. O ir kolūkiečiai laikydavo nemažai gyvulių. Mintis apie piešimą vis kirbėdavo, norėdavau prisėsti prie popieriaus lakšto ir ką nors nupiešti, kokį nors gražų vaizdą įamžinti. Bet vis to laiko pritrūkdavo, prisimena Irina pirmuosius savo darbo metus. Prie meno ji buvo linkusi nuo vaikystės, domėjosi daile, nors pati ir netapė. Ir dailininke savęs svajonėse net neįsivaizdavo. Baigusi vidurinę mokyklą, ji pasirinko konkrečią, žemišką profesiją panoro gydyti gyvūnus. Sukūrus šeimą, atsirado papildomų rūpesčių. Reikėjo auginti vaikus, rūpintis namais, savo ūkiu, be darbo kolūkyje irgi negalėjai išsiversti, nes nebuvo kito pragyvenimo šaltinio. Taip dirbai, lėkei, sukaisi kaip voverė rate kur jau imsi į rankas teptuką ar pieštuką? pasakoja pašnekovė. Apie tai pasvajodavo tik kokį vėlų vakarą, kai sumigdavo dukrelės... Savo sveikata susirūpino per vėlai 1992-aisiais, po kolūkių griūties, jinai viena pirmųjų Anykščių rajone įregistravo individualią veterinarijos įmonę ir be jokio poilsio, išeiginių dienų, atostogų triūsė jai skirtoje aptarnavimo zonoje. Tą laikotarpį prisimindama Irina net kaltina save, kad buvo tokia uoli, stropi, jog visai nesirūpino savo sveikata. Kartais per visus darbus pamiršdavo ir normaliai pavalgyti, ne visuomet tekdavo ir pailsėti, išsimiegoti žiūrėk, kas nors skambina telefonu ar baladojasi į duris vidury nakties arba paryčiais: tai karvė negali apsiveršiuoti, tai veršis koją išsisuko ar kokia kita bėda ištiko... Per daug neatsikalbinėdama Irina būdavo keliasi iš šilto patalo ir važiuoja. Dar gerai, jeigu mašina gali nuvažiuoti. Betgi žiemą ar rudenį, pažliugus keliams, tekdavo ir pėsčiomis kulniuoti, vaistus ir gydymo priemones temptis... Ne visur daktarė, atskubėjusi į pagalbą pasiligojusiam gyvuliui, pati sulaukdavo... pagalbos. Žiūrėk, gyvena vienkiemyje kokia viena senutė, vyro nėra, kaimynai toli. Tai ir tampydavosi viena su sergančiomis karvėmis, kilodavo veršius, bekonus, visai negalvodama, kad toks tampymasis gali atsiliepti jos pačios sveikatai... Taip ir atsitiko. Stuburo skausmai ją taip pradėjo kamuoti, kad teko gulti į ligoninę ir ruoštis rimtai operacijai. Su veterinarės darbu teko atsisveikinti... Dabar jau yra laiko ir tapybai Tapyti Irina Gudelienė pradėjo, kai pablogėjo sveikata ir ji pradėjo suprasti, kad anksčiau ar vėliau pamėgto darbo teks atsisakyti. Tai buvo prieš trejetą metų. Tada vis dažniau moteris paimdavo teptuką į rankas, piešė, darė eskizus. Po patirtos sudėtingą operacijos ir reabilitacijos grįžusi namo pajuto nenusakomą tuštumą, graudulį: Buvau įpratusi bendrauti su dukromis, visuomet būti tarp žmonių ir su žmonėmis, prižiūrėti savo gyvulius, rūpintis svetimais. O po operacijos vos galėjau judėti, neįstengiau ką nors daryti. Suaugusios dukros jau gyveno kitur, namai buvo tušti. Tuomet, kai piešdavau, tiesiog užsižaisdavau, viską nors trumpam užmiršdavau savo negalias, skausmus, vienatvę, prisimena tą sunkų laikotarpį Irina Gudelienė. Vieną erdvaus gyvenamojo namo kambarį ji pavertė kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tarp keturių sienų neužsidarė bendravo su kaimynais, pažįstamais, mielai rodydavo savo darbus visiems, kas tiktai užsukdavo į jos namus. Netrukus žinia apie Irinos talentą pasklido toli nuo Daujočių. Daugelis, pamatęs spalvingus, natūralius darbus nori nusipirkti sau ar kam nors padovanoti. Kai kas užsisako pas Iriną paveikslą iš anksto, vos pamatęs ant drobės būsimo kūrinio kontūrus, eskizus. Irinos tapybos darbų temos įvairios: gėlės, natiurmortai, gimtojo krašto peizažai, jūros vaizdai, skaitytų kūrinių personažai. Jos piešiniuose pasitaiko ir netikėtų motyvų antai vienoje drobėje tarp geltonų gėlių žiedų, saulės spindulių įkomponuota karvės galva. Atrodo, tapydama šį kūrinį, Irina nostalgiškai prisiminė savo buvusį darbą... Čia jos gimtinė... Irina Gudelienė laiminga, kad jos dukros yra savarankiškos. Elektronikos specialistė Lina dirba Anglijoje, kelia savo kvalifikaciją ir siekia tapti tarptautinės kategorijos eksperte. Rasa šiemet apsigynė magistro laipsnį socialinės antropologijos srityje, įgijo logopedės-socialinės pedagogės specialybę. Gerai moka anglų kalbą, dar lanko norvegų kalbos kursus, ketina išvažiuoti gyventi ir dirbti į Norvegiją. Irina sako, kad kai dukroms gerai sekasi, tai ir motinai ramu, gera. O kai širdis laiminga, kai nuotaika gera, tai ir rūpi tapyti, kurti. Gyvena šalia miško, gražioje vietoje, todėl ir neketina niekur iš Daujočių keltis. Šią vasarą Svėdasų krašto muziejuje Vaižgantiečių klubas Pragiedrulys kartu su Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriumi bei Paramos ir labdaros fondu Baltasis balandis organizavo Svėdasų krašto talentų deimančiukų sambūrį. Muziejuje šalia kitų vietos auksarankių meistrų darbų medžio drožinių, audinių, siuvinių, karpinių puikavosi ir Irinos Gudelienės piešiniai. Rudeniop Irinos darbų paroda buvo surengta Svėdasų bibliotekoje. Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |