|
Karo nusikaltimas ir šimtmečio pergalė
Edmundas SIMANAITIS
1990 m. gruodžio 14 dieną Sąjūdžio Kauno krašto konferencijoje buvo aptariama susidariusi padėtis Lietuvoje. Padažnėjo Sovietų Sąjungos priešiškų veiksmų. Maskva atvirai grasino smurtu ir ekonominėmis sankcijomis priversti paklusti buvusiam Centrui.
Pusamžis okupacijos laisvės troškimo nepanaikino
Kremlius niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad prieš pusę amžiaus okupuota šalis sėkmingais teisiniais veiksmais išsiveržė iš imperijos narvo. Okupantas sunaikino pilietinės visuomenės branduolį mokytojus, karininkiją, stipriai varžė dvasininkus. Žiauriomis represijomis ir brutalia karine jėga buvo nuslopintas dešimtmetį trukęs ginkluotas pasipriešinimas žuvo kovose arba buvo nužudyti 80 tūkst. laisvės kovotojų bei jų rėmėjų. Iš pagrindų sugriauta ekonomika ir Lietuvos kaimo socialinė sankloda. 19411953 metais ištremti į Sibirą 700 tūkst. gyventojų, o Gulago katorgoje kankinosi 183 tūkst. piliečių. 1940-1945 metais buvo priversti pasitraukti iš šalies 320 tūkst. žmonių.
Kremlius tikėjosi genocido politikos priemonėmis visiems laikams iš istorijos ir iš visuomenės atminties ištrinti Nepriklausomybės patirtį. Lietuvių tauta paskelbia atkūrusi okupantų sutryptą valstybingumą. Maža to, drįsta ginti ir svarbiausia sėkmingai gina savo laisves visomis prieinamomis priemonėmis. Kremlius, senu papratimu, rengėsi provokacijomis, dezinformacija ir smurtu atkurti sovietų valdžią Lietuvoje.
Tuo metu Vakarų didieji politikai flirtavo su sovietų prezidentu M. Gorbačiovu, kuris paskelbė perestrojką, tariamai galinčią išgelbėti paliegusią ekonomiką, nepertvarkius sovietų imperijos ekonomikos valdymo ir palikus tą patį sustabarėjusį visa ir visur smulkmeniškai kontroliuojantį maskvietišką CK. Vakarų didieji politikai rekomendavo Lietuvos vadovams netrukdyti Gorbačiovui mindžiukuoti perestrojkos akligatvyje.
Istorinė trijų lygių konferencija
Bręstančios grėsmės akivaizdoje 1990 m. gruodžio 22 dieną Vilniuje buvo sušaukta trijų lygių konferencija. Parlamento posėdžių salėje susirinko Sąjūdžio iškelti Aukščiausios Tarybos deputatai, Sąjūdžio Seimo nariai ir savivaldybių atstovai. Man buvo pavesta padaryti pranešimą, ko turėtume imtis, kaip turėtume reaguoti, jei Sovietų Sąjunga griebtųsi prievartos ir karine jėga nutrauktų Lietuvos Respublikos valdžios institucijų teisėtą veiklą. Kelios nuostatos iš pranešimo. Konferencija kviečia:
1. Visus piliečius laikytis nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su okupaciniais organais principų. 2. Nepalaikyti okupanto ir kolaborantų pastangų suteikti jų sudarytos valdžios organams bet kokį teisinį-konstitucinį pagrindą; 3. Nedalyvauti jokiuose primestos valdžios rengiamuose referendumuose, mitinguose, rinkimuose, demonstracijose, susirinkimuose, taip pat jos organizuojamose šventėse. 4. Neremti okupantų ir kolaborantų leidžiamos spaudos.
Ypač reikšmingas ir įžvalgus buvo priešpaskutinis 17 punktas: Kol nebus atkurta Lietuvos nepriklausomybė, visiems visuomeniniams judėjimams ir politinėms partijoms, palaikančioms Kovo 11-osios Aktą, vengti tarpusavio konfrontacijos, vardan bendrojo svarbiausiojo tikslo okupacijos panaikinimo.
Teroras nepalauš mūsų valios ir ryžto
LS Seimo taryba, kurios nariu buvau ir aš, savo ruožtu paskelbė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos piliečius. Šiame, jau istoriniu tapusiame dokumente, skelbiama: Neabejojame, kad atnaujintos agresijos sąlygomis susitelkusios ir laisvę mylinčios Lietuvos pasmaugti nepavyks. Raudonasis teroras nesugebės palaužti mūsų valios ir ryžto. Okupacija tik laikinas imperijos agonijos etapas. Netapkime aklu TSRS valdžios įrankiu, nuolat prisiminkime, koks gėdingas likimas laukia okupantų valios vykdytojų savų budelių ir išdavikų. Vadovaukimės tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, pažangos jėgų nurodymais. Fiksuokime visus agresoriaus nusikaltimus, kad visomis galimomis priemonėmis apie tai informuotume pasaulio visuomenę. (...) Rodykime nepasitikėjimą, nepaklusnumą ir viešą panieką naujai paskirtiems visų lygių administratoriams ir jų bendradarbiams. (... ) Žinokime, kad šios gal jau paskutinės okupacijos metu išryškės tikrosios kiekvieno asmens pažiūros ir nuostatos. Tauta verta tiek laisvės, kiek jos pati išsikovoja!
Tai buvo Tautos valios atspindys ir tvirto įsitikinimo liudijimas, kad prigimtinė, tarptautinė ir nacionalinė teisė patvirtina piliečių pastangų legalumą savo žemėje tvarkytis patiems.
Sovietų karininkai palaikė lietuvius
Lenkijos Solidarumo patirtis mėginant ištrūkti iš bolševikinės imperijos narvo visais atžvilgiais buvo naudinga Sąjūdžio žmonėms. Jonavoje būta sąlyčio ir su Rusijos bei Ukrainos besikalančios demokratijos daigais. Jonavos rajono Ruklos gyvenvietėje buvo dislokuotas stambus okupacinės kariuomenės dalinys oro desanto divizija. Grupė divizijos karininkų (tik ne politrukai) domėjosi Lietuvos Sąjūdžio veikla ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti Nepriklausomybę.
Užsimezgė griežtai slapti ryšiai su kitamaniais sovietų karininkais. Apie tai žinojau tik aš, tuomet ėjęs rajono Sąjūdžio tarybos pirmininko pareigas, ir pora sąjūdininkų, palaikiusių ryšį su minėta grupe. Divizijos vadovybė stengėsi kontroliuoti karininkijos nuotaikų raidą. 1990 metų lapkritį vienas vyr. leitenantas ir du leitenantai padavė raportus, prašydami juos paleisti į atsargą. Divizijos vadovybė reagavo nedelsdama. Visų divizijos karininkų akivaizdoje, dalyvaujant sovietų desantinės kariuomenės vadui gen. plk. V. Ačalovui minėtiems trims karininkams buvo nuplėšti antpečiai. Buvo siekta šių karininkų viešą sugėdinimą ir pažeminimą pateikti kaip sovietinio patriotizmo pamoką. Sąjūdžio žmonės tai suprato kaip drąsų laisvos minties ir apsisprendimo švystelėjimą, kaip pirmuosius dar labai gležnus demokratijos daigus besikalančius ir okupacinės kariuomenės karininkų korpuse.
Ukrainiečiai laisvos tėvynės piliečiai
Sekmadienį sausio 6-osios rytą Gaižiūnų aerodrome ėmė leistis kariniai transporto lėktuvai. Gavome iš mūsų informatorių žinią, kad perkelti du pulkai iš Pskove dislokuotos divizijos. Kartu atskraidinta ir technikos apie 30 šarvuočių ir automobilių. Kategoriškai draudžiami bet kokie kontaktai su vietiniais gyventojais. Šias žinias perdaviau VSD direktoriui M. Laurinkui. Šios žinios kėlė mirtinos grėsmės atkurtai Nepriklausomybei nuojautą. Mus pasiekė Ruklos desantinėje divizijoje platinamas ukrainiečių kalba parašytas Kreipimasis į sovietų armijos kareivius, seržantus ir karininkus Ukrainos piliečius. Jame buvo rašoma: Komunistų imperijos tautos stojo į išsilaisvinimo kelią. Kova už išsilaisvinimą iš totalitarizmo ir imperijos jungo, iš komunistinio rojaus pasiekė sprendžiamąją stadiją. Komunistinė ideologija ir socializmo statybos praktika išsisėmė ir diskreditavosi Administracinis komandinis monstras, kuris gina partinės mafijos ir karinio-pramoninio komplekso ryklių privilegijuotą padėtį, remiasi durtuvo jėga ir yra pasirengęs savo nuožiūra duoti veikti armijai.(...) Kareiviai ir seržantai! Stokite greta pažadintų demokratijos jėgų, palaikykite tautų, kurios kuria nepriklausomas valstybes, išsilaisvinimą (...) Karininkai! Jūs, būsimieji laisvos Ukrainos piliečiai, reikalaukite, kad karinė tarnyba būtų atliekama Ukrainoje ir atiduokite savo profesines žinias savajai tautai, atkurkite Ukrainiečių nacionalinę armiją. Nepriklausomoms valstybėms nacionalinės ginkluotosios pajėgos! Šlovė Ukrainai! Taigi, ir Ukrainoje brendo panašūs įvykiai, kurie Lietuvoje jau tapo kūnu.
Unikalus sprendimas be ginklo apginti Nepriklausomybę
Iš Pskovo atskraidintų kariškių kolona sausio 8-osios naktį pasiekė Vilnių. Dieną anksčiau į Ruklą atvyko sovietų desantininkų vadas gen. plk. V. Ačalovas su savo pavaduotoju gen. mjr. O. Pikausku. Sąjūdininkams, nekilo jokių abejonių, kad K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės paskelbtas kainų pakėlimas buvo Kremliaus suplanuota provokacija, kuria buvo siekiama jedinstveninkų pagalba inscenizuoti darbo liaudies nepasitenkinimą fašistine valdžia ir sudaryti dingstį okupacinei kariuomenei teisėtai sunaikinti Lietuvos Respublikos valdymo struktūras bei pradėti masines baudžiamąsias operacijas, malšinant pavergtos šalies piliečių pasipriešinimą.
Parlamento gynėjai atrėmė sausio 8 dieną įsiveržusių į Parlamento vidinį kiemo jedinstveninkų puolimą, o Valstybės vadovo V. Landsbergio pakviesti vilniečių būriai išstūmė provokatorių suklaidintus žmones iš kiemo. Šalies Vadovybė ėmėsi realių priemonių, kurios susidarius tokiai padėčiai galėtų apginti Valstybės širdį Parlamentą ir beveik gelbėti šalies Nepriklausomybę. Apginti Parlamentą gali tik savo noru atvykę Lietuvos piliečiai. Antra apie visus įvykius Lietuvoje, o ypač sostinėje Vilniuje, reikia kiek įmanoma greičiau informuoti Europą ir visą pasaulį. Gynybą ėmėsi organizuoti Sąjūdžio Taryba. Jonavos krašto žmonėms buvo paskirta budėti prie Parlamento sausio 13 dieną. Jonavos rajono Sąjūdžio tarybai aptarus ir su vietos valdžios atstovais suderinus bendrų veiksmų planą, išvykau į Vilnių.
Už stebėtinai darnų ryšių sistemos veikimą tuo itin sunkiu ir mirtinai pavojingu metu turime būti dėkingi tuometiniam ryšių ir informacijos ministrui K. Biruliui (jau išėjęs į amžinastį) bei jo šauniems specialistams. Kiekvienas okupanto struktūrų veiksmas, kaip ir LR vadovų sprendimai bei visuomenės reakcija, buvo nedelsiant perduodami į užsienį. Sovietų prezidento M. Gorbačiovo ir CK aparato propagandinė politizuota dezinformacija apie įvykius Lietuvoje čia pat būdavo demaskuojama.
Gynėjų ryžtas: Nesitrauksime!
Kruvinoji itin žiauraus teroro naktis prie TV bokšto, kai sovietų tankai traiškė beginklius laisvos šalies piliečius, verta ne tik išsamaus nusikaltimo planuotojų kėslų tyrimo. Šis karo nusikaltimas turėtų būti įvertintas nacionalinės ir tarptautinės teisės kalba. Teko ir man tą dieną kreiptis į gynėjų minią, tyvuliuojančią prie Parlamento. Per atvirą langą turėjau perskaityti LS Seimo tarybos kreipimąsi. Tądien gausi minia gynėjų, o ir visa Lietuva, buvo kaustoma deginančio nerimo. Jaudino žinios apie žudynes prie TV bokšto, gandai apie paslaptingai pradingusį premjerą ir čia pat Geležinio Vilko gatve grėsmingai praūžiantys okupanto šarvuočiai ir tankai. Sąjūdžio vadovai aiškino, kaip turėtų elgtis civiliai, beginkliai gynėjai pasirodžius tankams ir sovietų kareiviams. Jeigu kareiviai atstatytais ginklais veržiasi į minią, pagal galimybes trauktis į šalis be panikos, kai ištariau šį sakinį visa aikštė suūžė, pasigirdo švilpimai ir šūksniai Nesitrauksime! Tą mane stipriai sukrėtusį švilpimą dabar vertinu kaip gynėjų pilietinio ryžto ginti Laisvę apogėjų. Tokiam įpareigojimui neįmanoma nepaklusti.
Rusų demokratas apie urvinį socializmą
Dar vienas būdingas to meto dokumentas iš tuometinės Ruklos Rusijos tautinio Atgimimo Kongreso kreipimasis į Sovietų armijos kareivius ir jaunus karininkus. Sūnūs! Pažvelkite į įvykius! Įdėmiai pažvelkite. Griūva baisinga urvinio socializmo sistema. Paklupdytos tautos stojasi, nusimeta vergo grandines, siekia laisvės. Bet ne šito norėjo partinė-sovietinė Cosa Nostra, ne to siekė išstumdama M. Gorbačiovą į prezidentus. Buvo numatyta šiek tiek atsukti vožtuvus, nuleisti garą, nuraminti viešąją nuomonę tariamu viešumu, pamėginti atgaivinti ekonomiką mažinant karines išlaidas.
Kyla klausimas, kodėl staiga mafijos tėvai subruzdo ir pradėjo judėti visuomenės liberalizacijos kryptimi? Dar iki 1984 metų visose penkiolikoje respublikų subrendo galingos antikomunistinės nuotaikos, palaipsniui pereinančios į organizuotas formuotes, pasirengusias pradėti kovą dėl savo tautų laisvės. KGB sekliams tai buvo gerai žinoma. Tačiau, skaidymasis partinėje sovietų visuomenėje kliudė imtis represijų. (...) Ilgokas kreipimosi tekstas buvo pasirašytas M. Russičo ir datuotas 1991 m. sausio 17 dieną. Matyt, šį tekstą savo kanalais gavo minėtieji divizijos kainininkai.
Beginklės tautos pastangomis šimtmečio pergalė prieš monstrą
Šią mintį patvirtina ir knygos Agresijos kronika (rusų k.) autorius M. Pustobajev, aprašęs kruvinojo sausio įvykius Vilniuje. Čia reikia paaiškinti, kad komunistai neturėtų laikyti savo nuopelnu, jog jie ėmėsi perestrojkos, t.y. atlaisvino imperinio totalitarinio režimo apynasrį. Gyvenimas parodė, kad jei jie to nebūtų pradėję 1985 metais, tai neišvengiamai per metus-dvejus būtų įsiliepsnojusios tokios protesto akcijos, kurių spaudimo nebūtų atlaikęs nė vienas režimas. Juk žinoma, kad vergų sukilimas baisus ir triuškinantis.
Po Lietuvos smūgio sovietų imperija sugriuvo. O kai Rusijos prezidentas B. Jelcinas perleido centrinės valdžios vadžias KGB karininkui V. Putinui, visas iki šiol buvusio visagalio CK funkcijas perėmė KGB tūzai. Po to viltį žadinę ryškūs rusų demokratijos daigeliai buvo veikiai sutrypti.
Kruvinasis sausis Lietuvos valstybės istorijoje liks kaip imperinio totalitarizmo karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties termino. Pagaliau buvo Tautos pastangomis pasiekta šimtmečio pergalė.
© 2009 XXI amžius
|