|
Kūčių vakaras prieš pusšimtį metų
Prisimenu 1946 metų. gruodį, kai su vyresniąja seserim Aldona (partizanų ryšininke Audrone) iš kito krašto (Zarasų apskrities, kur slapstėmės nuo stribų ir NKVDistų), vykome į gimtinę (Atžalyno kaimą netoli Daugų) švęsti didžiausios šeimos šventės. Tada sesuo mokytojavo Dūkšto valsčiuje, o aš, 14-metis, mokiausi Dūkšto progimnazijoje. Abu tenkinomės viena maisto kortele. Pravėrus gimto namo duris, mūsų niekas nepasitiko. Kambario grindys buvo sulaužytos. (Po stribų siautėjimo mama pabijojo likti namie. Ją ir jaunesnes seseris radome patikimo kaimyno Jono Mikailionio namuose.) Darydami kratą stribai sugadino grindis, rūtų darželyje metaliniais strypais išbadė žemę visur ieškojo bunkerio. Tuomet pasitaikydavo atvejų, kad po Kūčių nakties kaimynai rasdavo išžudytą visą šeimą.
Todėl Kūčių dienos rytmetį teko išsiruošti kelionei pas dėdienę Anelę Zagorskienę, gyvenančią už 17-kos kilometrų (Kirklionių kaime, Varėnos valsčiuje). Kelias buvo gerai žinomas, bet jis ėjo pro Daugus. Pro juos eiti aš bijojau, nes ten buvau muštas, spardytas, nušauti grasintas (vaikai irgi bijo mirti!). Tad nutariau eiti tiesiog Kirklionių kryptimi per nežinomus kaimus, nežinomais keliais, Daugus paliekant nuošaly. Diena buvo apsiniaukusi, nesimatė, kurioje pusėje saulė, tad nutariau orientuotis pagal vėjo kryptį. Priėjęs kryžkelę ar šalutinį kelią, sustodavau ir patikrindavau, iš kur vėjelis dvelkia ir tada vėl eidavau numatyta kryptimi. Bet vėjelis pakeitė kryptį ir aš nuklydau į šalį nuėjau Pivašiūnų link. Tuomet pamačiau vieškeliu, pro seną palinkusią pušį ateinantį stribų būrelį. Pasukau į dešinę, per laukus. Priėjau neplačią upę. Buvo gruodas, be sniego, bet upė padengta ledu. Čiuožinėdamas ledu pasileidau pagal upės tėkmę. Pradėjo temti. Užsukau į ant dešinio upės kranto stovinčią sodybą ir kieme sutikto šeimininko su ašaromis akyse paprašiau, kad priimtų nakvynei. Sužinojau, kad kaimas vadinasi Vaikantonys. (Daug kartų buvau girdėjęs šio kaimo pavadinimą ir žinojau apie jo gerus žmones, bet likimas mane ten atbloškė pirmą kartą.) Iki Kirklionių dar keli kilometrai. Tylomis be kalbų laužėme iš šeimininko rankų kalėdaitį. (Kartais tyla pasako daugiau negu kalbos.) Ryte per mišką parodytu keliu patraukiau į Kirklionis.
Vėliau, gal po 40-ties metų, turėdamas Moskvičių, važiavau į tą kaimą, norėdamas surasti gerų, mane benamį klajūną, priglaudusių žmonių porelę ir jiems padėkoti. Tada nesusipratau jų paklausti nei vardo, nei pavardės. Neatsimenu, ar išeidamas iš jų namų padėkojau ir už prieglobstį. Deja, veltui ieškojau. Melioratoriai sudarkė kraštovaizdį ir tos vietos, kur 1946 metais švenčiau Kūčias, neberadau
Vytautas MAČIONIS
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|