| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Specialiai XXI amžiui Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Tęsiame šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį - kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos. Šeštadienis, 2008 07 26, Dasovas Grevesmiulenas Vismaras Užrakintos bažnyčios durys Visai neretas atvejis, kai mūsų kryžnešių grupė, nukeliavusi per Prancūziją, Belgiją, Olandiją daugiau nei 2.450 kilometrų, randa užrakintas bažnyčios duris, o aplink bažnyčią kad ir kur spausi skambutį, žvalgysiesi, klausi viskas kaip į sieną. Kieksyk jau mėginta skambinti, klausti, teirautis kitų, pažįstamų ir pirmą kartą sutiktų gal žinote vienoje ar kitoje parapijoje pažįstamą, žinomą ar nežinomą asmenį, kuris galėtų mums bent vienai nakčiai surasti pastogę, kad galėtų su miegmaišiais sugulti 27 žmonės. Kurti tyla. Kryžius keliauninkas su apvytusiu vainiku, nulėpusiomis gėlėmis, kurias Aldutė ar Virgutė kasdien labadien vis kaišioja į žaliąjį vainiką, vėl atsidūrė autobuse. Gėlės ypač lepios. Nuo kaitrios saulės jos kaipmat nulinksta. Dabar taip pradėjo kaitinti saulė, kad tarsi po pustrečio mėnesio vėsos, lietaus ir rūstaus šiaurinio vėjo gūsių nori atsigriebti. Šį sykį grįžome atgal į Liubeką, pas tą lietuviškąjį moterų ir vyrų batalioną, kuris mus ne tik pavaišino, bet ir išrūpino kitą naktį mūsų lietuviškajam taborui su Kryžiumi keliauninku pernakvoti tame tvankiame rūsyje ir partizaniškai dar kitą naktį įsikurti tame pačiame kambaryje, kur šviesiau, erdviau, patogiau. Kitądien vėlei laukia tas pat. Nakčiai atvažiuosim iš kitur. Jėzų ne visi nori įsileisti. Šeštadienis, 2008 07 26, Vismaras Oi, Vyteli, nabagėli... ... nepažinau tavęs, stovinčio vienišo tame Vismaro geležinkelio stoties prieangyje, kur blausioje pavakarės šviesoje priešais grotuotas kasas ir tamsią, kažkokiais neryškiais tonais išmargintą sieną tu man atrodei tarsi prancūzų legionierius, grįžęs pasibaigus kelerių metų sutarčiai iš kokios Zambijos, Kongo ar galų gale Angolos. Tavo akyse mačiau daug ką. Tikrai, nesigink, mačiau. Kažkokį begalinį nuovargį ir įtampą, kai tu, akimis nuolat sekiodamas vienuolika savo trakiškės mokyklos neramių paauglių, rūpinaisi, kad jie, strimagalviais pasileidę nuo kalno nelygiu, akmenuotu taku, nenusisuktų sau sprando. Juk direktoriaus ir mokytojų akivaizdoje išvažiuodamas iš Trakų andai pasirašei sutartį, kad atsakai už šitų pramuštgalvių ne tik gyvybę, bet ir sveikatą. O tie nežino kaip smagintis, atsidūrę čia, prie vokiškos Saalės upės, tarp šių palapinių ir kitų savo bendraamžių vokietukų, kurie štai sėdi su savo auklėtoju ir pučia dūmą. Tavo auklėtiniai irgi norėtų užraukti tos pragaro žolės, kad paskui namie vėlei galėtų tą patį padaryti, sulindę į sandėliukus, išsikieminėję po tualetus, užlindę už Galvės ežero retų krūmų, kurie šį pavasarį dar buvo labiau išretinti ir išskabyti. Mačiau, Vytautėli, nulikęs dienelę kitą nuo savo šeimos, nuo visokių vertimų, būtinų ir daugelio nebūtinų reikalų, atvažiavai pas mus, kad galėtum ne tik dirstelėti į tą Kryžių keliauninką, dėl kurio aš tau išūžiau galvą ir neleidau atsikvėpti net savaitėlę savo ramiame darže Galvės ežero pakrantėje. Neleidau tau su sūnumi ir dukra, kuri laukiasi trečiojo kūdikio, pabūti, o lindau į akis su prašymais ir maldavimais, kad mums verkiant reikia vokiečių kalbos vertėjo. Jo ieškojo per radiją Adelija Radžienė, jo teiravosi mūsų Gintaras. Atvažiavo seselė, bet ji, prispirta naminių reikalų, jau taikosi pasitraukti, todėl ir vėl galime likti be būtino mums žmogaus, nes vokiečiai, pajutę, kad tu šia kalba negali su jais bendrauti, kartais net demonstratyviai nusigręžia. Vienas bilietus pardavinėjantis pensininkas taip tiesiai šviesiai mudviem su Stasiu Radžiumi ir pasakė: Jeigu nemoki vokiečių kalbos, tai ko čia į Vokietiją atvažiavai? Tačiau, Vytautėli, dar ir dabar, jau nutolus tam susitikimui Vismaro geležinkelio stotyje, negaliu pamiršti tavo žvilgsnio, kuriame išskaičiau tavo rūpestį, kai tu, leisdamasis pašėlusiu greičiu paskui vaikus, pamatei tą akimirką, kai vienas iš tavųjų pramuštgalvių, išgirdęs vokišką riktelėjimą: Traukis iš kelio! metėsi į šalį, o kitas dviratininkas irgi lenkė iš tos pačios pusės. Ir kokie to susidūrimo vaisiai? Sulaužyta vokiečių pedagogo ranka, du gerokai apsidaužę moksleiviai ir štai tavo akyse liūdnokose akyse dar ir dabar matau tą nelaimės siaubą ir kartu didžiulę savo atsakomybę, kad kas nors panašaus neatsitiktų su tavaisiais išdykėliais, kurie nori ir su mergiotėmis paflirtuoti, ir papirosą su vokietukais patraukti, ir alučio ar vynelio pavakarės prieblandoje gurkštelėti. Matau tavo akyse per tas dešimt keturiolika dienų susikaupusį rūpestį ir didžiulę atsakomybę, kurią tu jautei tenai, prie tos vokiškos upės, tose palapinėse, pro kurios kraštą į vidų skverbėsi neprašytos drumzlinos nedidelio potvynio čiurkšlės vandens, nedavusios tau visą naktį sudėti bluosto. Tada tu nejučiomis pagalvojai: Kodėl aš čia? Argi negalėjau namuose ramiai ir patogiai pailsėti savo lovoje? Dar daugiau, Vytautėli, ką mačiau tavo akyse... Bet argi viską išsakysi, jeigu tu, kai kviečiau kartu su manimi viename kambaryje miegoti, atsakei: Eisiu miegoti kartu su liaudimi žemyn... O aš, žinai, per tuos kelis mėnesius, atvirai pasakius, jau pavargau. Pavargau nuo nuolatinio kosulio, nuo nesiliaujančio kraustymosi, nuo tų nuolatinių kompiuterio išdaigų, kurios, kaip tyčia, kai tau taip nėra kada laiko nors po kelis žodžius atsakyti į būtiniausius laiškus, tau rodo kažkokius įspėjimus ir prieš tavo limpančias nuo nuovargio akis dingsta iš ekrano keli lietuviški padėkos ar užuojautos dėl mirusio artimo žmogaus žodžiai. O tu vėl ir vėl turi juos kartoti, kai atėjęs klebonas ragina tave išeiti iš kambario, nes jam reikia eiti pailsėti. Tavo nudegusiame veide ir ypač tavo akyse, mielas Vytautėli, mačiau ne tik norą pamatyti ir panėšėti mūsų Kryžių, bet ir smalsumą, kurio taip niekados tau netrūko, nes juk esi iš tų, kurie įdėmiai žiūri ne tik į savosios tautos medžiaginius ir dvasinius žingsnius, poslinkius. Matau tavo beribį troškimą savo mintis ir jausmus perduoti muzikos garsais, nes tu, vos tik išbėgęs iš dušo, vos spėjęs nusiplauti kelionės dulkes, sėdi prie fortepijono ir keistoje, keliomis pertvaromis paįvairintoje ir keistų pakampių ir užkaborių perpintoje senoje klebonijos svetainėje badai pianino klavišus, skambindamas Pulkim ant kelių... Dar daug ką anuomet, stovėdamas apytamsiame Vismaro geležinkelio stoties prieangyje, mačiau tavo akyse, bičiuli. Tik argi viską čionai apsakysi? Sekmadienis, 2008 07 27, Bucovas Krikštynos Bucovo mieste Šv. Antano katalikų bažnyčioje aukojome šv. Mišias kartu su klebonu kun. Bernardu, kuris mus, 27 valkatas, vėlai sekmadienį įsileido klebonijon, leido išsiskalbti savo rūbus, pasinaudoti internetu ir apnakvydino. Sekmadienis pasitaikė kaip niekada saulėtas ir ramus. Išsimiegoję keliuose kambariuose mūsų maldininkai (knarkliai gavo netgi atskirus kampus, gargždiškiai su mūsų profesorium Vytautėliu irgi gerą patalpą, jaunimėlis ant buvusios koplyčios pakylos), papusryčiavę ir kai kas atlikę išpažintį per pamaldas atidžiai klausėsi sutartinio Šv. Antano parapijiečių giedojimo, kurio, tiesą pasakius, retoje bažnyčioje gali girdėti. Čia pamaldose dalyvavo apie pusantro šimto parapijiečių. Nors klebonas sakė, kad čionai tiktai apie 3 procentai katalikų ir apie 11 procentų protestantų, bet pirmąsyk šiame krašte mačiau pilną bažnytėlę tikinčiųjų. Gal todėl, kad šįkart buvo 27 mūsiškiai kryžnešiai, o dar prisidėjo ir krikštynos su keliomis gausesnėmis šeimomis. Netikėtai duodamas Švč. Mergelės paveiksliuką krikštijamo Gustavo motinai, išgirdau sakant Ačiū. Pasirodo, Lina šilutiškė. Atvažiavusi padirbėti iš Lietuvos, jau mokėjo vokiškai, nes dirbo Vokietijoje metus, čia susipažino su Kristijonu, inžinieriu-statybininku, jau pagimdė dvi mergaites, o trečiasis berniukas. - Taigi, Lina, dabar jau turėsi išklausyti mano nuomonės apie jauną šeimą. Pirmasis kūdikis Dievui, antrasis tėvynei (Lietuvai juk reikia taip pat sūnaus), trečiasis mamai, ketvirtasis tėtei, o penktasis netikusiems draugams. Taigi man. Kai gims penktasis, atvažiuosiu jo pakrikštyti ir kas dešimt metų, jeigu būsiu gyvas, aplankysiu. Taigi susitariame man penktasis... Pagaliau pasitaikė netikėta proga su vietos klebonu Benrnardu nuvažiuoti į krikštynas už keliolikos kilometrų į kaimą. Linguoja pabalę miežiai, rugiai, kvietrugiai ir kiti javai, o mudu su klebonu riedame nuo vienos kalvelės ant kitos, kol atsiduriame prie raudono mūrinio dviaukščio namo pas Kristijoną su Lina ir trimis vaikais. Prie sodelyje pastatytų stalų sėdi kelios jaunos poros su keturiolika vaikų, kurie išrengti iki plikumo teškenasi vonelėse, kubiluose. Kai visi prisivalgę tortų, pudingų ir kitų saldumynų sustojome nusifotografuoti, priekyje mūsų sutūpęs ir susėdęs būrys tų mažųjų vaikučių atrodė tarsi nuogaliai paplūdimyje. Tarp svečių buvo ir kelios jaunos Linos, jaunosios mamos, dvi vokietaitės pusseserės meno ir muzikos specialybės studentė Margarita ir tik baigusi vidurinę mokyklą Teresė, dar nepasirinkusi specialybės gana guvi mergaitė abiturientė. Klebonas puotoje ilgai neužtruko vos spėjau suvalgyti gabalėlį pudingo, pakalbinti Kristijono tėvą, kilusį iš Čekijos ir čia gyvenantį su vokiete žmona ir dviem vaikais, tas dvi pusseseres, ir atsisveikinę sėdome į klebono raudonos spalvos kažkokios negirdėtos ir nematytos firmos automobiliuką. Jis man papasakojo, kad Gustavo motina šilutiškė Lina yra protestantė, bet linkusi katalikybėn. Kaip toliau klostysis jos likimas, nežinia, tačiau mūsų grupė melsis ir už tokias šeimas, kad jų pažiūros suvienodėtų, kad būtų geriau auginti ir auklėti savo vaikus viena mintimi, viena katalikiška dvasia. Klebonas Bernardas dar nuvežė į pakeliui pasitaikiusį ir po 1540 metų reformacijos bangos uždarytą seną cistersų vienuolyną, ligi šiolei dar vis tebelaukiantį pirkėjo ar nuomotojo, kuris tą didžiulį keturkampės formos keturaukštį pastatą paverstų naudinga visuomenei, o kartu ir Dievui vieta.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |