|
Specialiai XXI amžiui
Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Buo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Tęsiame šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.
Pirmadienis, 2008 07 28, Neuklosteris Bucovas
...Čia bus bažnyčia...
Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lenkijos ir Sudetų bei kitų vietų į Rytų Vokietiją atbėgo nemažas būrys vokiečių, jie pradėjo reikalauti kad šiame krašte būtų bažnyčia, pasakoja bažnyčios duris atidariusi pusamžė ramentais pasiramsčiuodama, giedrios ir romios laikysenos moteris, kurios veidas tarsi kokios šventosios švieste šviečia...
Už bažnyčios gražiai įrengtoje grotoje šiandien paryčiu mes vėl atsiradome su savo Kryžiumi keliauninku, nes vakar vakare, atkeliavę į Neuklosterį prie šių Dievo namų, jo čia negalėjome nakčiai palikti. Juk nieko iš bažnyčios tarnų neradome, nors patys į vidų anos moters buvome įleisti ir ten pasimeldėme. O dabar pasimeldėme prie Mergelės Marijos, kad Jos užtarimu ir gerumu dabar stovi šis dviaukštis maldos pastatas. Į čia atkeltas kunigas, būsimasis bažnyčios klebonas ir statytojas, tais sovietiniais laikais pirmąsyk čia atsiradęs ir ieškojęs vietos bažnyčiai, dėl kurios sovietiniais laikais tiek buvo prirašyta prašymų, pageidavimų, pristatyta dokumentų valdžiai. Kai leidimas jau buvo gautas, atvažiavęs paskirtasis kunigas ir pamatęs Naujojo vienuolyno (Neukloster) kaime apgriuvusį seną klojimą, kur dar buvo prikrauta šieno, pasiėmė iš kišenėlės nešiotą Paryžiaus Marijos Laburė bažnyčios Švč. Mergelės Marijos medalikėlį, įkišo jį į šieno šalinę, kur buvo sukrautas gyvuliams pašaras, ir pats sau tarė: Čionai bus bažnyčia... Bažnyčiai patys žmonės rinko ne tik pagalius, senas lentas, sijas, bet net ir stiklus susinešė iš visokių bunkerių, pašiūrių ir nuo karo likusių stoginių. Visos valdžios nurodytos sąlygos 1954 metais buvo tiksliai išpildytos. Kokie buvo valdiški reikalavimai?
Bažnyčios statytojai, ir ne vien jie, bet ir pats kunigas, turėjo laikytis visų sąlygų, kurias nustatė anuometinis Rytų Vokietijos komunistinis vadovas Valteris Ulbrichtas. Jo reikalavimai: 1. Jokio naujo pastato kulto reikalams negali būti. 2. Susirasti kokį nors seną namą, nes statyboms jokių naujų medžiagų valdžia neduos. 3. Nei darbininkų, nei samdomų meistrų negalima visi darbai turi būti atlikti tikinčiųjų jėgomis. 4. Tame pastate turi būti įrengti trys butai gyventojams, o aukščiau gali būti, anot vyriausybės įsakymų, ir kulto reikalams skirta patalpa.
Po daugybės bėgiojimų ir vargų 1967 metais bažnyčia su trimis butais apačioje jau buvo vyskupo pašventinta. Joje buvo tuo laiku gal šiek tiek neįprasta tvarka, mat buvo padaryta pagal evangelinius žodžius: Ir žodis tapo Kūnu, ir gyveno tarpe mūsų. Kairėje sakykla, viduryje altorius, dešinėje tabernakulis. Iš sakyklos skelbiama Geroji Naujiena. Kaip tik prie altoriaus per šv. Mišias paprastos duonos gabalėlis virsta Kristaus Kūnu, o vyno šlakelis Jo Krauju. Tabernakulyje laikomas Kristaus Kūnas visada gyvena tarp mūsų. Šitaip prasmingai bažnytėlėje įamžintas evangelinis posakis, kurio didingą reikšmę dar labiau įprasmina iš juodmedžio padaryta Švč. Mergelės savotiškos kilmės statula, kurią čia besimeldžiantys katalikai labai gerbia. Ji čionai atsirado todėl, kad per karus viena šeima, bėgdama nuo karo baisumų, susuktą į paklodę Švč. Mergelės juodmedžio statulą paliko vienai katechetei. Po karo, kai buvo pastatyta naujoji bažnyčia, toji moteris statulą atidavė kunigui, kuris suradęs tinkamiausią vietą ją papuošė ir dabar prie Jos tikintieji pagarbiai meldžiasi. Statulos savininko palikuonys, pamatę, kaip jų namuose buvusi Marijos skulptūrėlė iškilmingai laikoma ir taip neįprastai pagerbta, nusprendė palikti ją bažnyčioje.
Žiūriu į bažnyčios langus. Juose tarsi koks vitražas su gaidų penklinėmis. Jos kartojasi, tarsi kažkaip ritmingai pabirę ketvirtainiai spalvoto stiklo gabalėliai. Anoji pamaldžioji moteriškė paaiškina, jog čia ne šiaip sau išbarstyti spalvoti viražo stiklai, o Bažnyčioje žinomo Mergelei Marijai himno Salve Regina, Mater Misericordia... (Sveika, Karaliene, Gailestingumo Motina...) gaidos. Gražiai siejasi šie žodžiai su juodmedžio Dievo Motinos statula, kuri dabar čia yra nepamainoma ir nepakeičiama. Prie Jos suklupę žmonės išlieja savo skausmą, prašymus ir dejones, prie Jos kojų meldėsi ir mūsų kryžnešiai, išsakę savo tautos, savųjų šeimų ir asmeninius rūpesčius, bėdas ir godas.
Išgirsk, Gailestingoji Motina, mūsų tautos vaikų maldą ir nunešk ją savo Vieninteliam Mylimiausiajam SŪNUI...
Antradienis, 2008 07 29, Bucovas
Kokia gi tavo praeitis?
Štai tris naktis čia miegota, vaikščiota, dairytasi. Miestelyje keistu Bucovo pavadinimu, kaip sakė klebonas Bernardas, tiktai 23 proc. katalikų, apie 11 proc. protestantų, o visi kiti ateistai. Greičiausia tai demokratinės Vokietijos atsineštas kraitis. Čionai, panašiai kaip Lietuvoje, neretai pamatysi ir apgriuvusį namą, ir prišiukšlintą sodo kampą, ir išlūžusį šaligatvį, ir nepadažytą namą arba paskutines gyvenimo dienas gyvenančias suklypusias kadaise buvusio kooperatinio namo duris ir langus. Miestelis, ištįsęs kelis kilometrus palei pagrindinį kelią didžiausia gatve, su parduotvėmis ir neplačiomis gatvėmis, kuriomis vakar su didžiausiu kauksmu visą popietę siūte siuvo greitosios pagalbos ir dar daugiau gaisrininkų sunkvežimių, nes užsidegusios pievos grėsė nušluoti nuo žemės paviršiaus mišką, kuris čia pat dunksojo saulės atokaitoje ramus ir atlapaširdis, jau paskendęs tamsiuose prasidėjusio gaisro dūmuose. Štai kodėl visą pirmadienio popietę buvo uždaryti svarbiausi keliai ir gatvės, kaukte kaukė gaisrinės, iš pažemės kilo juodi dūmų kamuoliai ir grasė ramiai atokaitoje snaudžiančiam atostogaujančiam miestui. Ačiū Dievui, vėjo nebuvo. Degančios pievos buvo skubiai atkirstos nuo pamiškės ir sutelktinėmis policijos, ugniagesių ir vietos savanorių pastangomis didesnės žalos išvengta.
Kas mums, čia atsitiktinai su Kryžium keliauninku atlingavusiems lietuviams, išliko atmintyje? Ilga remontuojama gatvė, dėl ko pirmąją atvykimo dieną itin pavėlavome ne tik vakarienei, bet ir dėl, atrodo menkos kliūties, sutrumpėjo miegas ir šiaipjau buvo sugaištos kelios valandos. Gerai, kad kun. Bernardas mus, gerokai pavėlavusius ir alkanus, atlaidžiai sutiko, ramiai savo buvusioje koplyčioje ir kituose keliuose kambariuose apgyvendino ir netgi kitądien pavaišino darbščių moterų pagaminta vakariene ir pusryčiais.
Pirmąsyk istoriniuose šaltiniuose miestelis paminėtas 1171 metais. Tai žemvaldžio Hainricho des Lioveno pavarde pavadintas miestas, viduramžiais turėjęs aplinkui apjuostą elipsės formos mūrinę gynybinę sieną, turgų ir aikštę, vieną pagrindinį magistralinį kelią, trejus vartus ir du aukštus bokštus. Gaisrai ir karai ne sykį miestą yra apgriovę. 1229 metais vysk. Briunvardas (Brunward) miestui paskyrė antrąjį kunigą ir nuo tų metų skaičiuojama miesto istorija, nes miesto įkūrimo dokumentų nėra išlikę. Jeigu miestui prireikė vikaro, matyt, kad jis anais laikais sparčiai augo. Po kelerių metų (1236) miestas apjuostas mūrine siena, o 1585 metais čia įsikuria popieriaus fabrikas ir Rostoko universiteto spaustuvė. Apie XVIII a. pabaigoje (17601789) šiame mieste veikė universitetas, taip pat ir kriminalistinis 1812 metais uždarytas koledžas. Čia stipriai įsitvirtinę protestantai ne tik neleidžia melstis katalikams, bet net draudžia jiems gyventi. 1900 metais šiame mieste gyveno 5549, 1952 metais 10 000 gyventojų. Dabartiniai miestelėnai, kurių po pusšimčio metų dviem tūkstančiais sumažėjo (dėl to, kad jaunimas išbėgioja į tas šalis, kur daugiau uždirbama, ir todėl, kad vokiškose šeimose labai mažas gimstamumas) ir atvykę svečiai šiose vaizdingose apylinkėse gali paplaukioti, pasimaudyti, pažvejoti. Į šį miestą nesunku atvažiuoti ne tik greitkeliais, bet ir traukiniu. Miesto išvaizdus senamiestis su senais XIV amžiaus turgaus pastatais, XIX amžiaus vidurio rotuše, iš viduramžių išlikusia sena didele protestantų kirche (ji anksčiau priklausė katalikams), kalvinų bažnyčia, neseniai, 19911992 metais, pastatyta kukli, bet moderni ir talpi su aukšta keturkampe varpine katalikų Šv. Antano bažnyčia, kurios bendruomenė ir jos klebonas Bernardas mus nuoširdžiai trims naktims priglaudė. Bažnyčia sekmadieniais bemaž būna apypilnė. Dabar eismą mieste trukdo kelio remontai, po kurių, reikia manyti, mieste bus geras susisiekimas.
Antradienis, 2008 07 29, Bucovas Švanas Lagė
Kambarėlyje prie zakristijos...
Ant stalo guli kelios knygos, parapijų lankstukai ir rausvas, viršuje pusapvalis Švč. Mergelės paveikslas su Kūdikėliu ant rankų. Šiame paveiksle po Dievo Motinos kojų Švano parapijos, kurią aptarnauja kun. Bernardas, įvairiais rūbais apsitaisiusi minia visa žmonija, o gal tik parapija. Už šios parapijos bažnyčios stovinti didžiulė Mergelės Marijos figūra, o virš Jos galvos angelais apsuptas dangaus skliautas. Prie kojų vaikai, jaunimas, žili ir barzdoti, sermėguoti ir vienmarškiniai, iš kurių išsiskiria kelios priekyje stovinčios merginos.
Šv. Juozapo parapija nėra sena. Ji 2004 metais šventė penkiasdešimties metų jubiliejų. Prieš 56 metus ši bažnyčia pašventinta. Šv. Juozapo vardu ir iki šiolei tuo vardu vadinama. Ant klebonijos, kurios šeimininkas Lagės parapijos klebonas kunigas Adolfas Lenertas, sienos kabo du paveikslai, vaizduojantys paskutinę vakarienę. Tai garsiojo dailininko Mikelandželo bronzinė gipsinė detalė imitacija, jau pajuodusi nuo laiko ir senumo. Greta šio mažojo didelio gal trijų ilgio ir pusantro metro aukščio mėgėjo dailininko ranka tapytas šviesiame fone stovintis ir duoną su taure laiminantis Išganytojas, šalia kurio užimta ne dvylika, o tiktai vienuolika kėdžių, dvyliktoji Judo Iskarijoto tuščia. Ir didelis skirtumas vietoj apaštalų sėdi aplinkinių parapijų kunigai. Šitas paveikslas, matyt, tapytas kokio nors vietinio menininko, tikriausiai vienintelis ne tik vyskupijoje, bet ir Vokietijoje, o gal net ir pasaulyje.
Šioje Lagės parapijoje jau antrąsyk pasiekė liūdna žinia, kad Kaune staiga sunkiai susirgo mūsų godotinas, beveik mano bendraamžis jėzuitas T. Leonardas Jagminas, taip visur dvasiniams susitelkimams, išpažintims, pamokslams ir kitoms sielovados sritims tinkamas ir reikalingas kunigas, mūsų nepakeičiamas bibliotekininkas ir labai geros širdies vyras. Už jį meldžiasi ne tik mūsų kryžnešiai, bet ir paprašyti mūsų kelionėje kunigai, ypač ką tik mane su klebonu Adolfu aplankęs Angolos, Brazilijos ir kitų kraštų misionierius kun. Joakimas, papasakojęs apie savo misijas, tikinčiųjų padėtį Vokietijoje ir įvairiose pasaulio šalyse.
Nebuvo nė grašio, o staiga šeštokas. Šios vyskupijos paskutinės parapijos mums buvo kiečiausias riešutas bemaž per visą kelionę niekas iš kelių parapijų neatsiliepė, niekas nakvynės nepaminėjo, todėl kryžnešių tolesnis žygis tarsi ir buvo nežinomybe apsuptas. Tačiau Lagės parapijoje kažkoks nežinomas globėjas, kurį Guido Nerge, atvežęs išalkusiems mūsų kryžnešiams visą keptą paršelį, pasakė, jog jo šefas Norbertas Buchneris būtinai pageidaująs, kad grupė atvyktų laiku į jo numatytą vietą už trijų kilometrų. O čia jau sutarta kitoje vietoje parapijoje. Be to, mūsų Setrai dar atsitiko nelaimė siaurose gatvėse besisukiojant ir atgal bemanevruojant į kelio rodyklę iškultas pats didžiausias galinis stiklas. Sugaištas laikas ne tik dėl iškulto stiklo, bet ir besiaiškinant, kur mums reikia vakarieniauti. Pagaliau retas ir paskutinis skanusis kepsnys atgabentas į tą pačią vietą, kur turėjo būti mūsų vakarienė, kurioje dalyvavo daug visko iš molio ir kitų medžiagų savo dirbtuvėlėje sukūrusi vietinė keramikė Marta su dukra Katja, studijuojančia anglų kalbą ir fizinį lavinimą, orus vyras Gvidas, dar rimtesnis Pėteris su žmona Tekle ir kiti.
© 2009 XXI amžius
|