| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Paslaptinga gelbstinti ranka Sibiro tremtinio J. Kadišiaus liudijimas apie arkiv. Mečislovo Reinio dėka patirtą palaimą
Antgamtiniai reiškiniai įvairūs stebuklai ir malonės šventuosius lydi ne tik po jų mirties. Neretai antgamtinių reiškinių garsas pasklinda šventajam dar gyvam esant. Tokių pavyzdžių daug: šventieji apaštalai, šv. Benediktas, šv. Antanas Paduvietis, šv. tėvas Pijus iš Pietrelčinos. Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys nebuvo išimtis. 2000 metų spalio 24 dieną Tėviškės žiburiuose atrandame labai gražų liudijimą apie arkivyskupo M. Reinio dėka patirtą antgamtinę pagalbą. Šio straipsnio autorius Julius Kadišius. Antrojo pasaulinio karo metais jam teko išgyventi daug audringų situacijų: du kartus buvo nuteistas mirties bausme, du kartus tremtas į Vorkutos lagerius, tardytas ir kankintas. Tačiau tose situacijose patyrė antgamtinę arkivyskupo M. Reinio pagalbą. Prisiminimų kalba netaisyta. Kun. Liudvikas Liutkevičius
Julius Kadišius M. Reinio maldos pagalba pereinant sieną Man pabėgus į Lietuvą, tėvai liko vokiečių okupuotoje Lenkijoje. Vokiečiai stipriai saugojo Lenkijos-Lietuvos sieną. Pereiti per sieną buvo labai pavojinga. Mano motina sunkiai sirgo, ir man reikėjo ją aplankyti. Arkiv. M. Reinys man patarė atlikti išpažintį, priimti Švenčiausiąjį, o už mano laimingą kelionę atlaikys šv. Mišias. Buvo sutarta, kokią dieną ir valandą aš keliausiu per sieną. Aš ėjau per sieną rugsėjo 30 d. 18 val. Ir mane pagavo pasienio policija (policininkas iš Austrijos). Dievas davė, kad tai buvo policininkas katalikas iš Austrijos. Mano tėvų namai buvo prie pat pasienio. Pasienio policininkas Maksas buvo vyresnio amžiaus ir dažnai užeidavo pas mano tėvus, bendravo su jais. Jis leido man pas tėvus pabūti kelias dienas. Ir dar, kada jis saugos sieną man praneš, kad galėčiau saugiai sugrįžti į Lietuvą. Taip ir buvo. Be to, jis man pranešė, kad manęs ieškojo vokiečių gestapas. Aš buvau įskųstas, kad gelbėjau lenkus civilius, kurie bėgo nuo vokiečių nacistų, o taip pat, kad padėdavau žydams pabėgti į Lietuvą. Už tai grėsė mirties bausmė. Tvirtai tikiu, kad man padėjo arkivyskupo maldos. Pasmerktųjų kameroje Buvau du kartus teistas mirties bausme. 1943 m. kovo 20 d. vokiečiai, man pereinant Lietuvos-Lenkijos sieną, mane pagavo ir aš Suvalkuose buvau pasodintas sušaudymui pasmerktųjų kameroje. Patekę į pasmerktųjų kamerą, žmonės buvo šaudomi be jokio tardymo ir teismo. Mane išgelbėjo mano maldos. Buvo sudarytos sąlygos, kad galėčiau pabėgti. Mane suėmus mano geras draugas vyko į Vilnių ir pranešė arkiv. M. Reiniui. Aušros Vartų koplyčioje buvo už mane laikomos šv. Mišios. Rusų rankose 1944 m. lapkričio mėn. rusų karinės kontržvalgybos Smerš buvau suimtas. Iš Vilniaus nuvežė į Marijampolę. Davė pavalgyti ir pasakė, kad čia reikia išsiaiškinti kai kuriuos dalykus. Pirmas klausimas nuo kada aš esu vokiečių šnipas. Atsakiau, kad negalėjau būti šnipu, nes aš pats sėdėjau pas vokiečius. Pasakė, kad turi mano parašą, jog sutikau būti šnipu. Neprisipažinau, ir tada jie pradėjo mušti. Buvau kraujuose, be sąmonės. Dantys išmušti, nosis kruvina, sulaužyti šonkauliai. Baisu įmetė į bulvių duobę. Šalta, lapkričio 14-15. Tai buvo Marijampolėje. Rusų karinė kontržvalgyba Smerš mane ir kitus suimtuosius tardydavo ir varydavo palei fronto liniją. Buvau atiduotas fronto karo tribunolui, kuris mane 1945 m. sausio 6-10 d. nuteisė mirties bausme. O Dieve, galvoju, meldžiuos. Mes 5 asmenys mirtininkai uždaromi rūsyje netoli teismo pastato Rytprūsiuose, netoli Tolminkiemio. Rūsyje visi garsiai meldėmės, prašydami Dievo pagalbos. Man visą laiką mintyse stovėjo Aušros Vartų Mergelės paveikslas ir arkivyskupas M. Reinys. Į Vorkutą Vokiečių karo lėktuvai bombardavo vietovę, bombos pataikė į Teismo pastatą. Pastatą sugriovė, užmušė teisėjus, prokurorus, prižiūrėtojus, o mes likome gyvi. Mane pradėjo tardyti lenkas pulkininkas štabo prokuroras Povlovski nuo Suvalkų, iš kur ir aš esu kilęs. Jis įsakė nemušti manęs, liepė pavalgydinti ir leisti apsiprausti. Vėliau nustatė, kad esu kaltas, nes 1940 m. ėjau per vokiečių okupuotą Lenkijos sieną ir nuteisė 3 metus lagerio. Po teismo buvau nugabentas į Marijampolės kalėjimą, kuriame mano byloje vietoje 3 metų įrašė 10 metų ir išvežė į Vorkutą. Ten surašinėjo lenkų tautybės žmones, kilusius iš Lenkijos, kurie sėdėjo be teismo. Aš pasakiau, kad esu lenkas ir esu neteisingai atvežtas į Vorkutą. Atsižvelgė, kad aš esu nuteistas trejiem, o ne 10 metų, be to, esu Lenkijos pilietis. Kadangi buvau iki 1939 m. Lenkijos pilietis, išdavė pažymėjimą ir leido emigruoti Lenkijon. Grįžęs iš Vorkutos 1946 m. užėjau į Vilniaus Katedrą, kur arkiv. M. Reinys Šv. Kazimiero koplyčioje atnašavo šv. Mišias. Po jų kalbėjausi su juo ir jam papasakojau savo suėmimo istoriją bei paleidimą. Jis pasakė, kad dažnai melsdavosi už mane. Suimtas vokiečių policijos 1944 m. Berlyne per klaidą įsėdau į karinį traukinį. Važiuojant anglų karo lėktuvai bombardavo. Aš su savim turėjau pasą ir pažymą, kad galiu važiuoti kariniais traukiniais, nes esu išgelbėjęs ne vieną vokietį nuo komunistų arešto. Karo policija mane suėmė traukinyje kaip bolševikų agentą, nes mano lagamine rado įvairių dokumentų, pinigų ir kitų daiktų. Po kratos mane uždarė į mirtininkų kamerą, kurioje laikomi nuteisti sušaudymui. Buvau išrengtas, apvilktas chalatu. Tai buvo 1944 m. balandžio 20 d. Įmetė į kamerą, kurioje nei atsisėsti, nei atsigulti nebuvo galima, gamtinius reikalus galėjai atlikti vietoje prie sienos. Kameroje buvo 10 žmonių, kurie laukė mirties bausmės vykdymo. 12 val. nakties atrakino duris ir įėjo pareigūnas. Iškvietė mane. Atvedė į kambarį, kuriame jis buvo vienas, ir paklausė, ar esu Vinco sūnus. Atsakiau taip. Po to pasakė: ,,Kalbėkime lietuviškai. Man net akys prašvito. Nieko nesupratau, koks reikalas. Padavė drabužius, liepė eiti nusiprausti ir apsirengti. Pas mane rado rožinį ir paveikslėlį Aušros Vartų Marijos, kuriuos man buvo davęs arkiv. M. Reinys. Mane klausė, ar esu tikintis? Atsakiau taip. Iš kur tie daiktai rasti jūsų lagaminuose? Paaiškinau: bombarduojant Berlyną ir man sėdant į traukinį daiktus davė pažįstamas žmogus, kuris liepė nuvežti juos Kauno policijai. Svarbiausia, buvo rastas pažymėjimas, išduotas mano vardu, kurį buvo pasirašęs Vytautas Reivytis. Paaiškėjo, kad jie skambino į Kauną, į policijos departamentą, teiravosi, ar aš esu vokiečių priešas. Po viso to mane paleido. Mano nuomone, tai tikras stebuklas, nes mano mintyse buvo arkivyskupo pagalba. Tikėjau, kad arkivyskupas man padės. Grįžęs į Vilnių, nuėjau pas arkivyskupą, papasakojau apie įvykius. Arkiv. M. Reinys pasakė meldęsis, nes girdėjęs per radiją, kad stipriai bombarduojamas Berlynas bei kiti Vokietijos miestai. Vorkutos lageryje 1951 m. sausio 16 d. buvau suimtas antrą kartą. Pusantrų metų buvau tardomas Vilniaus NKVD rūsiuose. Mane kankino, kad prisipažinčiau esąs vokiečių šnipas, turįs ryšius su lenkų ir lietuvių partizanais. Mušė, kankino iki sąmonės netekimo, laikė karceryje, 3 savaites nedavė miegoti. Po pusantrų metų tardymo buvau nuteistas 25 metams į Vorkutos lagerį. Būdamas Vorkutoje, sapnuodavau arkivyskupą M. Reinį. Per sapnus jis man sakydavo, kad grįšiu į Tėvynę, grįšiu į Vilnių. 1956 m. sugrįžau iš Vorkutos ir sužinojau, kad arkiv. M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime. Visą laiką, kada man pasidaro sunku, kreipiuos užtarimo ir meldžiuos, prašydamas pagalbos ir ją gaunu jo dėka. * * * Iš tiesų gražus liudijimas. Tikėkimės, jog ateityje panašių liudijimų tik daugės. Baigdamas norėčiau priminti, jog šiuo metu Vilniaus arkivyskupijoje yra tiriama arkiv. Mečislovo Reinio kanonizacijos byla. Taigi esame kviečiami įvairiais gyvenimo momentais šauktis Dievo pagalbos užtariant arkiv. M. Reiniui. Taip pat esame kviečiami paliudyti, pranešti apie gautąsias malones tuo prisidėsime prie kanonizacijos proceso. Čia pateikiu Bažnyčios vyresnybės patvirtintą maldą, prašant malonių užtariant arkiv. M. Reiniui. -------------- Jeigu patyrėte malonių, užtariant arkivyskupui Mečislovui Reiniui, maloniai kviečiame pranešti adresu: Kanonizacijos tribunolui, Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio g. 4, LT-01122 Vilnius.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |