|
Mintys apie LNK laidą Kaip gyveni?
Laidos pavadinimas Kaip gyveni? (2008 12 11) neintriguojantis, bet reklama ir pranešimai eina skubesniais keliais: aną vakarą man kažkas paskambino ir pranešė, kad netrukus per LNK bus rodomas filmas apie kunigus, dalyvaus ir vyskupai. Metęs visus darbus, nuėjau prie televizoriaus. Pasirodo, bus interviu ar filmukas apie mano lagerio draugą kun. Antaną Bunkų. Visi šio renginio dalyviai man gerai pažįstami. Pradžioje atrodė, kad visų nuotaika gera, visi šypsojosi, bet po pirmųjų kadrų supratau, kad čia surengtas kunigo teismas. O teisme, šermenyse ir laidotuvėse šypsotis netinka.
Į šio teismo posėdį galėjo pakviesti ir mane. Turiu didelę patirtį šioje srityje. Sovietai mane teisė penkis kartus. Antroje Lietuvos respublikoje į teismo posėdį mane kvietė net dvidešimt tris kartus, o teismas tęsėsi net šešerius metus! Mat, vienas tipelis reikalavo iš manęs 10 000 litų už garbės nuplėšimą. Ir teisme turėjau progos paaiškinti, kad norint gauti pinigų už garbės nuplėšimą, prieš tai reikia turėti tą garbę. Ir taip keliavau į teismus Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje ir Kaune. Taigi, turiu pakankamai praktikos. Ir mano pastabos būtų pagelbėję žmonėms geriau susiorientuoti.
Galėjo pakviesti ir kun. Antaną Jurgaitį, kuris lageryje su kun. Antanu Bunkumi gyveno vienoje brigadoje, kartu dirbo ir kartu valgė su kalintu kunigu.
Buvusi Genocido centro vadovė Dalia Kuodytė tvirtino, kad yra medžiagos, įrodančios kun. Antano Bunkaus nusikaltimą. Yra daug medžiagos, sakė buvusi vadovė, bet kaltintoja jos nepaskelbė ir žiūrovų su ja nesupažindino. Ir buvo kaip sovietmečiu: teisme ar per informacijos priemones paskelbdavo išsamius komentarus, o faktams paskelbti nebelikdavo nei laiko, nei noro. Taip buvo ir šį kartą laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Tarp kito, lageriuose kaliniams duodavo slapyvardžius. Ir kagėbistai viešuose reikaluose naudojo tik slapyvardžius. Pavyzdžiui, man davė slapyvardį Nepataisomas, kun. Juozui Zdebskiui Akiplėša, kun. B. Laurinavičiui Intrigantas, kun. S. Tamkevičiui (dabartiniam arkivyskupui) Tomas.
Esu dėkingas kagėbistams už pasitikėjimą ir puikų slapyvardį. Ir aš jų apvilti negaliu. Esu įpareigotas kovoti su blogio imperija iki mirties. Nemačius kun. Antaną Bunkų kaltinančios medžiagos, savaime kyla klausimas, ką jis išdavė gyvendamas nuošalaus Žemaitijos kaimo parapijoje. Ar savo tikinčiuosius parapijiečius kolchoznikus? Ar vietos inteligentus? Sovietų okupacijos laikais daugumas inteligentų, ypač mokytojų, bažnyčios ir kunigų bijojo kaip velnias kryžiaus ir ateidavo į bažnyčią tik kunigų sekti. Po mano trečiojo arešto Viduklėje Raseinių ir Ariogalos mokytojai parašė organams padėką, kad nukenksmino liaudies priešą. Reikia pasakyti, kad panašaus nusikaltimo nepadarė vietiniai Viduklės mokytojai. Garbė jiems už tai! Raseinių ir Ariogalos mokytojai manęs asmeniškai nepažino ir veikė pagal organų valią.
Grįžęs iš lagerio, kun. Antanas Bunkus Grūšlaukėje pastatė didelę gražią bažnyčią, kuria žemaičiai iki šiol naudojasi ir ilgus laikus dar naudosis, jei piktavaliai okupantų palikuonys jos nesunaikins ar neuždarys.
Ne paslaptis, kad buvo kunigų, kurie nusikalto prieš Dievą ir tautą. Bet štai šie politiniai nusikaltėliai nuėjo į Liustracijos komitetą ir gavo išrišimą. Ir viskas gerai. Apie tokio žmogaus nusikaltimus niekas negali kalbėti ar pasakyti savo nuomonę. Ir karinga mūsų žiniasklaida tyli.
Dėl Liustracijos komisijos. Jie gina kagėbistus, kolaborantus, budelius ir kaltina aukas, kurios mažiau nusikalto negu pirmieji. Štai į Liustracijos komisijos kvietimą atsiliepė tik keli šimtai nusikaltėlių tūkstančiai nerado reikalo ateiti ir prisipažinti. Ir šitiems nusikaltėliams metams pratęsiamas prisipažinimo laikas, o aukomis niekas nepasirūpino. Nė vieno budelio nerepresavo! Vilniaus KGB generolas Eismuntas laisvai vaikšto po Vilnių, ir niekas jam teismo neruošia. Sakykite, ar jis mažiau nusikalto už kun. Antaną Bunkų? Į šį mano klausimą teatsako šio farso organizatoriai. Jei kuo ir nusikalto minimas kunigas, nors Genocido tyrimo centro darbuotojas neparodė nei kun. Antano agentūrinės bylos, nei jo nusikalstamų darbų, tai gal jam kaip atgailos už priskiriamus nusikaltimus užtenka ilgametės lagerio bausmės ir pastatytos bažnyčios, jei ir buvo nusikaltimas. Negalima už tą nusikaltimą, jei toks buvo, kaltinti visą gyvenimą.
Visa kun. Antano Bunkaus nelaimė, kad mėgo išgerti. Pastaraisiais laikais, būdamas Grūšlaukėje, negirdėjau, kad jaunystės nuodėmė būtų tapusi recidyvu. Berods už tai nebuvo nubaustas bažnytine bausme nesuspenduotas. Jis turėjo du šunis, kurių vieną pavadino Partiečiu, kitą Komjaunuoliu. Ir šunys šaukiami šiais vardais atsiliepdavo ir savo vardų nesumaišydavo. Manau, jei anksčiau kunigas būtų užverbuotas, tai tokiais vardais savo augintinių nebūtų vadinęs ir būtų lengvai išvengęs aštuonerių metų konclagerio bausmės.
Šis kairiųjų valdžios sugalvotas Liustracijos komitetas sukelia kartėlį visų Laisvės kovotojų širdyse. Okupantai ir kolaborantai nusikalto lietuvių tautai, visiems Lietuvos žmonėms ir jie turėjo prisipažinti visai tautai ir visiems Laisvės kovotojams, o ne kokiai komisijai ar komitetui. Ir visi šios rūšies nusikaltimai turėjo būti išpirkti! Logiškai mąstant, reikėtų įsteigti ir panašų komitetą pridengti visiems kriminaliniams nusikaltimams. Vargu ar kriminalistai nusikaltėliai labiau nusikalto už kolaborantus. Pirmieji globojami, o antrieji sodinami į Lukiškes.
Ir dar dėl žiniasklaidos. Grūšlaukės bažnyčioje per šv. Mišias korespondentai iš arti filmavo žmones, einančius šv. Komunijos, ir kunigą, dalijantį Švenčiausiąjį. Kas jiems leido bažnyčioje šeimininkauti kaip gatvėje ar savo namuose? Kas leido trukdyti šv. Mišių rimtį? Tai jau ne pirmas atvejis, panašiai buvo ir Garliavoje. Filmavo tik senutes, bet juk ne tik senutės ėjo šv. Sakramento.
Kai kurie spaudos darbuotojai suįžūlėjo, nes jaučia, kad prasidėjo iš naujo kampanija prieš bažnyčią ir tikinčiuosius ir jų niekas nenubaus, o gal, priešingai pagirs ir apdovanos. Taigi, vieni panašius veiksmus pavadintų chuliganizmu, o kiti kagėbistų ir nomenklatūros nusikaltimais. Paskutiniuoju metu svetimos jėgos griauna ekonomiką ir žlugdo dorą žmogaus ir valstybės gyvenimo pagrindą.
Mielieji broliai ir sesės tikintieji, nesileiskite, kad vakarykščiai ar jų vaikai tašytų kuolus ant Jūsų galvų, melskitės sakydami: Viešpatie, atleisk šitiems ir visiems nepraustaburniams, kurie spjaudo į Motiną Bažnyčią ir Motiną Tėvynę.
Lietuvoje yra ne viena didvyrė motina, paaukojusi savo vaikus ant tėvynės laisvės aukuro. Štai keletas pavardžių: Kotlerienė nuo Siesikų paaukojo penkis sūnus partizanus vienas sūnus ir duktė grįžo iš lagerių ir gyvena Lietuvoje. Senvaitienė nuo Šilavoto paaukojo vienuolika vaikų: penki sūnūs ir duktė, gailestingoji seselė, žuvo miške, o penkis nukankino kagėbistai. Pati motina išprotėjo. Sovietai norėjo ją suimti ir sunaikinti, bet geri žmonės šią Motiną didvyrę globojo, slėpė, prausė ir maitino, o jai mirus, palaidojo į šventas kapines. Ar apie tai žino korespondentai ir Liustracijos komitetas? Vasiliauskų šeima nuo Luokės paaukojo septynis sūnus, kurie buvo vaikai vieno tėvo, bet dviejų motinų. Magdalena Popierienė nuo Marijampolės paaukojo penkis sūnus. Ir sąrašą šių motinų didvyrių būtų galima ilgai tęsti.
Gerieji Lietuvos Tėvai ir Motinos, jūsų kančia, prakaitas ir ašaros nenuėjo veltui Dievas ją palaimino kaip brangiausią auką. Turėkite viltį: ateis pavasaris!
Šv. Kalėdos prasidėjo Betliejuje ir baigėsi ant Golgotos kalno Didįjį Penktadienį. Meldžiu Užgimusįjį Jums, ištikimiems Bažnyčiai ir Tėvynei, palaimos, globos ir geros sveikatos. Daug tyro džiaugsmo. Kovingų ir kūrybingų metų!
Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS
© 2008 XXI amžius
|