Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kai kam gyvenimas neblogėja

Linas ŠALNA

Savo „inauguracinę“ kalbą A. Kubilius, kaip būsimas Vyriausybės vadovas, pradėjo pasakodamas apie krizę, kuri esą jau atėjo ir grasina valstybės bankrotu. Buvo kalbama ir apie „bendrapiliečius, laukiančius atsakomybės, tarpusavio pasitikėjimo ir telkiančios lyderystės“, ir apie JAV prezidento Obamos bei Prancūzijos prezidento Sarkozy „įstabius žodžius“, ir apie tiesą, „kurią reikia pasakyti“. Ir sakė apie „žiemą“ – greitai mus ištiksiančią krizę, kuri „gali būti sunkesnė nei Prancūzijoje. Būsimasis premjeras „drąsiai kartojo“ popiežiaus Jono Pauliaus II mums pasakytus žodžius: „Nebijokime sunkumų, nebijokime permainų, nebijokime ginčų, nebijokime pasitikėti vieni kitais. Bijokime tik vieno – abejingumo“. Kalbėjo ir apie „protingą ūkininką, kuris laiku ir tinkamai pasirengia žiemai“. Nors daug kas buvo sakoma metaforomis, bet visur buvo akcentuojama, kad valstybei gresia bankrotas, kad reikia gelbėtis, kad reikia tinkamai pasirengti. Kam taip gąsdinti? Kam didinti baimę, kai dauguma žmonių kol kas naujos krizės dar nepastebi: jie jau seniai gyvena krizės sąlygomis? Bet krizė tikrai bus, jei taip drastiškai bus didinami mokesčiai. Permainas, jeigu jos tokios reikalingos, reikėjo pradėti nuo valstybės išlaidų mažinimo – t. y. valdininkų sluoksnio apribojimu. Valdžios pareigybėse sėdinčiųjų algos ir neatsakingumas žmones piktina dažniausiai. Kai „privačiame“ sektoriuje žmonės (nepriklausantys valdančiosioms partijoms ir politiniams klanams) dirba po 10-14 valandų be jokių atostogų jau dešimt metų, gaudami minimalų atlyginimą ar tik jo pusę bei jų darbdaviai, kurie mokėdami didžiulius mokesčius įbrenda į skolas, tai toks valdžios išlaidavimas tiesiog stebina. Daugelį Lietuvos žmonių papiktino paskutiniame praėjusio Seimo posėdyje priimtas nutarimas seimūnų algas pakelti faktiškai tris kartus (skaičiuojant ir mokesčius Sodrai). Pateiktas Č. Stankevičiaus įstatymo projektas, „leisiantis“ pačiam seimūnui susimažinti atlyginimą, yra nerealus, todėl galima jau iš anksto numatyti, kad šitokio „susimažinimo“ tikrai nebus. Tuo tarpu smulkus verslininkas, nerandantis kaip sumokėti atlyginimų savo darbuotojams ir turintis tik skolas, bus dar labiau apkraunamas naujais mokesčiais, kad neštų pasiskolintus pinigus į Seimo iždą.

Kas gi vykdys tokią vadinamąją permainų programą? Ogi iki 12000 litų savo atlyginimus pasikėlę Permainų koalicijos atstovai. Kas gi jiems patarinėja ir pritarinėja? Ogi bankų ekspertai, patarėjai, konsultantai, gaunantys 20-50 tūkst. litų atlyginimus. Visiems jiems nesvarbu, kad vargingieji neteks kokio 100 litų per mėnesį – jiems tai „niekai“. Šiomis dienomis, Seime vykstant pergalingam Permainų koalicijos vado Kubiliaus paradui, girdime ir bankų analitikų bei specialistų pritariančias kalbas. Štai bankininkas Rimantas Rudzkis teigia: „Mes pradėjome per daug išlaidauti, todėl mokesčių tarifo kėlimas yra teisingas sprendimas. O kalbant apie vaistus: argi sunku bus juos nusipirkti, jei jie nuo 100 litų pabrangs iki 113 – argi tai daug? Labai daug išaugo egoizmas – nenorima aukotis dėl kitų. Jei per metus ar kitus nepavyks padaryti to, ką siūlo Kubilius, bus kaip Rusijoje. Mūsų valstybė ilgai nekreipė dėmesio į blogėjančią padėtį – dideles išlaidas. Panikuoti negalima, gyvensime tik vienu ar dviem procentais blogiau, argi tai baisu?“. Taip, bankininkams, „permainas“ vykdantiems koalicininkams panikuoti tikrai neverta – jiems gyvenimas išties „pablogės“ tik 1-2 proc. Jeigu išvis „pablogės“. Bet mes kalbame apie vargstančius, kurių Lietuvoje – gausybė.

Kaip skelbia Statistikos departamentas, pernai Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno 19,1 proc. žmonių, t.y. iš viso 645 tūkst. žmonių. Tarp jų – beveik dešimtadalis darbą turinčių asmenų. Skurdo riba pernai buvo 566 litai per mėnesį asmeniui, kuris gyvena vienas, ir 1188 litai dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų šeimai. Kaip matome, statistikai į skurstančiųjų grupę net neįtraukė „vidutinę“ 811 litų ar kažkiek žemesnę pensiją gaunančiuosius ar minimalią 800 Lt „ant popieriaus“ algą gaunančius dirbančiuosius – atseit jie gyvena pakenčiamai. Prie skurstančiųjų nepriskiriami ir 2/3 pensininkų, mat jie gauna apie 570 litų ar truputį didesnę pensiją. Apie Lietuvos piliečių, prie kurių milžiniškais tempais artėja didysis eksperimentas, skurdą kalba tai, kad net kas antras Lietuvos gyventojas iš santaupų negalėtų padengti jokios žalos iki 5 tūkst. Lt (taip teigia „Lietuvos draudimo“užsakymu „TNS gallup“ atlikta apklausa). Santaupų neturi beveik kas antras Lietuvos gyventojas. Štai iš tokių žmonių ir kitų panašiai vargingai gyvenančių ir bus renkamas padidintas PVM už prekes bei paslaugas. Įvertinus tai, kad drastiškai kyla dar ir šildymo kainos (kurios iki naujojo sezono turės, ačiū Dievui, dar sumažintą PVM), elektra ir dujos (beje, branginamos ne Rusijos Gazpromo, o „Lietuvos dujų“ koncerno), padėtis skurstantiems taps neįsivaizduojamai sunki. Aišku, paprastiems žmonėms, bet ne bankų analitikams, patarėjams ir ekspertams.

Tačiau banko analitikai, patarėjai, ekspertai (rudzkiai, kuodžiai, nausėdos) nepastebi, kad pensininkui toks pablogėjimas bus ne 2 proc., bet 10 proc. Juk už daugelį „pigiųjų“ prekių jis mokėdavo maždaug tik 10 proc. PVM. Dabar jam teks mokėti net dukart didesnį mokestį (iki 20 proc.). Maždaug tiek daugiau už PVM mokės ir mažas algas gaunantieji. O kas atsitiks su bankrutuojančiomis įmonėmis, kurios dirbtinai sukeltos krizės metu atleis darbuotojus?.. Bedarbiams gyvenimas pablogės visu 100 proc. Bus, kaip tame anekdote: vidutiniškai kiekvienas per dieną suvalgome po viščiuką, tik vienas suvalgo du viščiukus, o kitas – nė vieno. Veltui Kubilius aiškina, kad pakėlus PVM iki 20 proc., prekės kaina pakils tik 1-1,5 proc. Daugelis skurstančiųjų perkamų prekių, turinčių iki 5 proc. sumažintą PVM, pabrangs net 15 proc. Tad kam toks melas ir tos patyčios? Jeigu Kubilius ir Šemeta gaudami dvidešimttūkstantinius atlyginimus nesiorientuoja situacijoje, tai tegu peržiūri statistinius duomenis – kuo maitinasi vargingieji, kokias prekes perka ir kiek realiai uždirba. Kai kalbama, kad per spalį į biudžetą nesurinkta 500 mln. litų, kai Permainų koalicijos vadas garsiausiai visam pasauliui šaukia apie valstybės bankrotą, ir tuo metu išmetama 20 mln. litų premijoms kariuomenei (nuo kada kariuomenės šauktiniai „pagal numatytą planą“ gauna premijas?) – kyla klausimas, ar tikrai jau yra krizė, ar tikrai – biudžete vien „skylės“, ar tikrai į biudžetą neįplaukė planuoti milijonai? Gal naujo premjero žodžiai apie krizę tėra tik metaforiniai, kaip ir metaforų ir alegorijų pilna visa jo programinė kalba?..

Savo kalbose (net ir inauguracinėje) Permainų koalicijos vadovas kreipiasi į rinkėjus, teigdamas, kad esą jie patys norėjo tokių permainų, kurios buvo nurodytos jo rinkimų programoje ir už kurias balsavo. Bet toje programoje jokios kalbos apie mokesčių „suplokštinimą“ net nebuvo. Gal Kubilius galėtų nurodyti bent 10 rinkėjų (išskyrus mažą ratą savo šalininkų), kurie buvo perskaitę visą 250 psl. užėmusią programą? Savaitraščio „Veidas“ užsakymu atlikta apklausa rodo, kad „antikrizinius“ planus teigiamai vertina tik 15 proc. didžiųjų miestų gyventojų, tuo tarpu ketvirtadalis miestiečių mano, kad šio plano įgyvendinimas šaliai turės tragiškų pasekmių. Daugiau nei trečdalis (35,4 proc.) apklaustų didžiųjų miestų gyventojų krizės įveikimo planą vertina nevienareikšmiškai – jie mano, kad jo įgyvendinimas turės ne tiek teigiamų, kiek neigiamų pasėkmių.

Skriausti skurdžiuosius – ne tik neąžininga, bet ir nedora. O per mokesčius Kubilius suplanavo būtent nudirti kailį („susiveržti diržus“) skurdiesiems. Nejaugi komunistiniai socialdemokratai geriau už dešiniuosius supranta tautos norus? Tada vargas tokiems dešiniesiems – konservatoriams ir krikščionims demokratams. O gal Kubilius laukia Islandijos įvykių pasikartojimo: žmonės net per Lietuvos radiją ragina pasekti islandų pavyzdžiu. Bet tada kaip mat įsikišti progos sulauktų gretimai esanti Rusija, mūsų neapgintų tie keturi NATO naikintuvai. Iškiltų grėsmė mūsų nepriklausomybei. O vadinamųjų dešiniųjų partijai patekti į valdžią jokių perspektyvų nebeliktų. Argi toks žaidimas su ugnimi negąsdina Permainų koalicijos? Negąsdina ir (buvusių) krikščionių demokratų, dabar įtrauktų į tuos permainų žaidimus? Pasigirsta gandų, kad kai kurie krikščionys demokratai jau reiškia savo nepasitenkinimą, jog Kubilius nesilaiko rinkimų programos, prie kurios rengimo nemažai prisidėjo ir krikščionių demokratų atstovų. Labai blogai, kad Kubilius, teikdamas savo „antikrizinę“ programą, į kampą speisiančią („suveržiančią diržus“) skurdžiausius sluoksnius, dar remiasi ar net dirba krikščionių demokratų vardu.

© 2008 „XXI amžius“