Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Piligrimystė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Klaidinga nuomonė – iš nesusivokimo

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ šių metų spalio 18–27 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko viešosios nuomonės apklausą dėl kunigų dalyvavimo politikoje. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų, apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu. Kaip rašo DELFI (2008 12 16), tyrimas vykdytas visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 95 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu apklausti 1002 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Atliktos apklausos duomenimis, 79 proc. šalies gyventojų išpažįsta katalikų tikėjimą, iš jų 56 proc. teigė esantys praktikuojantys katalikai, dar 22 proc. įvardijo save nepraktikuojančiais šio tikėjimo išpažinėjais. Kas dešimtas šalies gyventojas laiko save netikinčiu. Dar mažiau – tik 13 proc. apklaustųjų mano, jog kunigai turėtų formuoti tikinčiųjų požiūrį į politiką ir politikus. Moterys, vyriausio amžiaus ir mažiausių pajamų respondentai dažniau pasigenda dvasininkų dalyvavimo įstatymų kūrime bei politiniame gyvenime apskritai.

Nors bendra visuomenės nuostata dėl galimo kunigų dalyvavimo politiniame gyvenime gana neigiama, net 41 proc. apklaustųjų pripažino, kad tam tikrais atvejais pasitikėtų kunigo patarimais politiniais klausimais. Kas antras apklaustasis mano, kad dvasininkų patarimai negalėtų daryti įtakos jo politinėms nuostatoms.

Politika yra valstybės reikalų tvarkymas. Valstybę sudaro pilietinė visuomenė. Taigi pilietis yra politikas. Bažnyčios valdymas yra atskirtas nuo valstybės valdymo, tačiau nei dvasininkija, nei tikinčiųjų bendruomenė neatskirtos nuo valstybės. Dvasininkai taip pat yra piliečiai, taigi – politikai. Dar daugiau, jie, dažnai nenumanydami, vykdo aukščiausios prabos politiką – ugdo dorą pilietį, tvirtina valstybės pagrindą ir turinį. Dvasininkijos pasitraukimas į politikos šešėlį – pasitraukimas nuo priedermės kurti ir tvirtinti krikščionišką valstybę.

Neabejodami apklausos patikimumu, turime pripažinti, kad apklausos rezultatai parodo ne tai, ko apklausos organizatoriai siekė, o akivaizdų visuomenės nesuvokimą, kas yra politika. Ir tuo stebėtis, žinoma, nereikia, nes šalinimasis nuo politikos yra įsišaknijęs (nesenais laikais „už politiką“ trėmė, kalino, „gydė“ psichiatrinėse ligoninėse, žudė). Kita vertus, visuomenė, matydama valdžių veiksmus, nesuderinamus su doru valstybės reikalų tvarkymu, politiką laiko nešvariu dalyku, jos šalinasi (tai rodo ir žemas rinkimuose dalyvaujančių piliečių procentas). Taigi, visuomenės nuomone, ir Bažnyčia turėtų šalintis to „nešvaraus dalyko“. Panašu, kad ir Bažnyčia, vengdama susitepti „baltą rūbą“, mūsų krikščioniškoje valstybėje šalinasi nuo savo priedermės tvirtinti ją. Jei Bažnyčia paklustų nesusivokiančios visuomenės nuomonei nesikišti į politiką, ji nusidėtų dvigubai: nusišalintų nuo priedermės daryti gėrį ir užleistų vietą tarpti blogiui.

Dvasininkija, turėdama amžinosiomis vertybėmis pagrįstą pasaulėžiūrą bei aukštesnį nei vidutinį intelektą, turėtų aktyviai dalyvauti politinėje (ne partinėje) veikloje, nevengti mokyti tikinčiųjų bendruomenę politinio raštingumo (mūsų valstybė nuo tokios priedermės yra nusišalinusi), padėti susivokti politikoje. Gal tuomet ir visuomenė pakeis savo klaidingą nuomonę.

Semkimės patirtį iš praeities. Atsigręžus į Pirmosios lietuvių tautos respublikos dvasininkijos vaidmenį politikoje, matysime visą jų frontą su iškiliausiais dvasininkais priešakyje.

Algimantas Zolubas

© 2008 „XXI amžius“