Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Didžiuojuosi, kad mano šaknys Perlojoje

Vytautas Visockas

Aktorius Tomas Vaisieta su moksleiviais prie Vytauto Didžiojo paminklo Autoriaus ir Rūtos AVERKIENĖS nuotraukos

Garbės sargyba Perlojos kapinėse prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Nors ir mažai domimės savo istorija, nedaug atsirastų tamsuolių, kurie nežino, kas yra Perloja. Dažnas pasakytų, kad tarp Varėnos ir Merkinės, prie Merkio upės kažkada buvo įkurta Perlojos respublika, kad čia stovi sovietmečiu griautas ir nenugriautas Vytauto Didžiojo paminklas...

Prieš 90 metų šioje gyvenvietėje, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtoje 1378 metais, įvyko visuotinė Perlojos ir jos parapijos sueiga, kuri išrinko Komitetą, jam suteikė plačius įgaliojimus tvarkyti visus Perlojos ir jos parapijos apsaugos, teisėtvarkos ir bendruosius buities reikalus. Už savo nutarimus ir veiklą Komitetas buvo atsakingas tik visuotiniam gyventojų susirinkimui. Tuo Lietuvai labai sudėtingu laikotarpiu Perloja tvarkėsi savarankiškai, turėjo visas gyvenimui būtinas įstaigas ir pareigūnus, savo antspaudą  – todėl ilgainiui buvo pavadinta Perlojos respublika.

Lapkričio 16 dieną Perlojoje įvyko didelė šventė. Visą dieną kraštotyros muziejuje, Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, prie Vytauto Didžiojo paminklo, Perlojos laisvalaikio ir pramogų centre buvo daug žmonių, daug kalbų ir linkėjimų, daug dainų ir muzikos, net saliutas trimis šautuvų salvėmis. Didžiausią įspūdį man padarė Perlojos respublikos prezidento (Komiteto pirmininko) Jono Česnulevičiaus dukters, humanitarinių mokslų daktarės Petronėlės Česnulevičiūtės (mano dėstytojos Vilniaus universitete) žodžiai, pasakyti po šv. Mišių bažnyčioje. Juos čia norėčiau pacituoti ištisai: „Didžiuojuosi, kad čia mano šaknys. Džiaugiuosi, kad dar galiu šiandien būti čia ir pasakyti tai, ką privalau pasakyti. Mes visi dabar esame toje vietoje, kuri šimtus kartų šventinta, kuri yra šventa, nes po šia bažnyčia ir aplink ją nedideliame plote yra sugulusi visa senoji mūsų gentis – daugiau kaip dvidešimt Perlojos kartų, tūkstančiai žmonių, daugelio čia esančių giminių giminės.

Jeigu tikim, kad šioje pašvęstoje vietoje kiekvienų šv. Mišių metu vyksta didžioji aukos paslaptis, tai mes turime tikėti, kad dabar, šalia mūsų, aplink mus yra susirinkę protėviai, mūsų protėvių protėviai. Jie negali prabilti į mus, užtat mes galim ir turim jiems pasakyti: brangieji mūsų, tolimieji mūsų, artimieji mūsų, mes jaučiame jus, mes džiaugiamės, kad jūs buvote, mes dėkojame jums už tai, kad jūs ištvėrėte visas negandas – žiaurius karus, ugnis, bado metus, marų epidemijas, kad jūs išsaugojot Perloją, kad jūs išgarsinot ją. Mes lenkiamės jums, mes prisimenam jus, mes norime būti verti jūsų, mes niekados jūsų neužmiršime. Niekados neužmiršime“.

P. Česnulevičiūtė protėvius prisiminė ne tik šiais žodžiais: jubiliejiniais Perlojos respublikos metais ji išleido knygą „Perloja 1378-1923“, kurią minėjimo pabaigoje buvo galima įsigyti su autorės autografu. Dabar tai bene išsamiausias leidinys apie tolimą ir artimą Perloją, nuo jos pirmųjų pėdsakų kryžiuočių žvalgų Lietuvos kelių aprašymuose, svetimšalių kronikose, iki 1923-ųjų, kai spalio 7 dieną Savivaldybių departamentas tarė paskutinį žodį: „...sudaryti atskirą Perlojos valsčių kol kas neleisti“.

Knygoje pateikiama vertingų istorinių, kraštotyrinių, enciklopedinių ir kitokių leidinių, kuriuose rasime įvairių žinių apie Perloją, bibliografija, o priede – senosios Perlojos atspindžiai liaudies pasakojimuose ir grožinėje literatūroje. Pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinys, kuriame minimas Perlojos vardas, – V. Krėvės „Šarūnas“. Dramoje daug kalbama apie narsųjį kunigaikštį Perlį, Perlojos pilies valdovą. Amerikos lietuviai veikiausiai yra skaitę Jurgio Gliaudos romaną „Perlojos Respublika“. Šis 1979 metais Čikagoje išleistas kūrinys laimėjo Dzūkų draugijos premiją. Amerikos lietuviai geriau už mus žino, kokie yra savivaldos privalumai, gal dėl to būtent Amerikoje buvo parašytas didelės apimties epinis kūrinys, paremtas istoriniu faktu – Perlojos savivaldos gyvavimu besikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei. Perlojai, kaip laisvės kovų simboliui, eilėraštį skyrė išeivijos poetė O. B. Audronė (Ona Tamulevičiūtė-Balčiūnienė), kilusi iš šių vietų, taip pat aktorius ir poetas Kęstutis Genys. Kelių romanų ir poezijos rinkinių autorius Kazys Boruta parašė baladę apie Perloją – „Keturios ugnys“.

Į Perlojos 90-metį ne tuščiomis rankomis atvažiavo ir, galima sakyti, perlojiškis Vytautas Česnulis, kilęs iš Moliadugnio kaimo, kurį nuo Perlojos skiria tik kokie keturi kilometrai: su daugiau kaip penkių šimtų puslapių monografija „Varėnos krašto šauliai 1919 – 1940“ ir su papildyta ir pakartotinai išleista knygele „Perlojos bažnyčios“. Skyrelyje „Senosios bažnyčios paskutinės dienos“ autorius rašo: „Su senąja Perlojos bažnytėle susijęs vienas naujosios Lietuvos kultūros istorijos faktas: Liaudies buities muziejaus, dabar esančio Rumšiškėse, ištakos“. Mat buvo manoma, kad Perlojoje iš maumedžio ir pušų kirviu suręsta bažnyčia, esą, statyta Vytauto Didžiojo laikais. Naujoji mūrinė bažnyčia buvo statoma šalia senosios medinės. Kilo mintis ją perkelti į trečiajame dešimtmetyje ketintą kurti Liaudies buities muziejų. Perlojoje lankėsi kelios specialistų ir valdininkų komisijos iš Kauno. Buvo ištirta, kad bažnytėlė statyta ne Vytauto valdymo metais, bet vėliau, kad ji yra ne iš maumedžio, o iš pušies.

Perlojos Respublikos 90-mečio minėjime dalyvavo ir Perlojos šauliai. Minėtoje V.Česnulio studijoje „Varėnos krašto šauliai...“ yra skyrius ir apie jų pirmtakus – „Perlojos būrys“. Štai tik keli sakiniai iš istoriko doc. dr. Sigito Jegelevičiaus pratarmės straipsnio „Iš užmaršties prikelti šauliai“: „Vytauto Česnulio parengta šaulių studija neabejotinai turi mokslinės vertės, nes gerai dokumentuota. Dar didesnė šios knygos pažintinė vertė. Reikšminga kaip ugdanti patriotizmą, pasididžiavimą savo regionu ir jo žmonėmis, kūrusiais bei stiprinusiais mūsų Valstybę. Ši knyga bus gražiu paminklu praėjusio šimtmečio trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių šauliams, ypač Nepriklausomybės kovų dalyviams. Iš užmaršties prikelti šauliai savo gyvenimu liudija, iš kur mes atėjome“.

Laimingas miestelis, kaimas, išauginęs ir į pasaulį išleidęs tokius šviesuolius, kaip Petronėlė Česnulevičiūtė, Vytautas Česnulis. Juk jeigu ne jie, ne jų knygos (dar viena: Vytautas Česnulis „Moliadugnis ir jo apylinkės“,Vilnius, 2008), Perlojos 90-mečio minėjimas nebūtų buvęs toks prasmingas.

Bažnyčioje kalbėjęs prof. Vytautas Landsbergis pasigedo romanų, spektaklių, filmų apie Perlojos respubliką, tarsi kokią legendą, tarsi dar vieną Dainavos krašto senų žmonių padavimą, kuris jaunimui gal atrodo labai tolimas, nelyginant kokie V.Krėvės raštuose paminėti kunigaikščio Perlio laikai. Profesorius vylėsi, kad turėtų atsirasti ir tokių darbų. Gal pagaliau subręsime? Juk Perlojos palikimas yra pavyzdys ir šiems laikams. Dievas padeda tiems, kurie patys sau padeda. Mes visada esame tikrinami, ko esame verti. Ar vertas šis kraštas, maža Perloja, ar verta Lietuva išlikti, gyvuoti, skambėti? Mes manome, kad – taip, bet tą visada reikia iš naujo įrodyti. Tebūnie Perlojos pavyzdys brangus ir svarbus visai Lietuvai, sakė prof. Vytautas Landsbergis.

Gyvename tokiu metu, kai išlikti ne ką lengviau, negu Perlojos respublikos laikais. Niekas mūsų nešaudo, netremia, bet vis tiek nykstame. Nesitikėjome, kad laisvė, kurios taip troškome (ar tikrai?), bus tokia pražūtinga be tėvynės meilės, be pareigos, be pasiaukojimo, be savigarbos... Šių „be“ aš netaikau Perlojos respublikos gentainiams, jų renginys kaip tik ir stiprina vertybes, be kurių anksčiau ar vėliau laisvė prarandama. Perlojos respublikos 90-mečio minėjimas negalėjo apsieiti be aktoriaus Tomo Vaisietos. Čia jo šaknys, čia jis savas. Kraštotyros muziejuje, kur yra kambarys, bylojantis apie šio aktoriaus nuveiktus darbus, jis papasakojo, kaip buvo griautas ir nenugriautas Vytauto Didžiojo paminklas (tada jis buvo mokinukas ir su klasės draugais ir mokytoja viską matė), kaip partizanas Merkys (vieno iš minėjimo organizacinio komiteto nario Vytauto Baublio tėvas) padėjo piemenukui Tomui Vaisietai „rasti“ teisybę, kaip jo namuose lankėsi ir ką kalbėjo partizanas Vanagas... O prie paminklo Vytautui Didžiajam, nūnai gražiai sutvarkyto, klausėmės V. Krėvės „Dainos apie arą“ –  net visa Perloja skambėjo. Vilniaus Vytautų klubas aktoriui ir kai kuriems kitiems minėjimo organizatoriams įteikė Vytauto Didžiojo portretą ir Tautinės stiprybės raštus už tautiškumo, patriotiškumo puoselėjimą.

Varėnos rajonas

Išsamesnį šio įvykio aprašymą iš Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vykusių šv. Mišių ir po to buvusio minėjimo rasite 8 puslapyje. 

© 2008 „XXI amžius“