Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jono Pauliaus II apaštalinis paraginimas išlieka didžiąja chartija

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI skatina pasauliečių bendradarbiavimą Bažnyčios misijoje

Nepriimtinas katalikų pasauliečių pasyvumas

Pasibaigusios Popiežiškosios pasauliečių tarybos plenarinės sesijos tema „Dvidešimt metų po „Christifideles laici“ paskelbimo: atmintis, laimėjimai, nauji iššūkiai ir uždaviniai“ turėjo ypač sutelkti buvusių komunistinių šalių katalikų dėmesį. Juk popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinio apaštalinio paraginimo „Christifideles laici“ („Kristų tikintieji pasauliečiai“) paskelbimas 1988 metų gruodžio 30 dieną sutapo su  išsivadavimo iš totalitarinės sistemos sąjūdžio pradžia.

Šiame procese aktyviai dalyvavo ir komunistinio ateizmo persekioti tikintieji, kurie daug vilčių siejo su bažnytinio gyvenimo atnaujinimu. Kaip tik jiems minėtasis dokumentas,  kalbantis apie svarbų pasauliečių pašaukimą, tapo svarbiausiomis gairėmis aktyviai įsijungiant į parapijinių bendruomenių bei atsikūrusių katalikiškų organizacijų veikimą.

Sunku pasakyti, ar tos viltys pasiteisino, tačiau, kaip teisingai pripažįsta Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislavas Rylko, apaštalinis paraginimas „Christifideles laici“ išlaikė savo aktualumą ir dabartinių iššūkių akivaizdoje. Todėl ši Šventojo Sosto dikasterija skatina vis iš naujo aptarti šį dokumentą ir naudoti jo mokymą pasauliečių krikščioniškojo sąmoningumo ugdymui. Tuo labiau kad 1987 metais vykusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje „Pasauliečių pašaukimas ir misija Bažnyčioje bei pasaulyje“, kurios išdava ir tapo minėtasis dokumentas, buvo iš esmės apžvelgtas pasauliečių veikimo kelias po Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962-1965) reformų.

Apaštaliniame paraginime teigiama, kad po Susirinkimo prasidėjo „naujas kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendradarbiavimo stilius, aktyvus pasauliečių dalyvavimas liturgijoje, Dievo Žodžio skelbime ir katechezėje“. Pasauliečiams patikima vis daugiau užduočių įvairiose bažnytinėse struktūrose, kas yra neišvengiama sumažėjus dvasinių pašaukimų skaičiui. Kartu „Christifideles laici“ nurodo ir po Susirinkimo iškilusias „dvi pagundas, kurioms pasauliečiai ne visada mokėjo pasipriešinti“. Pirmiausia tai kai kurių pasauliečių perdėtas „subažnytėjimas“, tai yra noras įsitraukti į Bažnyčios tarnybos reikalų tvarkymą (kartais netgi konkuruojant su pačiais dvasininkais), tuo pat metu apleidžiant krikščioniškų principų sklaidą profesinėje, visuomeninėje, kultūrinėje ar politinėje srityje. Kitas kraštutinumas – tai paplitęs neleistinas tikėjimo atskyrimas nuo realaus gyvenimo, kada po pamaldų išėjęs iš bažnyčios pasaulietis jaučiasi tarsi atsidūręs „kitame pasaulyje“, kuriame krikščioniški principai negalioja ir jų galima nesilaikyti.

Kaip tik šios problemos ir skatina poreikį „priminti pasauliečiams pavedamų arba galimų pavesti bažnytinių tarnybų bei pareigų klausimą“, kad jie galėtų svariai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Prieš dvidešimt metų paskelbtame popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame paraginime nurodoma, kad susidariusi Bažnyčios ir visuomenės situacija dvasinio, politinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo sferose reikalauja aktyvaus katalikų pasauliečių įsitraukimo. „Pasyvumas, kuris niekada nebuvo priimtinas, šiandien vis labiau virsta kalte“, – be užuolankų pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis patvirtino, kad dabar pasaulyje susiklosčiusi padėtis (badas, netiesa, konfliktai, smurtas, terorizmas) yra žymiai sunkesnė nei ta, kuri parodyta II Vatikano Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“.

Popiežius Jonas Paulius II dokumente „Christifideles laici“ atkreipė dėmesį į didelę įvykių kaitą, ir paragino „vengti skubotų apibendrinimų bei supaprastinimų“. Kita vertus, pastebėjus „būdingas šiuolaikinės visuomenės tendencijas“, reikia be užuolankų apie jas kalbėti, perspėjant dėl jų neigiamų bruožų fatališkų pasekmių. Pirmiausia tai liečia dėl mokslo ir technologijos pažangos atsiradusį žmogaus siekį „prilygti Dievui“, kas pakerta jo religingumo šaknis. Taip plėtojasi radikalaus sekuliarizmo reiškinys, kurį Šventasis Tėvas įvardija kaip „nukrikščionėjimo reiškinį“ senųjų krikščioniškų tradicijų tautose, reikalaujantį „neatidėliotinos naujosios evangelizacijos“, kurioje turi darbuotis ir pasauliečiai.

Nukrikščionėjimo iššūkis

Šis siekis turi tvirtą pagrindą dėl žmogaus prigimtinių dvasinių reikmių „kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, – ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę“, pabrėžiama prieš dvidešimt metų paskelbtame Jono Pauliaus II apaštaliniame paraginime. Jame konstatuojama, kad „šiuolaikinis pasaulis kaskart vis plačiau ir gyviau liudija apie atvirumą dvasinei ir transcendentinei gyvenimo sampratai, apie grįžimą prie religinių ieškojimų, atnaujinto sakralumo ir maldos vertės pajautimo, poreikio laisvai išpažinti Viešpaties vardą“. Kaip tik pastarasis neįveikiamas troškimas neleido sunaikinti tikėjimo buvusiuose ateistinio totalitarizmo gniaužtuose, kurie ėmė trūkinėti 9-ajame dešimtmetyje Rytų Europoje.

Tačiau jau tada Šventasis Tėvas „nukrikščionėjimo procese“ stengėsi pastebėti žmogaus orumą žeminančias, išsigimėliškas „stipresniojo“ prievartos tendencijas. Jis kalba ne tik apie ideologijos, bet ir apie ekonominės galios engimą, ne tik apie „nežmonišką politinę sistemą“, bet ir apie bedvasę „technokratiją“ ir laicistinių „masinio informavimo priemonių agresyvumą“. Dokumente „Christifideles laici“ užsimenama ir apie „perdėtą toleranciją“ moraliniam blogiui bei neteisingus įstatymus, kurie stengiasi paneigti pagrindines žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę (abortų legalumas), teisę į pastogę ir būstą, teisę naudotis sąžinės laisve ir laisvai išpažinti savo tikėjimą.

„Kas galėtų suskaičiuoti negimusius, motinos įsčiose nužudytus, pamestus ir tėvų engiamus, meilės ir deramos priežiūros neturinčius vaikus? – su būdingu dramatizmu, susilaukusiu plataus atgarsio pasaulyje, klausė popiežius Jonas Paulius II. – Kai kuriuose kraštuose daugybė žmonių gyvena be pastogės ir darbo, be lėšų, galinčių garantuoti žmogaus vertą gyvenimą ar bent elementarias buities sąlygas. Šiandien įprastu dalyku tampa stulbinantys skurdo – tiek moralinio, tiek ir materialinio – ir vargo telkiniai, supantys didžiąsias metropolijas ir nešantys mirtį ištisoms žmonių grupėms“. Šias problemas bando kelti ir spręsti įvairūs „humanizmai“, tačiau jų vertė priklauso nuo ideologinių prielaidų.

Tas „humanizmas“, kuris remiasi ateistinėmis ir sekuliaristinėmis prielaidomis, nieko neišsprendžia, tik žmogų dar labiau pažemina ir kreipia į sunaikinimą. Taip pat nepriimtinas ir žmogų sudievinantis „humanizmas“, kuris įgauna naujosios stabmeldystės bruožų. Tikrasis humanizmas pripažįsta žmogaus didingumą, bet kartu ir ribotumą, pabrėždamas jo kilnumo palaikymo ir ugdymo svarbą. Jam žmogus yra asmuo, sąžinę ir laisvę turintis subjektas, priimantis dvasines ir religines vertybes, kuriomis remdamasis atsakingai gyvena visuomenėje ir istorijoje. Tokio asmens šventumo sunaikinti neįmanoma, kad ir kiek jis būtų niekinamas ir prievartaujamas, – aiškino Šventasis Tėvas, kuris pats buvo patyręs nužmoginančių nacių ir komunistų režimų blogį. – Giliai įsišaknijęs Dieve, Kūrėjuje ir Tėve, asmens šventumas iškyla vis iš naujo“.

Panašiai dokumente kalbama ir apie visų žmonių bendruomenės prieštaringą padėtį, kuri apibūdinama kaip „intensyvus konfliktiškumas“. Tokie susidūrimai įgauna prievartos, terorizmo, net karo pavidalą, kada tam tikra dalis žmonijos siekia įrodyti savo „visagalybę“ ir tai daro sėdama sumaištį bei nesantaiką. Tačiau šiuo piktadariškumu negalima nuslopinti tautų siekio gyventi taikoje ir „kaskart vis daugiau asmenų ir grupių renkasi tokį visuomeninio įsipareigojimo kelią, kad taikos troškimas būtų patenkintas“. Kaip tik čia yra svarbiausia pasauliečių socialinio ir politinio veikimo erdvė, kurioje veikia ir pati Kristaus Bažnyčia, „kaip vilties ir meilės ženklas bei versmė“.

Politinio katalikų ugdymo svarba

Lapkričio 14 dieną audiencijoje priėmęs posėdžiavusius Popiežiškosios pasauliečių tarybos narius ir patarėjus, popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad dokumentas „Christifideles laici“ ir dabar liko „magna charta“ katalikų pasauliečių veikimui. Jame, kaip ir 1987 metais vykusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, organiškai įvertintas ir interpretuojamas II Vatikano Susirinkimo konstitucijų „Lumen Gentium“ ir „Gaudium ir spes“ bei dekreto „Apostolicam Actuositatem“ mokymas apie pasauliečių krikšto pareigas ir orumą, pašaukimą šventumui bei prasmingą priklausomybę bažnytinei bendruomenei. Tokiu būdu jie gali dalyvauti Bažnyčios misijoje ir tarnauti bendrajam gėriui visuose socialiniuose kontekstuose.

Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad pasauliečių veikimo bažnytinėje bendruomenėje ugdymui, „sensus Ecclesiae“ vystymui didelę reikšmę turi pastoracinių tarybų organizacinis darbas tiek parapijiniame, tiek ir dieceziniame lygmenyje. Popiežius Benediktas XVI nurodė tą Posinodinio apaštalinio paraginimo aspektą, kuris ypač iškelia grupinę pasauliečių katalikų veiklą įvairiose draugijose, brolijose, trečiuose ordinuose. Tai, kad „galime tiesiog kalbėti apie naują pasauliečių katalikų susivienijimų epochą“, ženklina tą didelį turtą ir gausius išteklius, kuriais Šventoji Dvasia gaivina Bažnyčią. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį, kad dokumente „Christifideles laici“ gana plačiai kalbama apie pasauliečių katalikų organizacijų „bažnytiškumo kriterijus“, kuriuos turi įvertinti tiek diecezijų ganytojai, tiek ir Popiežiškoji pasauliečių taryba.

Šio koordinacinio veikimo tikslas yra ne apriboti pasaulietinių sąjūdžių laisvę, bet tinkamiau juos nukreipti į esamą bažnytinę realybę, geriau pažinti savąjį katalikiškąjį tapatumą ir padėti įsijungti į „gyvąjį Bažnyčios audinį“ su jo didžiosiomis tradicijomis. Juk naujosios kultūrinės ir socialinės sąlygos reikalauja neatidėliotino visų krikštytų asmenų apaštalinės veiklos sutelkimo dosniai dalijantis malonės ir šventumo turtais, artimo meile, mokymu, kultūra, kurių ištakos glūdi nesenstančioje katalikiškoje tradicijoje. Priminęs Pasaulinių jaunimo dienų patirtį, Benediktas XVI drąsino Popiežiškąją pasauliečių tarybą Kristaus vardu toliau vystyti „globalinę jaunimo piligrimystę“, stiprinti jaunimo sielovadą ir švietimą.

Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį į dokumente „Christifideles laici“ gana išsamiai aptartą „pasaulietiško bruožo“ (šeimos ir socialinio gyvenimo) specifiką, kuri „turi ne tik antropologinę ir sociologinę, bet ir griežtai teologinę bei bažnytinę prasmę“. Šiuo atžvilgiu pasaulietiškumas gali būti suprastas tik priimant Dievo kuriamąjį ir atperkamąjį veikimą per pasaulio pasitikėjimą žmonėms, „kad jie dalyvautų kūrimo darbe, vaduotų kūriniją iš nuodėmės poveikio ir patys siektų šventumo santuoka ar celibato pasirinkimu, šeimos ir profesiniu gyvenimu, taip pat įvairiomis visuomeninės veiklos formomis“. Kaip tik visose šiose srityse turi būti atsakingai įprasminama „tikėjimo ir gyvenimo vienybė“, skleidžiant susitikimo su Kristumi dovanas ir žmogiškojo asmens orumą.

Pabrėžtina, kad popiežius Benediktas XVI sielovadininkams nurodė „būtinai ir neatidėliotinai“ evangeliškai lavinti naujųjų katalikų kartas, kad jie atsakingai veiktų politikoje. Kaip tik čia labai reikalinga „darna su išpažįstamu tikėjimu“ ir „moralinis tvirtumas“, kad turima profesinė kompetencija ir išugdytas įžvalgumas būtų tikrai skiriamas bendrojo gėrio tarnystei. „Darbui Viešpaties didžiajame vynuogyne reikia „Kristų tikinčių pasauliečių (Christifideles laici)“, kurie, kaip ir Švč. Mergelė Marija, sakytų ir gyventų „fiat“ („tebūnie“) Dievo planui savo gyvenime“, – baigdamas kalbą patvirtinopopiežius Benediktas XVI.

© 2008 „XXI amžius“