Atnaujintas 2009 m. sausio 9 d.
Nr. 3
(1695)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčios prioritetas 2009-aisiais – Afrikai

Mindaugas BUIKA

Sudano katalikų vyskupai su šalyje
dirbančiais misionieriais

Nigerijos kunigų seminarijos
vienos gausiausių pasaulyje

Suplanuotos Popiežiaus kelionės

Daugelis pripažįsta, kad šiuos metus pasaulinėje Katalikų Bažnyčioje galima vadinti „Afrikos metais“. Nes dar praėjusį rudenį buvo pranešta apie kovo mėnesį suplanuotas Šventojo Tėvo keliones į Afrikos šalis – Kamerūną ir Angolą. Kol kas tai vienintelis oficialiai patvirtintas Popiežiaus vizitas užsienin 2009 metais. (Gegužės mėnesį Benediktas XVI rengėsi aplankyti Šventąją Žemę, tačiau susidariusi dramatiška padėtis Gazos ruože kelia abejones dėl šio plano realaus įgyvendinimo.)

Spalio mėnesį Romoje vyks  pasaulio Vyskupų Sinodo asamblėja skirta Afrikai. Prieš tai Romoje rengiama Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) plenarinė asamblėja. Sinodo ypatingoji asamblėja, kaip ir popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė turėtų padėti sutelkti Visuotinės Bažnyčios dėmesį į stiprėjančią „juodojo kontinento“ katalikų bendruomenę, o kartu ir į dramatiškas visuomeninio gyvenimo aplinkybes.

Taip bus pratęstos gražios tradicijos, pradėtos Dievo tarno Jono Pauliaus II. Dėl didelio dėmesio Afrikai ir dažnų kelionių į šį kontinentą jis kartais vietos katalikų hierarchų pagarbiai vadintas „Jonu Pauliumi II Afrikiečiu“. Paskutinė Popiežiaus kelionė į Afriką įvyko 1998 metais, kada jis aplankė Nigeriją (neskaitant jubiliejinių 2000-ųjų metų vizito į Sinajaus kalno šventovę Egipte).

Popiežius Benediktas XVI per jau tris su pusę metų besitęsiantį pontifikatą dar nebuvo aplankęs Afrikos, tačiau savo kalbose ir pareiškimuose nuolat minėjo apie tame žemyne vykstančio religinio gyvenimo suaktyvėjimą ir apie daugelio žmonių skurdą (minėjo socialines bei politines problemas). Jo vizitas į Angolą skirtas paminėti šios šalies (buvusios Portugalijos kolonijos) evangelizacijos pradžios 500-ąsias metines. Tačiau tikrasis misijinio veikimo proveržis Afrikoje įvyko praėjusiame (XX) amžiuje, kai katalikų skaičius kontinente išaugo nuo 2 milijonų (1900 metais) iki beveik 140 milijonų (2000-aisiais). Taigi, beveik septynis kartus!..

Be abejonės šioms tendencijoms įtakos turi ir demografiniai procesai (bendrasis gyventojų skaičiaus didėjimas), tačiau faktas, kad pusė pasaulyje katalikybę išpažįstančių suaugusiųjų – pakrikštijami būtent Afrikoje. Tai rodo misijinio darbo sėkmę. Žinomas tarptautinio bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas, amerikietis Džonas Alenas ta proga nurodo, kad XXI amžiaus viduryje (2050 metais) trys Afrikos valstybės – Kongas (97 milijonai katalikų), Uganda (56 mln.) ir Nigerija (47 mln.) – įeis į didžiausių pasaulio katalikiškų valstybių dešimtuką. Afrikoje taip pat yra gausu dvasinių pašaukimų: kai kuriose kunigų seminarijose mokosi net iki tūkstančio klierikų, kas tiesiog neįsivaizduojama dabartiniame Vakarų pasaulyje.

Būsimojo Vyskupų Sinodo problematika

Vienas iš popiežiaus Benedikto XVI būsimojo vizito į Afrikos šalis programos elementų yra rudenį įvyksiančios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumento „Instrumentum Laboris“ pristatymas susitikus su afrikiečių ganytojais. Idėja sušaukti Afrikai skirtą Vyskupų Sinodą Šventajam Tėvui kilo ne tik dėl rūpinimosi žemyno religiniais ir socialiniais reikalais, bet ir sekant savo pirmtako Jono Pauliaus II pavyzdžiu. Kaip tik šis Popiežius dar 1994 metais Romoje sušaukė pirmąjį Afrikos Bažnyčiai skirtą pasaulio Bažnyčios hierarchų susitikimą. Šios asamblėjos pasekmėje Jonas Paulius II paskelbė posinodinį apaštalinį paraginimą „Ecclesia in Africa“, kuris iki šiol yra svarbiausios bažnytinio veikimo gairės „juodajame kontinente“ visoms 32 nacionalinėms vyskupų konferencijoms. 2004 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė savo intenciją sušaukti naują Sinodą, nurodydamas į sparčiai augančiai Afrikos Bažnyčiai iškilusius didelius iššūkius bei į jos reikšmę pasaulio katalikybės ateičiai. 2005 metų balandį išrinktas popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jo velionio pirmtako intencija lieka galioti.

Būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos oficiali tema yra „Bažnyčia Afrikoje susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. Neseniai afrikiečių vyskupams išsiuntinėtame Sinodo dokumente „lineamenta“ nurodoma, kad nors katalikybės augimo Afrikoje skaičiai yra tikrai įspūdingi (tai liečia ir tikėjimo praktiką, nes kai kuriose šalyse sekmadienio pamaldose dalyvauja iki 80 proc. tikinčiųjų), tačiau dėl tikėjimo gilumo dar reikia daug nuveikti. Reikia stiprinti bažnytinę infrastruktūrą, kuri gebėtų patenkinti augančius pastoracinius ir karitatyvinius poreikius bei užtikrinti naujųjų konvertitų adekvačią formaciją. Taip pat išlieka afrikiečių kunigų nuolatinio ugdymo problema, siekiant, kad jie labiau atitiktų savo tarnystei privalomus dvasinius ir disciplinarinius reikalavimus. Tikėjimo inkultūracija labai specifiniuose tautiniuose kontekstuose, ypač liturgija, taip pat neprarado savo aktualumo.

Pagrindinis religinis iššūkis Afrikos katalikybei yra islamo ir sekmininkų sektų ekspansija. Praėjusiame XX amžiuje islamas Afrikoje stiprėjo taip pat, kaip ir krikščionių tikėjimas. Dabar dažnai kalbama apie islamo ir krikščionybės kiekybinį „lenktyniavimą“ pasaulyje, o Afrika yra tikras šių „varžybų“ laukas. Galima netgi pasakyti, kad krikščionių ir musulmonų skaičius tame kontinente yra maždaug vienodas, tačiau šis sambūvis toli gražu nėra lengvas. Ypač tai liečia šalis, tokias kaip Nigerija ar Tanzanija, kur nėra aiškios nei vienos tikybos daugumos, ir kur gana dažnai kyla religinio pobūdžio konfliktai.  (Apie normalaus tarpreliginio dialogo ugdymą bus nemažai diskutuojama ir būsimoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje.)

Sektos, skurdas ir konfliktai

Kitas rimtas pastoracinis iššūkis Afrikos Bažnyčiai yra agresyvių sektų plitimas. Neretai į sektas įvairiais apgaudinėjimais ar net papirkinėjimais pritraukiami ir katalikai. Toks naujųjų konvertitų „egzodas“ iš katalikų Bažnyčios rodo apie jų tikėjimo vidinį silpnumą. Taip pastebimas ir sugrįžimas į tradicinius pagoniškus tikėjimus – jų atgimimas irgi savotiškas „afrikietiškas“ reiškinys, ypač kai jis traktuojamas kaip „asmeninis išsivadavimas“ iš, neva, primesto „europietiško“ dvasingumo. Kartais kuriasi nauji sinkretiški sąjūdžiai, kuriuose persipina krikščionybės, magijos, islamo ir afrikietiškų tikybų doktrinos, taip netgi įgyjant politinio ir karinio veikimo pobūdį.

Tai pirmiausia pasakytina apie teroristine organizacija pripažintą „Viešpaties pasipriešinimo armiją“ („Lord’s resistence army“, LRA), veikiančią Ugandos, Kongo ir Sudano trikampyje. Pasak Vatikano radijo, ši kažkokio „pranašo“ Džozefo Konio vadovaujama grupė turi ištisas kontroliuojamas teritorijas, į kurias pagrobę gabena dešimtis tūkstančių vaikų ir jais didina savo pasekėjų ir kovotojų skaičių. LRA vadovas tikina norintis sunaikinti „išnaudotojiškus“ (pavyzdžiui, Ugandos) režimus ir kurti tikrai „afrikietišką santvarką“. Nepaklusniuosius, ar tai būtų pagrobti vaikai, ar tiesiog į pamaldas susirinkę tikintieji, stengiamasi iškart nužudyti. Grasinama susidoroti ir su „Viešpaties pasipriešinimo armiją“ pasmerkusios Katalikų Bažnyčios struktūromis, ypač misijomis. Europos sąjungos Komisija taip pat paragino LRA sukilėlius nutraukti nekaltų žmonių žudynes ir kitus kriminalinius nusikaltimus.

Sausio 6 dieną Trijų Karalių šventėje susitikęs su tikinčiaisiais Šv. Petro aikštėje popiežius Benediktas XVI pasmerkė tokį „nežmonišką brutualumą“ ir pareikalavo, kad ypač pagrobtieji vaikai būtų sugražinti jų tėvams. Šventasis Tėvas taip pat pareiškė savo artumą kenčiančioms misionierių bendruomenėms ir skatino jų tvirtą laikyseną.

Čia pateiktas pavyzdys rodo, kokiomis sudėtingomis dvasinėmis, socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis Afrikoje tenka veikti Bažnyčiai. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus iš 52 kontinento valstybių net 28-iose vyko arba vyksta įvairūs pilietiniai bei religiniai konfliktai, atnešę milijonus aukų, 30 milijonų pabėgėlių bei perkeltųjų iš savo gyvenamųjų vietovių asmenų. Vien tik kovos Kongo Demokratinėje Respublikoje per pastarąjį dešimtmetį pareikalavo beveik keturių milijonų gyvybių ir atvedė šią vieną turtingiausių gamtiniais resursais šalį prie katastrofos ribos. 1990–2005 metais kariniams konfliktams Afrikoje išleista 300 milijardų dolerių, tai yra tiek, kiek valstybės gavo kaip užsienio paramą.

Pateikdama šiuos duomenis Dž. Alenas nurodo, kad ekstremaliame skurde (gaunančių mažiau dolerio pajamų dienai) gyvenančių afrikiečių skaičius 1981–2005 metais padvigubėjo – nuo 200 milijonų iki daugiau kaip 400 milijonų. Be to trys ketvirtadaliai Afrikos gyventojų (800 mln., įskaitant ir 300 mln. vaikų) kenčia dėl nuolatinio maisto stygiaus ir bado. O kur dar AIDS, maliarijos ir kitos pandominės ligos, kasmet nusinešančios milijonus gyvybių. (Dėl tėvų mirties nuo AIDS ligos dabar 15 milijonų vaikų yra tapę našlaičiais, 95 proc. iš jų yra afrikiečiai.

Kvietimas į susitaikymą ir teisingumą

Neseniai duodamas interviu Vatikano radijui Šventojo Tėvo atstovas ryšiams su žiniasklaida, jėzuitas kunigas Federikas Lombardis pabrėžė, kad būtent šios problemos nulėmė tai, kad popiežius Benediktas XVI ir visa Bažnyčia 2009-aisiais Afrikai teiks aiškų prioritetą. „Afrikos žmonių kentėjimai yra didžiuliai, ir mes turime veikti, kad būtų rasta išeitis iš šios dramatiškos situacijos, – sakė tėvas F. Lombardis. – Popiežiaus įsipareigojimas rodo mums pavyzdį, tad visi turim sutelkti dėmesį į šį kontinentą naujaisiais metais“. Tuo labiau, kad Afrika yra žemynas su didžiuliu potencialu, ne tik materialiniu, bet pirmiausia žmogiškuoju, galinčiu daug prisidėti prie Bažnyčios dabarties ir ateities.

Vienas žymiųjų iš Afrikos kilusių Bažnyčios hierarchų, neseniai atsistatydinęs Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė pažymi, kad „Bažnyčia Afrikoje nėra užsidariusi savyje, ji dalijasi žemyno tautų džiaugsmais ir viltimis, rūpesčiais ir iššūkiais“. Katalikų Bažnyčia „juodajame kontinente“, kaip ir kituose žemynuose nereiškia pretenzijų vadovauti politiniam ar ekonominiam gyvenimui. Ji žino, kad  didžiausias jos įnašas yra Evangelijos skelbimas, skatinant širdžių atsivertimą, pagarba žmogaus teisėms, atgaila ir susitaikymas, atleidimas ir darnus sambūvis.

Iškeldamas aktyvias pastoracines ir evangelizacines pastangas F. Arinzė pabrėžė, kad Afrikos diecezijos stengiasi praktiškai patvirtinti krikščioniškąjį solidarumą vargšams ir išnaudojamiesiems. Dauguma žemyno nacionalinių  vyskupų konferencijų turi Teisingumo ir taikos komisijas, kurios rūpinasi tikinčiųjų pilietiniu ugdymu, tinkamu balsavimu parlamentiniuose rinkimuose. Nors daug kalbama apie Afrikos šalyse vykstančias smurto apraiškas kovojant dėl valdžios, pilietinius karus ir tarptautinius konfliktus, bet reikia pažymėti ir demokratijos pažangą, prie kurios stiprinimo prisideda Bažnyčia. Daugelyje kontinento valstybių – Senegale, Ganoje, Malavyje, Zambijoje – buvo sėkmingai surengti demokratiniai rinkimai, kuriuose pergales šventė opozicinės partijos be didesnių socialinių sukrėtimų. Savo episkopatų posėdžiuose afrikiečių ganytojai drąsiai aptaria nacionalinius klausimus, pateikdami artimo meile ir solidarumu grindžiamus sprendimų siūlymus.

„Susitaikymas yra prioritetas Afrikai ir tame kelyje netrūksta pažangos, kaip ir problemų, – sako Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius, arkivyskupas Nikola Eterovičius, pabrėždamas naujosios asamblėjos aktualumą. – Be tikros taikos Kristuje negali būti jokios kultūrinės ar socialinės pažangos. Bažnyčia turi būti pranašiškas balsas, kuris kviestų susitaikymui, teisingumui ir taikai“. Šios nuostatos turėtų vyrauti 2009-aisiais visuotinėje Bažnyčioje, kuri teiks prioritetą didelių galimybių ir didelių iššūkių Afrikos žemynui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija