|
Sausio 15-osios sukilimas Klaipėdoje
Kazys BLAŽEVIČIUS
Versalio taikos konferencija ir Klaipėdos kraštas
Konferencija prasidėjo 1919 m. sausio 18 dieną. Lietuva, Latvija ir Estija į Paryžiaus taikos konferenciją nebuvo pakviestos, nes Antantės valstybės (Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija) jų nebuvo pripažinusios de jure. Baltijos šalių atstovams ginti savo interesus buvo kebloka. Lietuvai buvo žymiai sunkiau negu Estijai ir Latvijai, nes joms pavyko pripažinimą de jure išgauti žymiai anksčiau 1921 m. sausio 21-ąją. O Lietuvai trukdė Lenkijos diplomatai ir pilsudskininkai, kurie norėjo Lietuvą matyti kaip Lenkijos provinciją. Tuo tikslu buvo užgrobtas Vilnijos kraštas, reikštos pretenzijos ne tik į Klaipėdos uostą, bet ir į visą Klaipėdos kraštą. Lietuvos padėtį komplikavo Prancūzijos pozicija, kuri aktyviai rėmė visas Lenkijos pretenzijas, netgi nepasmerkė jos už Suvalkų sutarties sulaužymą. Vakarams stipri Lenkija buvo reikalinga kaip barjeras prieš bolševikinę Rusiją, kartu Lenkija buvo ir potencialus sąjungininkas galimame konflikte su Vokietija, kuri ir pralaimėjusi karą buvo dar ir stipri, ir pavojinga.
Vakarai nebuvo tikri, kad Gdansko koridoriumi Lenkija galės ilgai ir laisvai naudotis. Todėl jie labai stengėsi, kad Lenkijai būtų prieinamas Klaipėdos uostas ir navigacija Nemunu. Vilnijos krašto užgrobimą Vakarai sankcionavo todėl, kad per jį Lenkija galėtų naudotis Latvijos uostais. Lietuvos ir Lenkijos ginčas sutrukdė Vakarams suorganizuoti barjerą prieš Rusiją nuo Suomijos iki Juodosios jūros. Lietuva į Tautų Sąjungą buvo priimta 1921 metų rugsėjį, ir tik po to, kai sutiko atnaujinti derybas su Lenkija, nutrūkusias po Vilnijos užgrobimo (1920 10 09).
1919 m. gegužės 7-ąją Paryžiuje Vokietijos delegacijai buvo įteiktas taikos sutarties projektas. Vokietijos vyriausybė jį įvertino kaip nepakeliamą ir nepriimtiną. Berlyne vykęs Vokietijos nepaprastas Nacionalinio susirinkimo posėdis taikos sutarties sąlygas atmetė.
Gegužės 29 dieną Vokietija taikos konferencijai įteikė savo pastabas dėl taikos sąlygų, protestavo ir dėl numatomo Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos. Birželio 16 dieną Vokietijai buvo įteiktas kiek pakoreguotas projektas su teise jį priimti arba atmesti. Klaipėdos kraštą buvo numatyta perduoti Antantės žiniai.
Protestuodama prieš nepakeliamas taikos sąlygas, Šeidemano vyriausybė birželio 18 dieną atsistatydino. Naują vyriausybę sudarė socialdemokratas G. Baueris. Birželio 22 dieną Veimare Vokietijos Nacionalinis susirinkimas (237 balsais prieš 138, susilaikė penki), taikos sąlygas priėmė.
Birželio 28 dieną Vokietijos vyriausybės įgalioti asmenys Versalio taikos sutartį pasirašė.
Prancūzų valdomas Klaipėdos kraštas
Taikos sutarties 28-uoju straipsniu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Didžioji Mažosios Lietuvos dalis liko Vokietijos žinioje. Nemunas skyrė abi valstybes. Sutarties 99-asis straipsnis nustatė, kad Klaipėdos kraštas laikinai perduodamas valstybių-nugalėtojų žiniai. Šios krašto administravimą patikėjo Prancūzijai. Kol taikos sutartis nebuvo ratifikuota, Klaipėdos kraštą valdė vokiečiai, ten galiojo Vokietijos įstatymai.
Vokietija, susitaikiusi su mintimi, kad neteks Klaipėdos krašto, intensyviai ruošėsi čia išsaugoti savo įtaką. Tuo tikslu 1919 m. liepos 31-ąją buvo suorganizuotas heimatbundas, sujungęs krašte veikusias visuomenines organizacijas ir politines partijas. Jam vadovavo aršūs pangermanistai. Metų pabaigoje organizacija jau turėjo apie 30 tūkst. aktyvių narių (tuo metu krašte buvo apie 150 tūkst. gyventojų). Organizacijos tikslas buvo išlaikyti ir puoselėti viešpataujančią vokiečių kalbą ir kultūrą Klaipėdos krašte. Versalio taikos sutartis įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d., kai ją ratifikavo visos suinteresuotos šalys. Vasario 15 dieną prancūzų gen. Odri perėmė Klaipėdos krašto valdymą. Vasario 17 dieną buvo sudarytas naujas krašto valdymo organas direkcija iš septynių vokiečių. Oficiali kalba liko vokiečių, valdininkai vokiečiai, vokiški viešosios teisės nuostatai, legaliai veikė įvairios organizacijos, nepatenkintos Klaipėdos krašto atskyrimu nuo Vokietijos, tarpe jų ir aršusis heimatbundas.
Vokietijos valdžia, ruošdamasi perduoti Klaipėdos kraštą prancūzams, 1919 metų grūdų derlių išvežė į Vokietiją. 1920 m. balandžio pabaigoje buvo įvesta muitų siena tarp Vokietijos ir Klaipėdos krašto. Todėl prancūzams pradėjus administruoti kraštą tuoj pradėjo trūkti maisto produktų, sustojo gamyba, prasidėjo bedarbystė, spekuliacija ir kontrabanda. Smuko pragyvenimo lygis, prasidėjo streikai, nepasitenkinimas okupacine valdžia.
Dar iki tų įvykių 1918 m. lapkričio 16 d., Tilžėje buvo įkurta Prūsų lietuvių Tautos taryba, kuri kreipėsi į Versalio taikos konferenciją, kad visa Mažoji Lietuva būtų prijungta prie Lietuvos. 1920 m. vasario 21-ąją toji Taryba pareikalavo, kad Klaipėdos kraštas kuo skubiau būtų prijungtas prie Lietuvos. Kovo 20-ąją Tarybos nariai V. Gaigalaitis, J. Strekys, K. Lekšas ir M. Jankus buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą.
Gen. Odri kovo 12 dieną į direkcijos sudėtį įjungė du lietuvius. E. Simonaičiui buvo pavesta prižiūrėti krašto policiją ir sienų apsaugą, o kun. Reidžiui bažnyčią ir mokyklas. Simonaičio pastangomis netrukus policijos daugumą sudarė lietuviai. Tai labai pravertė sukilimo metu.
1920 metų vasarą ir rudenį ekonominė situacija krašte blogėjo. Lietuva sutiko duoti maisto su sąlyga, kad ji kontroliuos muitines prie Nemuno ir Klaipėdos uoste. Direktorija derėtis norėjo, bet tam priešinosi pangermanistai, nes tektų pripažinti, kad Klaipėdos kraštas netrukus atiteks Lietuvai. Teko pirkti grūdus Švedijoje, mokant 2-3 kartus brangiau, negu Lietuvoje. O pinigų nebuvo.
Laisvosios valstybės idėja
Heimatbundininkai aktyviai propagavo idėją įkurti Klaipėdos respubliką laisvąją valstybę. Netgi tokios valstybės konstitucija buvo parengta. 1921 m. gegužės 1-ąją generolą Odri pakeitė komisaras Petisnė. Jis tapo laisvosios valstybės idėjos šalininku, pats tikėjosi ilgiems laikams likti šitokios valstybės šeimininku. Jo iniciatyva Klaipėdoje liepos 15 dieną įvyko Klaipėdos krašto miestų atstovų susirinkimas, vieningai pasisakęs už laisvąją valstybę. 1921 metų pabaigoje Petisnė pastangomis Prancūzijos vyriausybė sąjungininkams pasiūlė Klaipėdos kraštą paskelbti laisvąja valstybe. Anglijos atstovams pasipriešinus, pasiūlymas buvo atmestas.
1921 m. lapkričio 11-ąją Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją, kurioje pasisakoma už Klaipėdos krašto plačios autonomijos teisėmis prijungimą prie Lietuvos.
Antantės valstybių sudaryta speciali komisija, kuriai pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius Larošas, turėjo paruošti pasiūlymus, ką daryti su Klaipėdos kraštu. 1922 m. sausio 11-ąją Lietuvos atstovu prie Petisnė administracijos buvo paskirtas Jonas Žilius, kuris pakeitė buvusį karo atašė kpt. L. Dymšą. Energingasis Žilius, suprasdamas, kad Antantės valstybės nerodo noro Klaipėdos krašto problemų spręsti Lietuvos naudai, pasiūlė kraštą prisijungti jėga. Klaipėdoje prancūzų karių buvo tik 350, o 80 proc. krašto policijos sudarė lietuviai.
Grupė lietuvių spalio 30 dieną nuvyko į Paryžių dalyvauti Larošo komisijos darbe. Lapkričio 4 dieną Larošas tarėsi ir su vokiečių, ir su lietuvių atstovais. Lapkričio 6 dieną Larošas kalbėjo su Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotoju P. Klimu, kuris tuo klausimu įteikė atitinkamą memorandumą. Lenkijos diplomatai buvo už laisvąją valstybę. Larošas stengėsi ginti lenkų pretenzijas į Klaipėdos uostą ir laisvą navigaciją Nemunu. 1923 m. sausio 10 d. Larošo komisija turėjo priimti Lietuvai nenaudingą sprendimą. Laukti nebuvo kada.
Vakarai pripažįsta Lietuvą de jure
Sužlugus Hymanso projektui sureguliuoti Lietuvos-Lenkijos santykius Lenkijos naudai, Vakarai už Vilniaus kraštą Lietuvai pradėjo siūlyti Klaipėdos kraštą bei finansinę paramą ir pripažinimą de jure. Lietuva Vilnijos atsižadėti negalėjo. Tada Lietuvai pradėta siūlyti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą mainais į unijinius ryšius su Lenkija. Ir šis pasiūlymas Lietuvai buvo nepriimtinas. Vakarai pradėjo linkti prie to, kad anksčiau ar vėliau Klaipėdos kraštas atiteks Lietuvai, todėl laikas ją pripažinti de jure. JAV tai padarė 1922 m. liepos 28 d. Antantės valstybės tą patį padarė 1922 m. gruodžio 20 d., tačiau su daugybe naudingų Lenkijai sąlygų. Apie Klaipėdos krašto priskyrimą Lietuvai kalbos nebuvo.
Sukilimas Klaipėdoje
Antantės valstybėms atvirai proteguojant Lenkiją, pripažinus jai Vilnijos kraštą ir spaudžiant Lietuvą daryti įvairias nuolaidas Lenkijai, tačiau nieko aiškaus nesakant dėl Klaipėdos krašto likimo, Lietuvos vyriausybė ryžosi jį prisijungti jėga.
1922 m. gruodžio 22-ąją, po Lietuvos pripažinimo de jure, buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris paskelbė atsišaukimą, kvietusį visuomenę aktyviai pasisakyti prieš laisvąją valstybę ir reikalauti Klaipėdos krašto plačios autonomijos teisėmis prijungimo prie Lietuvos.
Sausio 9 dieną Vyriausiasis komitetas kreipėsi į gyventojus pareikšdamas, kad vokiškoji direktorija ir Valstybės taryba paleidžiamos, o krašto valdžią į savo rankas ima komitetas. E. Simonaičiui buvo pavesta sudaryti 5 asmenų direktoriją, lietuvių ir vokiečių kalbos buvo paskelbtos lygiateisėmis, lygios teisės buvo deklaruojamos ir visiems gyventojams. Krašte buvo įvestas išimties stovis su visomis jo pasekmėmis, net iki mirties bausmės už ramybės drumstimą.
Pasienyje buvo telkiami sukilėliai, savanoriai, 8-ojo pėstininkų pulko kariai, šauliai ir kt. Sausio 6 dieną jų buvo apie 1000. Perrengti civiliniais drabužiais sukilėliai sausio 10 dieną perėjo sieną. Sausio 11 dieną Petisnė įteikė Žiliui oficialią protesto notą ir pagrasino ginklu priešintis. Komitetas prancūzų kalba kreipėsi į karius, pabrėždamas, kad siekiama nuversti netikusią vokišką direktoriją, o nesikėsinama į prancūzų administraciją.
Sausio 13 dieną Šilutėje buvo sudaryta nauja direktorija. Tą pačią dieną Lietuvos vyriausybė nusiuntė savo atstovą prie direktorijos buvusį užsienio reikalų ministrą J. Purickį, pasivadinusį Pėteraičiu.
Sausio 15 dieną sukilėliai užėmė Klaipėdą ir sudarė paliaubas su ten esančia prancūzų karine vadovybe. Sausio 16 dieną sukilėliai persitvarkė į Klaipėdos krašto kariuomenę. Jos vadu buvo paskirtas J. Polovinskas, pasivadinęs Jonu Budriu.
Sausio 19 dieną Šilutėje sušauktas visų gelbėjimo komitetų atstovų susirinkimas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto autonomijos teisėmis prisijungimo prie Lietuvos. Lietuvos Seimas pasveikino tokį sprendimą.
Vasario 10 dieną buvo sudaryta nauja direktorija. Ją sudarė 5 asmenys: du lietuviai, du vokiečiai ir pirmininkas V. Gailius. Vasario 15 dieną ji perėmė krašto valdžią.
Vasario 17 dieną Antantės valstybės nutarė Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvai. Nutarime buvo išvardinta daug sąlygų, kurias Lietuva privalo vykdyti perimdama Klaipėdos kraštą savo žinion.
Vasario 19 dieną Klaipėdą paliko okupacinė kariuomenė ir komisaras Petisnė. Vasario 20 dieną Lietuvos vyriausybė įgaliotiniu Klaipėdos kraštui paskyrė Antaną Smetoną. Jis vasario 24 d. pradėjo vadovauti Klaipėdos kraštui.
Prisijungdama Klaipėdos kraštą Lietuva elgėsi ryžtingai, nes Vakarams Lietuvos interesai nerūpėjo.
Prisijungdama Klaipėdos kraštą Lietuva neišsprendė tarptautinės teisės reikalavimų dėl įvykusio fakto akceptavimo. Vyko sudėtingos derybos tarp suinteresuotų šalių, darbavosi įvairios komisijos, ginčai ne kartą buvo nagrinėjami Tautų sąjungoje. Lietuvai sunkiai teko ginti savo interesus, mažai buvo ją remiančiųjų. Lietuvai nuolat buvo patariama normalizuoti santykius su Lenkija, atsisakyti pretenzijų į Vilniaus kraštą.
Galop Antantės valstybių atstovai 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kuria tas kraštas buvo perleistas Lietuvai. Toji konvencija su priedais nebuvo palanki Lietuvai, gerokai varžė jos veiksmų laisvę krašte.
Gegužės 17 dieną Lietuvos vyriausybės vardu konvenciją pasirašė Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas. Lietuvos Seimas konvenciją ratifikavo liepos 30 dieną.
© 2009 XXI amžius
|