|
Žiniasklaidos verslo klausimais
Vilius BRAŽĖNAS
Metams baigiantis viešumon prasiveržė keletas triukšmų, kadangi juos kėlė didžiosios žiniasklaidos (toliau trumpai ŽS) žurnalistai. To priežastimi šiuokart buvo du ŽS palietę ėjimai valdžios šachmatų lentoje. Pirmas Seimo vadovybė apribojo žurnalistų judėjimo laisvę Seime. Antra vyriausybė, derindama biudžetą, pajamų didinimo lazdele bakstelėjo ŽS kišenę. Neturėdamas pakankamai žinių apie šį kišeninį klausimą palieku jį svarstyti žinovams. Tačiau su pirmuoju su ŽS verslo privilegijuota padėtimi, su tuomi, kad jis lygesnis už visus kitus neva lygius verslus, esu susidūręs jau prezidento R. Reigano metais dar JAV ir net esu rašęs amerikiečių spaudoje.
Baltuosiuose rūmuose prezidentų spaudos konferencijų metu salės pirmojoje eilėje, lyg pagal JAV Konstituciją virš visų valdžios sričių paaukštinti, kitų neliečiamose savo laktose sėdi daugiausiai apie lygybę ir demokratiją rašantys ir kalbantys, turtingiausi ŽS atstovai. Kitus lygius atstovus, ypač iš antisovietinės bei tuo pačiu antiglobalistinės ŽS, žurnalistų salės gale prezidentas gal tik su žiūronais galėtų pastebėti. Prisimenu straipsnyje Jei būčiau Prezidentas, nurodžiau, kaip atstatyčiau lygybę konferencijų salėje ir kiek didžiajam ŽS verslui kainuotų naudojimasis JAV mokesčių mokėtojų pinigais teikiama šviesa, šiluma, minkštomis kėdėmis ir tualetais. Juk kiti neva lygūs verslai negali būriais įsibrauti į prezidentūrą. Štai tau ir lygybė.
Ar ne panašiai su ŽS yra ir Lietuvos Respublikoje? Ir čia Seime ar vyriausybėje veltui gautas žinias ŽS brangiai parduoda spaudos puslapiuose ar eteryje. Žurnalistai yra ŽS verslo darbuotojai.
Tai man buvo patvirtinta, kai pasiteiravau, kaip galima įstoti į Žurnalistų sąjungą. Sužinojau, kad nesu žurnalistas, nes neturiu sutarties. Truputį nustebau. Rašau spaudai jau 72 metai. Esu redagavęs tarptautinį leidinį (Vokietijoje) ir amerikietišką (konservatyvų) savaitraštį Floridoje, buvau lietuviško savaitraščio (Čikagoje) redakcinės kolegijos nariu. Susidūriau, kaip svečias, su maždaug 350-400 mikrofonų radijo ir televizijų studijose JAV, turėjau atsakinėti į spaudos, radijo ir televizijos žurnalistų klausimus poroje tuzinų spaudos konferencijų keliaudamas per Ameriką. Ir štai nesu žurnalistas. Be to, šio ne žurnalisto nemažas pluoštas straipsnių ir daugybė laiškų pasirodė JAV leidiniuose anglų kalba. Net vienas Australijoje. Dar ir dabar šį tą parašau mažajai lietuviškai spaudai, kurią, pasirodo, kartais paskaito ir dideli žmonės. Todėl esu patenkintas publicisto pavadinimu.
Kad ir ką manytume apie Seimo pirmininką ar jo grupės politiką, jis viešumos švieson iškėlė opų, intriguojantį, politikų vengiamą svarstyti klausimą verslų lygybės klausimą. Tas klausimas, kaip jau minėjau, man nedavė ramybės jau daugelį metų.
Visose laisvose savivaldos valstybėse konstitucija užtikrina piliečiams spaudos ir žodžio laisvę. Kartu ji kitiems piliečiams užtikrina teisę neskaityti ir nesiklausyti. Konstitucija užtikrina verslininkui teisę gaminti ir parduoti duoną, batus ar fintikliušką drauge su vartotojų teise tuos gaminius pirkti ar nepirkti.
Tačiau iškyla didžiulis skirtumas tarp ŽS verslo ir kitų verslų, kai susiduriama su apsirūpinimu žaliava parduodamų gaminių gamybai. Duonos kepėjai nevaikšto po Seimą reikalaudami miltų, lygiai kaip batsiuvys be Seimo pagalbos apsirūpina jaučio oda. Ogi ŽS darbuotojai kartais elgiasi taip, lyg spaudos laisvė reikštų, kad valdžios žmonės privalo jiems bet kada patiekti gatavai pagamintą jų verslo produktą žinias, kurias žurnalistams belieka supakuoti į patraukliai atrodančius spaudos maišelius. Eterio žurnalistai, žinoma, prie maišelio dar ir skambaliukus prikabina.
Laimei, ne visų verslų atstovai vaikšto valdžios koridoriais ir lankosi kabinetuose. Valdžia būtų paralyžiuota. Tai veda prie išvados, jog ir vieno kurio nors verslo neribotas Seimo ar ministerijų vadovų bei darbuotojų gaišinimas gali būti tą įstaigą finansuojančių mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.
Todėl ir valdiškos įstaigos, ir žiniasklaida, ir skaidrumo siekiantys piliečiai turėtų blaiviau pažiūrėti į ŽS šurmulį, kuriame pasigirsta ir keistas didžiosios ŽS rūpestis vietinės ŽS likimu. Ypač kai iš vietinių kolegų nusiskundimų susidaro įspūdis, kad kai kur vietinė spauda atsiduoda kolūkių pirmininkų ideologija. Tačiau nesigirdi sielojimosi dėl likimo vadinamosios patriotinės, krikščioniškosios spaudos, kuri, svajodama apie spaudos rėmimo fondo paramą, ir dabar vos išsilaiko vandens paviršiuje. Be to, visų sričių sąžiningi piliečiai gal turėtų pareikalauti, kad Seimas prisėstų prie šviesių ir skaidrių įstatymų, suvaržančių ir atitinkamai abi puses griežtai baudžiančių, kai Seimo nariai laisvai vaikšto ŽS (spaudos ir eterio) koridoriais ir jų kabinetuose, ypač rinkimų metu, palieka ne vien vizitines korteles. Tas klausimas vertas ir sąžiningos ŽS dėmesio.
Aišku, kol reikalai nesusigulės, teks ir ŽS, ir Seimui ieškoti abipusiai priimtinų, balsuotojų nepiktinančių sprendimų. Tačiau ŽS šurmulys turės pritilti, nes jis tik atkreipia į per daug privilegijomis virš spaudos laisve besinaudojantį, tačiau retai abi puses pristatantį ŽS verslą. Daug padėtų, jei ir ŽS gaminių vartotojai (skaitytojai, žiūrovai, klausytojai) pasinaudotų spaudos ir žodžio laisve ir pareikštų savo nuomonę apie ŽS gaminių kokybę.
© 2008 XXI amžius
|