|
Specialiai XXI amžiui
Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.
Šeštadienis, 2008 07 19, Visselhovede Zoltau
Miške ant kelmo
Po ankstyvų pietų (tiksliau sakant, po vėlyvų pusryčių, nes kai kurie kryžnešiai, ilgai šnekučiavęsi su šeimininkais, pas kuriuos nakvojo, nesuspėjo iki septintos valandos pavalgyti arba šeimininkai nesusiprato jų pamaitinti, nes paskui negalės per šv. Mišias, prasidėsiančias septintą valandą, priimti šv. Komunijos. Todėl pusryčiauti tegalėjo tiktai tuomet, kai Setra apie vienuoliktą valandą susirado šiokią tokią stovėjimui tinkamą vietą. Mat ne visur galima pamiškėje įsistumti autobusą į lauko kelelį ir šitaip palaukti grupės. O ji, norėdama sutrumpint kelią, patraukė tokiais takais, kur jau mūsų autobusui jokiu būdu neįmanoma nusigauti.
Šiandien šeštadienis, 70-oji mūsų žygio diena. Per pustrečio mėnesio nuo Lurdo nueita 2000 kilometrų. Be to, savaitės pabaiga pokalbio su kauniške Marijos radijo stotimi diena. Susitarėme su Irute ir Leonu, kad kalbėsime šį kartą trise. Tačiau besikartojantys lietūs visus pasirengimus sutrukdė. Autobuse kalbėti per daug triukšmo ir vargu ar būtų galima nustatyti ryšį. Reikia susirasti ramesnę vietą. Tik kur? Aplinkui autobusą šlapia žolė, miške paparčiai, krūmai, žolės šlapios. Reikia ligi kelių bristi per varvančią nuo nesiliaujančio lietaus žolę, paparčius kur nors giliau, kad susirastume sausesnę vietą ar kokį kelmą. Pasiėmę iš autobuso tris skėčius visi trys žirgliojame per žolynus ir stuobrius. Gal kur nors po egle ar pušimi galėsime prisiglausti. O laikas jau bėgte bėga. Liko trys keturios minutės. Lietus pila kaip iš kibiro. Pagaliau mudu su Leonu, pasitiesę ant atsikišusių šakų kilimėlį su trimis katiniukais, sutupiame ant apipuvusio pušinio šakoto rąstigalio. Leonas mėgina koja nulyginti atsikišusius šakas, kad galėtų patogiau ant to šlapio rąstigalio atsisėsti. Irutei palikome sudedamąją kėdutę jai nuo to stuobrio sunkiau atsistoti. Lietaus lašai barbena į mūsų skėčius, šlampa kojos, bet laidą reikia pradėti linksmai. Pradėjome. Į Rasos palabinimą Garbė Jėzui Kristui! Atsakome: Per amžius!
Trumpa mūsų pirmosios savaitės Vokietijoje įvykių apžvalga. Šios šalies iš anksto baiminomės. Protestantiška aplinka, kaimynų pedantiškumas, punktualumas, bet... mylintiems viskas išeina į gera. Taip ir mums. Ką iš tikrųjų būtų galima ir reikėtų išrinkti iš tokios daugybės vaizdų, žmonių veidų ir smulkmenų mūsų klausytojams? Jau 70 dienų keliaujame, įveikėme 2000 kilometrų. Niekas per šį laiką neatsidūrė ligoninėje. Nors orai nelepina, bet kai vėsiau, ne tiek jėgų iškaitina. Kokie iš parapijų įsimintiniausi įspūdžiai? Čia jau nebeskambinama tada, kai kunigas grįžta po šv. Mišių zakristijon. Olandijoje jau buvome pripratę ir prie varpelio skambesio po visų pamaldų. Padėtis kaip ir kitose kaimyninėse šalyse: kunigų pamatysi ir sutiksi iš Lenkijos, Indijos, Brazilijos, Portugalijos, Ispanijos ir iš kitur. Pasirodžius kryžnešiams, varpai čia retokai suskamba, vėjo jėgainės sukasi dažniau negu Prancūzijoje. Nuo jų Antanėliui suka kojas. Jis jau per kilometrą kitą jaučia kažkokius virpesius, paralyžiuojančius jo žingsnį. Lygiai kaip mikrobangų krosnelės. Linksmoji Bergės parapijos vyrų ir moterų kompanija. Jie taip linksmai kvatojosi su mumis, kad kitiems net reikėdavo nuščiūti. Dar kai ką iš mūsų nustebino jau kelintas kartas mus klausinėjantys jaunieji korespondentai. Gal vyresnio amžiaus žiniasklaidos darbininkai atostogauja (dabar pats atostogų laikas!). Mus šnekina daugiausia mokyklas baigę abiturientai, kartais studentai, norintys kokį vieną kitą eurą užsidirbti. Keistas pavadinimas Kvakenbriukas, pasirodo, susijęs su senu miesto tiltu ir varlių kvarkimu. Twistringenas ne sulankstytas, o dvigubas žiedas. Protestantas Vilgelmas, fotografas, dabar jau pensininkas, mus net triskart aplankė. Jam kažkodėl mes patikome. Pasigrožėjome vienu gėlynu, kurio savininkai, surentę cementinę aukų dėželę, panašią kaip bažnyčiose, užauginę kardelių, saulėgrąžų, jurginų, lelijų ir kitų gėlių, užrašę jų pavadinimus ir kainas (po vieną, pusantro ar du tris eurus), palikę du peilius, leidžia patiems žmonėms pasiskinti gėlių. Matėme, kaip viena moteris, važiavusi pro šalį, prisiskynė gėlių ir pati įmetė eurus į metalinę to pinigų stovo gerklę. Bemaž kiekvienam bažnytkaimyje ir mieste galim rasti Kolpingo namus, kuriuose ir mes vieną kitą sykį buvome pamaitinti. Eidami, panašiai kaip tie Evangelijoje aprašyti apaštalai, pro rugių lauką, sykiais nusiskiname rugių varpų. Kur čia neprisiminsi vaikystės ir piemenavimo dienų, kai nusiraškęs prinokusią varpą, išsitrynęs delne ir išpustęs akuotus, susižeri iš delno į burną. O jeigu dar varpa pabūna akimirką kitą laužo liepsnoje, pakaista, dar skaniau. Vienas parapijietis, susitikęs mane koridoriuje, prieina ir mano kaktą paženklina kryželiu. Kokis gražus šio nepažįstamo vyriškio mostas telaimina tave kryžiaus ženklas, nes ant jūsų pečių nešamas irgi kryžius. Verdene su žvakelėmis, kurias mums klebonas išdalijo, ėjome apie bažnyčią procesiją. Prisiminėme Lurdo šviesų paradą. O kaipgi užmirši vaišingąjį kleboną Zygmuntą, kuris iš kelintos parapijos atvyko mūsų pasveikinti ir pavaišinti parapijiečių skanumynais. Gražu, kad mūsų kryžnešių nepamiršta ne tik tų kraštų ir parapijų spauda, bet ir Lietuvoje (XXI a, Lietuvos žinios ir kt.) bei užsienyje vienas po kito pasirodo straipsnių, fotografijų ir pastabų. Dėkui tiems, kas nepamiršta kryžnešių, pėdinančių per Europos šalis be Lietuvos vyskupijų medžiaginės paramos. Padėka visiems rėmėjams, kurie padeda malda, auka ir kitomis pastangomis, ypač tiems, kurie patys atvažiavę, kiek išgalėdami, paneša Kryžių Keliauninką.
Ne viename knygyne su Vygantu, kuris dažnai apžiūri beveik visus bažnytkaimių ir miestų knygynus, užtikome ne vieną knygą apie šv. Jokūbo kelius. Nesikuklina Irutė pasakoja savo prisiminimus iš Olandijos, o Leonas mėgina palyginti prieš dvejus metus vykusios kelionės skirtumus su dabartine kelione. Pagaliau toji trumputė penkiolikos minučių laidelė baigiasi.
Nesiliaujantis lašnojimas mūsų laidos nesutrukdė. Pasakėme, ką norėjome ir kaip sugebėjome. Visko per penkiolika minučių niekad ir niekas nepasakys. Nepasakėme ir mes. Tegul liks kitiems kartams. Tegul tik Dievas per gerų žmonių maldas ir aukas globoja mūsų žygį.
Sekmadienis, 2008 07 20, Zoltau
Dalykiškasis klebonas
Dviejų ar net trijų bažnyčių klebonas Rudolfas Norbertas pasirodė prie parapijos namų tiktai po vakarienės, kai mes, jau pasimeldę, ketinome skirstytis į kaimus, kur nestokojo senų minkštasuolių, baro likučių ir kitų atliekamų ar retkarčiais reikalingų padargų ir retsykiais naudojamų ūkiškų reikmenų. Kokių 55-60 metų, iškilaus stoto, savo vertę žinąs orus klebonas, neužmirštąs kartas nuo karto pamaitinti būrį savo augintinių plunksnuočių, tarp kurių per langą mačiau ir margaplunksnį genį. Tačiau, matyt, jis taikstėsi nuplasnoti į lesyklą, pritvirtintą abipus virtuvės lango, kur jo laukė plunksnuočių ir kitų gyvių mėgėjas riestanosis katiniukas, kurį klebonas taip meiliai paglostė ir kuris pats drąsiai prisėlinęs prie jo kelnių kiškos meiliai glaustėsi ir laukė paglostomas. Katinėlis, matyt, čia dideles teises visame šiame pastate užsikariavęs, užrietęs į viršų savo juosvais dryžiais išmargintą ilgą uodegą, išlandžiojęs visų kambarių pakampes, apšniukštinėjęs virtuvę ir net sekmadienį, kai aukojome lietuviškai šv. Mišias bažnyčios ir meldėmės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, susiraitęs prie altoriaus ant tos kėdės, kur atsisėda per skaitinius kunigas, kuo ramiausiai prie jo šono, draskydamas raudoną pliušą savo aštriais nagais, garsiai, nė kiek nepaisydamas, kad pakliuvo į tokią garbingą vietą, kaip niekuo dėtas, suko savo niekad miltų nesumalančio malūno girnas.
Sekretorė Ingė, paprašyta paieškoti parapijos bažnyčios atviručių, tesurado tiktai kelias, todėl klebonas turėjo pats klebonijoje iš kelinto karto griozti po spintas, kol surado 21 atvirutę mat tiek tebuvo likę iš gausaus kryžnešių būrio.
Atsargiai pasiteiravęs apie mūsų grupės ir mano nakvynės sąlygas, klebonas dėstė apie mažėjantį tikinčiųjų, lankančių bažnyčią, skaičių, apie demografines Vokietijos bėdas šeimose auginama tiktai po vieną ar du vaikus, todėl jau gresia svetimtaučių antplūdis. Vokietiją, kaip ir daugelį kitų šalių, smukdo ir skaudžiai paliečia ekonominiai (smarkiai pakilusios degalų kainos), moraliniai, politiniai ir kiti visą kraštą slegiantys ir dažnai žmogaus jėgomis neišsprendžiami sunkumai.
Valandėlę pasišnekėjęs su iškalbiu pašnekovu labai pavargau. Kai prastai moki kalbą, penkias dešimtį minučių gali pokalbį palaikyti, bet po pusvalandžio dėl didžiulės įtampos ir įtempto dėmesio pradedi pervargti. Itin vargina klebono greitakalbė šneka, kuri tokia sklandi ir traški, be perstojo ir pauzių, kad vos tespėji įterpti vieną kitą žodį, kas, mano laimei, yra didžiausias išsigelbėjimas man tereikia supratingai tylėti ir dar supratingiau įsistebeilijus į pašnekovo akis linguoti galva ir retsykiais, pritrūkus pašnekovui kvapo ir susidarius patogiai progai, pakanka paskubomis įterpti ja, jawol ir panašiai. Laimei, klebonas buvo pakviestas prie telefono, o aš tada prie lango per kelias akimirkas apžvelgiau skrajojančius drąsius plunksnuočius. Padėkojęs už ilgai ieškotas, bet pagaliau sėkmingai surastas tenykštės bažnyčios atvirutes, dovanotas visai mūsų grupei, pagaliau jau neužsiminiau, kad klebonas pažadėjo paieškoti apie šią parapiją ir kraštą literatūros, bet, deja, savo pažadą užmiršęs, taip ir nepaieškojo.
Ne tik skubotumas, ne tik tas oficialokas, tarsi iš aukštumos sklindąs tonas, smarkiosios šeimininkės paskubomis tarstelėtas Keine Zimmer, kein Internet Jokio kambario, jokio interneto, o visgi klebonas leido sėstis prie interneto ir per ketvirtį valandos patikrinti laiškus. Iš Piligrimo centro jų nebuvo, todėl buvo galima ramiai pasiųsti vieną kitą žodį jėzuitams ir vienam kitam bičiuliui. Galų gale pats laikas atsisveikinti su šeimininku palinkėti sėkmingos sielovados klebonui.
Sekmadienis, 2008 07 20, Zoltau Ameligenhauzenas
Slaptieji keliai
Grupei miške sustojus papietauti, einame su vairuotoju pasižvalgyti, kur galėtume ramiai pusvalandį pasivaikščioti. Jis norėtų parūkyti, man dar reikėtų rožinį baigti. Vos tik peržengėme siauroką, daugelio automobilių šiandien brūžinamą asfalto juostą, atsidūrėme kitoje paplentės pusėje. Čionai ryškiai baltoje keturkampėje lentoje skelbimas čia, anapus lentos, griežtai draudžiama tiek važinėti, tiek ir vaikščioti. Visas didžiulis plotas aptvertas tvora, o į abidvi puses palei tvorą nutįsęs kelias cementinis. Tačiau jokio judėjimo nei motociklo, nei automobilio, nei sunkvežimio, nei jokio žmogaus. Kiek tolėliau sargybinė būdelė. Tarsi šis naujutėlis cementuotas kelias būtų visiškai nenaudojamas. Tiktai skelbimą pasirašęs asmuo komendantas liudija, kad čionai viešpatauja kariuomenė. Taigi nėra ko čia mums kelti koją į tą draudžiamą rajoną. Geriau už tos tvoros nesirodyti, kad nebūtume sulaikyti. Protingiau kemžti kitapus plento. Tenai, už kokio kilometro ar daugiau, keleliu paėjėjus, žiū bokštelis, slepiamąja su tamsiais žaliais pilkais lapais kariška marška iš vienos pusės aptaisytas. Kaip čia neužlipus ir nepasidairius į kitos šalies nematytus miškus. Užsilipau į pat viršų, kaip ne kartą esu kopęs į lietuviškų medžioklių pamiškėse įtaisytas gūžtas, kuriose jie tūnodavo laukdami šernų. Ypač man įstrigo vienas prie Skaistgirio, kur mane nusivežė kun. Rimantas. Tenai atsivėrė itin gražus vaizdas į ežerą. Čionai visai kas kita. Vaizdas apribotas visiškai siauras miško spindis neleidžia nei plačiau, nei giliau pažvelgti. Matyt, ir čia nemaža šernų, kad tokie bokšteliai išaugę. Apie šernų pėdsakus byloja ir apie medžius, ypač ąžuolus, ištrypta ir gerokai išknaisiota miško paklotė. Tikrai čionai tų laukinių kiaulių, matyt, daug ir jos drąsios, kad jas galima naikinti net šautuvais. Paprastai Vokietijoje medžioklė nedažnai leidžiama. Kai pasiklausiau vokiškų dalykų žinovo doc. Vytauto Januškevičiaus, tas man šitaip paporino: Konkretūs medžioklę reguliuojantys įsakymai kiekvienoje Vokietijos žemėje vis kitokie. Aišku, žvėrys to nežino ir klajodami po mišką gali patekti į vis kitas saugumo sąlygas. Tačiau visur galioja viena medžioklės taisyklė: laikas ir trukmė priklauso nuo žvėrių skaičiaus, jų veisimosi, populiacijos saugumą užtikrinančių sąlygų. Juk iš abiejų pusių ošia tankus miškas, per kurio vidurį aukštos įtampos linija. Tad siaudžia gaudžia vėjas, švilpdamas įtemptose aukštos įtampos linijose. Gaila, kad čia grybų nematyti. Nors, tiesą pasakius, kai kurios kryžnešės gyrėsi pakelėse radusios ūmėdžių, voveraičių ir net vieną kitą baravyką...
Pagaliau pasiekėme Šv. Godehardo bažnyčią.
© 2008 XXI amžius
|