Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kūrėjo tapimas kūriniu

Popiežius Benediktas XVI apie Kalėdų prasmę

Mindaugas BUIKA

Kūdikio Jėzaus gimimas skatina laisvai priimti Dievo meilę

Šventės visuotinumo bruožai

Kalėdų laikotarpio liturginėse iškilmėse su ypatingu dėmesiu priimame popiežiaus Benedikto XVI mintis, skirtas Kristaus, Dievo Sūnaus, gimimui. Ta proga verta prisiminti ir jo žodžius apie šių didžiųjų švenčių – „Kūrėjo tapimo kūriniu“ – prasmę, nurodytą per paskutinę šių metų bendrąją audienciją.  Gruodžio 17 dienos katechetiniame pokalbyje Šventasis Tėvas, pabrėždamas Kalėdų šventimo visuotinumą, pastebėjo, kad „netgi netikintieji gali priimti šią metinę krikščionių celebraciją, kaip kažką nepaprasta ir transcendentiška, kažką intymaus, kas kalba į mūsų širdį“.

Kūdikio gimimas visuomet yra džiugus įvykis, kuris natūraliai sukelia švelnumo protrūkį. Kalėdos yra susitikimas su Naujagimiu, kuris verkia varganose ėdžiose prie Betliejaus. Tai kontempliuodami mes negalime nemąstyti apie daugybę kūdikių, kurie ir XXI amžiuje dienos šviesą išvydo didžiuliame skurde įvairiuose pasaulio regionuose. „Kaip galime negalvoti apie naujagimius, kurie nėra džiugiai sutinkami, bet atmetami ir kurie miršta nesulaukę globos ir meilės? – kalbėjo Popiežius. – Kaip mes galime negalvoti apie šeimas, kurios trokšta kūdikio džiaugsmo, bet kurių viltys taip ir lieka neišsipildžiusios?“

Benediktas XVI priminė šių dienų sumaterialėjusiai visuomenei būdingą hedonistinį vartotojiškumą, kurio įsivyravimas kelia pavojų, kad Kalėdos gali prarasti savo dvasinę reikšmę, tapti „komercinėmis“, skirtos pirkti ir gauti dovanas. Todėl dabartiniai ekonominiai sunkumai ir netikrumas, palietęs beveik visą visuomenę, gali tapti „paskata iš naujo atrasti tą paprastumo, bičiulystės ir solidarumo šilumą, kuri yra būdinga Kalėdų vertybė“, – sakė Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, Kalėdos, išlaisvintos iš dabartinio konsumerizmo ir materializmo kiauto, vėl gali nešti tą viltį, kurią skleidžia Kristaus gimimo slėpinys.

Įsikūnijimo slėpinio kontempliavimas

Aptaręs šį „žmogiškąjį“ Kalėdų šventės aspektą, kurį gali suprasti net ir netikintieji, popiežius Benediktas XVI bendrojoje audiencijoje sugrįžo prie tikrosios didžiųjų švenčių esmės, centrinio istorijos įvykio celebravimo – „dieviškojo Žodžio įsikūnijimo dėl žmonijos atpirkimo“, kaip buvo pažadėta. Kaip ir kitose pastarojo meto bendrosiose audiencijose, Šventasis Tėvas pasirėmė apaštalo šv. Pauliaus laiškuose išreikštu mokymu, kuris Laiške galatams rašo: „Bet atėjus laiko pilnatvei Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui… kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal, 4, 4-5). Laiške romiečiams tautų apaštalas atskleidžia Kalėdų įvykio logiškas pasekmes visų žmonių išganymui, nes „jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 17).

Šiais metais popiežius Benediktas XVI ne kartą savo kalbose rėmėsi įspūdinga Šv. Jono evangelijos įžanga. Tą jis padarė ir paskutinėje bendrojoje audiencijoje, pabrėždamas, kad būtent čia yra giliausiai kontempliuojamas Įsikūnijimo slėpinys, kurio atpasakojimas nuo ankstyvosios  krikščionybės laikų įtrauktas į Kalėdų liturgiją. „Et Verbum caro factum est et habitavit in nobis –  Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), džiugiai skelbia evangelistas.

Taigi Kalėdų šventimas neapsiriboja didžios asmenybės gimimo paminėjimu ir tai nėra abstraktaus žmogaus gimimo slėpinio celebravimas. Juolab tai nėra kokia nors „sezono pradžia“ ar „žiemos šventė“, kaip tai bandė pateikti sovietiniai ateistai. „Per Kalėdas mes prisimename tai, kas yra labai konkretu ir svarbu žmogui, svarbu krikščioniškajam tikėjimui, būtent tiesą, kurią šv. Jonas susumavo keliais žodžiais: „Žodis tapo kūnu“, aiškino Šventasis Tėvas. Betliejaus nakties tamsybėje tikrai suspindėjo akinanti šviesa, pats visatos Kūrėjas įsikūnijo, neatskiriamai susiedamas save su žmogiškąja prigimtimi, realiai būdamas „Dievu iš Dievo, šviesa iš šviesos“ ir kartu tapdamas tikru žmogumi.

Pratęsdamas savo teologinius svarstymus popiežius Benediktas XVI priminė, kad Šv. Jono evangelijoje pavartota sąvoka „Logos“, į lotynų kalbą verčiama kaip „Verbum“ („Žodis“), gali būti suprasta ir kaip „Prasmė“. Pastarąja prasme Šv. Jono evangelijos teiginį galima aiškinti ir kaip „amžinosios Prasmės“ tapimą „apčiuopiama mūsų jausmams ir mūsų protui“. Dabar šią įsikūnijusią „Prasmę“ mes galime paliesti ir kontempliuoti, nes per įsikūnijimą ji nebėra abstrakti idėja, nes Asmuo, kuris mus pažįsta, mus šaukia ir mums vadovauja. „Tai gyvojo Dievo Sūnus, kuris Betliejuje tapo žmogumi“.

Kvietimas laisvam meilės priėmimui

Šventasis Tėvas pastebi, jog daugeliui žmonių, gal netgi visiems, toks tapsmas „atrodo pernelyg nuostabus, kad būtų tiesa“. Juk ne vienas galbūt pagalvoja, kad būtų paprasčiau, jei Dievas būtų atėjęs į pasaulį kaip koks galingas herojus, turtingas valdovas ar išskirtinis išminčius, kaip kad to laukė romėnų pavergti judėjai. Tada būtų lengviau jam nusilenkti, paklusti ir atsiduoti jo valiai. Ar yra verta, kad Dievas taptų bejėgiu Kūdikiu, gimusiu didžiausiame skurde? Atsakydamas į šį natūralų žmogišką klausimą popiežius Benediktas XVI kviečia pripažinti mūsų proto ribas ir plačiau atverti širdį tiesai.

Betliejaus ėdžiose Dievas pasirodo kaip kuklus „kūdikis“, tuo norėdamas įveikti žmogaus išdidumą. Galbūt mums būtų buvę lengviau paklusti valdoviškai galiai ir puikybei, tačiau Dievui nereikia mūsų aklo paklusnumo. „Jis kreipiasi į mūsų širdį ir į mūsų laisvą apsisprendimą priimti jo meilę. Dėl to jis tapo mažuoju, kad išlaisvintų mus nuo žmogiškojo polinkio į didybę, kuri atsiranda dėl išdidumo; jis įsikūnijo laisvai, kad padarytų mus tikrai laisvais, laisvais jį pamilti“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Baigdamas katechezę jis pažymėjo, kad Kalėdos yra tinkamas metas apmąstyti savo pačių egzistencijos prasmę ir vertę. Tai pirmiausia yra „istorijos drama“, suvokimas, kad pažeisti prigimtinės nuodėmės žmonės karštligiškai siekia laimės, prasmingo gyvenimo ir mirties. Kita vertus, tai paskata kontempliuoti gailestingojo Dievo gerumą, kuris atėjo tiesiogiai apreikšti žmogui „Tiesą, kuri išgelbėja“, pakviesti dalyvauti Jo bendrystėje. „Tegul susitikimas su Kūdikiu Jėzumi padaro mus žmonėmis, kurie negalvoja tik apie save, bet ir atsiliepia į mūsų brolių lūkesčius ir rūpesčius, – linkėjo popiežius Benediktas XVI. – Taip mes tapsime liudytojais Kalėdų šviesos, spinduliuojančios trečiojo tūkstantmečio žmonijai“.

© 2008 „XXI amžius“