Atnaujintas 2008 m. lapkričio 12 d.
Nr. 85
(1678)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lojalumo Lietuvai testas – priesaika

Audrius SKAISTYS,

Mykolo Romerio universiteto doktorantas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 59 str. teigia: „išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“, o kita to paties straipsnio nuostata „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“ patvirtina, kad Seimo nario priesaika yra netgi svarbesnė nei rinkėjų per rinkimus išreikšta valia. Išrinktasis į Seimą asmuo įgyja tautos atstovo teises, o kartu ir pareigas tik tada, kai duoda specialią Seimo nario priesaiką, kurios tekstas yra įtvirtintas Seimo statute: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”

Nors prisiekiant nebūtinas paskutinis sakinys, iš šio teksto galima nustatyti, kad prisiekiantysis, be ištikimybės Lietuvos Respublikai, pasižada gerbti, vykdyti, saugoti, stiprinti ir tarnauti šioje priesaikoje nurodytoms konkrečioms vertybėms. Be tokio įsipareigojimo tautai, išsirinkusiai savo atstovą, Seimo narys neįgyja teisės vadintis tautos atstovu ir, žinoma, netampa  tautos atstovo teisių ir pareigų turėtoju.

 Svarbūs ir kiti su Seimo nario priesaikos davimu susiję aspektai – priesaikos davimo ceremonija ir padariniai, atsirandantys atsisakius duoti priesaiką arba davus ją su išlygomis. Be to, yra svarbu, ar Seimo nario priesaiką duodantis asmuo yra nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe, t. y. svarbu, ar jis neturi dvigubos pilietybės ar ko nors panašaus į kitos valstybės pilietybę.

Visai neseniai Lietuvoje didelio atgarsio susilaukė garsaus Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo Lietuvos pilietybės netekimo atvejis. Jei šis Lietuvai nusipelnęs asmuo ir prisieks Lietuvai bei tuo pagrindu gaus antrąją – Lietuvos pilietybę, t. y. kartu su Austrijos pilietybe, tai dar nereiškia, kad šis asmuo galės tapti Seimo nariu. A. Narbekovas galėtų juo tapti tik tuo atveju, jei jis išrinktas į Seimą kaip Lietuvos Respublikos pilietis, atsisakytų Austrijos pilietybės ir jos netektų pagal Austrijos teisės aktų nustatytą tvarką iki Seimo nario priesaikos davimo dienos. Ši LRK nuostata yra labai svarbi ir aktuali kai kuriems būtent 2008 m. rudenį išrinktiems į Seimą asmenims. Manyčiau, kad VRK turėtų išsiaiškinti, ar kai kurie glaudžiais ryšiais su kitomis valstybėmis susiję asmenys, šiemet išrinkti į Seimą, neturi LRK nustatytų – priesaika ar pasižadėjimu – pagrįstų sąsajų. Susisiejimas pasižadėjimu su kita valstybe galėtų būti suprantamas ir kaip pasižadėjimas bendradarbiauti su kitos valstybės specialiosiomis arba kitokiomis valstybinėmis institucijomis. Apie tai sako Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 8 str. 3 dalis. Šioje dalyje teigiama, kad slapta bendradarbiavusių ir įstatymo nustatyta tvarka neprisipažinusių tai darius, o vėliau užėmusių su priesaikos davimu susijusias pareigas asmenų veikla vertinama kaip priesaikos sulaužymas.

Būtent tokių sąsajų su Rusija gali turėti Viktoras Uspaskichas, o Valdemaras Tomaševskis, Michalas Mackevičius, Jaroslavas Narkevičius su Lenkija. Kaip teigia į Seimą išrinktas Gintaras Songaila savo 2008 m. lapkričio 4 dienos kreipimesi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, birželio 16 dieną Lenkijos prezidentas Pacų rūmuose 71-am Lietuvos Respublikos piliečiui įteikė vadinamąsias „Lenko kortas“. Tarp gavusių tas „kortas“ buvo ir du asmenys, išrinkti į LR Seimą – Valdemaras Tomaševskis ir Michalas Mackevičius. Tai ypač svarbu nustatyti būtent dabar, kai Lenkijos propaguojamas ir nuo šių metų balandžio įsigaliojęs Lenko kortos įstatymas populiarėja Lietuvoje tarp lenkų, mat Lenko korta jos turėtojui suteikia tam tikrų pilietinių ir politinių teisių Lenkijoje.

Asmuo, turintis Lenko kortą, gali nemokamai gauti ilgalaikę vizą, suteikiančią teisę į daugkartinį įvažiavimą į Lenkijos Respubliką, gali legaliai dirbti Lenkijos Respublikoje, vykdyti ūkinę veiklą šalyje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lenkijos piliečiai, turi teisę į nemokamą švietimą pradinėse septynmetėse, vidurinėse ir aukštosiose švietimo įstaigose, be to, turėdamas vienodas teises, kaip ir Lenkijos piliečiai, ūmios ligos atveju gali gauti būtiną medicininę pagalbą, turi teisę gauti 37 procentų nuolaidą geležinkelio transporto bilietams keliaujant Lenkijos teritorijoje, gali nemokamai lankytis valstybiniuose Lenkijos muziejuose, turi pirmumo teisę prašyti finansinės paramos iš Lenkijos valstybės ar savivaldybės biudžeto, skirto užsienyje gyvenantiems lenkams paremti. Asmuo, prašydamas Lenko kortos, turi per Lenkijos konsulinę įstaigą raštu pareikšti savo valią priklausyti lenkų tautai. Be to, Lenko kortos gavimas ar prašymo atmetimas siejamas su Lenkijos Respublikos gynyba, saugumu, viešąja tvarka, nekenkimu pagrindiniams Lenkijos Respublikos interesams. Būtent tokiu būdu Lietuvos pilietis, turintis Lenko kortą, gali būti susijęs pasižadėjimu su kita valstybe – Lenkija. Štai čia būtų pirminės svarbos darbas jau ne tik Vyriausiajai rinkimų komisijai, bet ir Valstybės saugumo departamentui pagal jo veiklą reglamentuojantį įstatymą – „saugo Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką“. Šios institucijos turėtų nustatyti, ar tarp išrinktųjų į Seimą (be jau įvardintų dviejų asmenų) nėra Lenko kortos turėtojų, o jei tokių yra, tai pasiūlyti jiems šios kortos nustatyta tvarka atsisakyti iki Seimo nario priesaikos davimo dienos. Priešingu atveju asmuo, raštu išreiškęs savo valią priklausyti lenkų tautai, gali duoti melagingą Seimo nario priesaiką, nes jis ją duodamas turi prisiekti sąžiningai tarnauti tėvynei, kuri gali būti skirtingai suprantama.

Mano įsitikinimu, LRK minimas Seimo nario mandatas yra tam tikra abipusio pasitikėjimo išraiška, kuri įgyjama tautai išrinkus savo atstovaujamąjį, o atstovaujamajam prisiekus tinkamai atstovauti jos (lietuvių tautos) interesams ir ištikimybę Lietuvos Respublikai. Priesaikos tekstui ir jos davimo ceremonijai turi būti teikiama derama pagarba ir reikšmė, nes netiksliai arba su išlygomis perskaitytas priesaikos tekstas turi būti nedelsiant įvertintas, paprašant pakartoti tikslų priesaikos tekstą, arba, jei tai padaryta siekiant suklaidinti tautą, toks veiksmas turi būti vertinamas kaip savanoriškas atsisakymas priimti tautos suteiktą mandatą. Viską atlikus sklandžiai išrinktasis į Seimą įgyja visas tautos atstovo teises ir pareigas. Jo mandatą riboja duota priesaika, kurios sulaužymas yra teisinis pagrindas inicijuoti apkaltą. Apkaltos metu arba patvirtinamas, arba atmetamas priesaikos sulaužymo faktas. Svarbu ir tai, kad priesaikos sulaužymas yra bendresnis pagrindas už kitus du apkaltos pagrindus – šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir nusikaltimo padarymą, nes pastaraisiais veiksmais būtų sulaužoma Seimo nario priesaika.

Tai tiek lapkritinių darbų būtų mūsų valstybės institucijoms siekiant efektyviai įgyvendinti LRK nuostatas ir lengvinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo darbą. Pilietinės visuomenės uždavinys būtų prižiūrėti, ar visos valdžios įstaigos tinkamai tarnauja žmonėms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija