Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčiai rūpi nacionalinės politikos klausimai

Mindaugas BUIKA

Liuksemburgo didysis kunigaikštis Henris su žmona Marija Tereza prieštaravo šalies parlamente priimtam eutanazijos įstatymui

Vertinta migrantų integracija Švedijoje

Kadangi Vatikanas palaiko diplomatinius santykius su didžiąja dauguma pasaulio valstybių, tai besikeičiant ambasadoriams popiežiui Benediktui XVI tenka gana dažnai su jais susitikti, kartu išsakant padėties jų atstovaujamose šalyse vertinimus ypač Šventąjį Sostą ir Katalikų Bažnyčią rūpimais klausimais. Gruodžio 18 dieną priimant skiriamuosius raštus iš grupės naujųjų ambasadorių, Švedijos atstovei Perols Ulai Brgitai Gudmundson perduotose pastabose Šventasis tėvas nurodė, kad liuteronų daugumos šalyse gausėja katalikų bendruomenės. Tam įtakos turi migracija. Ypač jis pasidžiaugė, kad Švedija svetingai priėmė tūkstančius krikščionių iš Irako, kurie priversti pasitraukti dėl stiprėjančios diskriminacijos.

Krikščionių likimas Artimuosiuose Rytuose man yra didelis rūpestis. Kasdien melsdamasis dėl sąlygų jų tėvynėse pagerėjimo, aš tuo pat metu dėkoju už priėmimą tų, kurie buvo priversti išvykti“, – sakė Popiežius. Jis taip pat įvertino Švedijos vyriausybės atkaklias pastangas imigrantų integracijai, užtikrinant, kad „jie jautųsi kaip namie“, ypač dėl galimybės praktikuoti tikėjimą pagal savo tradicijas. Katalikų bendruomenė yra pasirengusi aktyviai prie to prisidėti, stiprindama socialinę darną ir ugdydama pagarbą vertybėms.

Katalikų Bažnyčia ir Švedijos valdžia gerai sutaria dėl žmogaus teisių ir individo laisvių gynimo ir tai yra pagrindas bendradarbiauti, konstatavo popiežius Benediktas XVI. Tačiau šiuolaikinėje valstybėje iškyla ir tam tikri iššūkiai, ieškant „pusiausvyros tarp besivaržančių laisvių“. Kaip pavyzdį, Šventasis Tėvas nurodė  žodžio ir saviraiškos laisvę, kuri gali ignoruoti kitų religinį jautrumą. (Skandinavijos spaudoje remiantis „žodžio laisve“ pasirodė pajuokiančių publikacijų apie islamo įkūrėją Mahometą, kas sukėlė aštrias musulmonų reakcijas ir Vatikano kritiką). Kitas atvejis, kada vadinamosios „tolerancijos“ pretekstu ignoruojamos tikinčiųjų nuostatos dėl santuokos, kuri suprantama kaip vyro bei moters sąjunga visam gyvenimui, būtina gyvybės perdavimui.

„Kartais paneigiama netgi pati teisė gyventi, kai, negimusio kūdikio atveju, atmetama „besąlygiška teisinė gyvybės apsauga, kurios jis nusipelno“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodydamas į aborto legalizavimą. Jis priminė, kad Visuotinė žmogus teisių deklaracija, kurios paskelbimo 60-osios metinės neseniai pažymėtos, kaip tik įpareigoja visuomenę garantuoti teises visiems jos nariams, ypač silpniausiems ir labiausiai pažeidžiamiems, kokie yra negimę kūdikiai. Todėl Vatikanas ragina Švediją ir visą šiuolaikinę visuomenę tęsti debatus dėl šių klausimų ieškant pozityvių sprendimų.

Eutanazija ir pagarba gyvybei Liuksemburge

Gyvybės apsaugos tema vyravo ir popiežiaus Benedikto XVI pareiškime, skirtame naujajam Liuksemburgo ambasadoriui prie Šventojo Sosto Poliui Diu, kurio skiriamieji raštai buvo priimti tą pačią gruodžio 18 dieną. Tuo metu Liuksemburgo parlamentas priiminėjo eutanaziją įteisinantį įstatymą, kurio pagrindu medikams leidžiama nutraukti gyvybę sunkiems ligoniams, laikantis apibrėžtų procedūrų. Tokiu būdu Liuksemburgas tampa trečiąja Europos ir pasaulio valstybe, po Belgijos ir Olandijos, įteisinanti neįgalaus žmogaus nužudymą „gailestingumo“ pagrindu.

Remdamasis nekintamu Katalikų Bažnyčios mokymu, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties Šventasis Tėvas apgailestavo dėl minėto įstatymdavystės proceso Liuksemburge, įteisinančio galimybę dirbtinai užbaigti gyvenimą. „Politiniai lyderiai, kurių pareiga yra tarnauti žmogaus gerovei, kaip ir gydytojai bei šeimos, turi prisiminti, kad sąmoningas sprendimas pašalinti niekuo nekaltą žmogų iš gyvenimo moraliniu požiūriu visada yra blogas ir niekada negali būti leidžiamas“, – pabrėžė Popiežius. – Smurtas prieš gyvybę ir gyvenimą negali būti derybų ar svarstymų objektas jokiais pretekstais.“

Šventasis Tėvas pastebi, jog kai sunkios ligos atveju „žmogaus širdis patiria aukščiausią konfrontaciją su kančia bei mirtimi ir tokios desporacijos akivaizdoje – norą išnykti“, pateisinamas tik meilės ir užuojautos kelias bei paliatyvinė slauga ir buvimas šalia. „Šis raginimas yra vienintelis vertas žmogaus, ir jis atveria naują bei gilesnį solidarumą, kuris praturtina ir sustiprina šeimos bei socialinius saitus“, – pabrėžė Benediktas XVI. Savo kreipimesi jis paragino Liuksemburgo gyventojus, kurių dauguma išpažįsta katalikų tikėjimą, likti ištikimiems tautos „krikščioniškoms bei humanistinėms šaknims“ ir tuo būdu patvirtinti „žmogiškosios gyvybės didingumą ir nepažeidžiamumą“.

Kaip žinoma, eutanazijos įstatymo priėmimas atvedė Liuksemburgą į konstitucinę krizę, kadangi „sąžinės pagrindu“ jį atsisakė patvirtinti šalies formalus vadovas – didysis kunigaikštis Henris. Kaip manoma tokį 53 metų monarcho, praktikuojančios kataliko elgesį galėjo įtakoti ir jo pamaldi žmona, penkių vaikų motina, didžioji kunigaikštienė Marija Tereza, kilusi iš ispanų aristokratų šeimos. Ieškodamas išeities Liuksemburgo parlamentas skubiai padarė konstitucines pataisas, kurios atėmė iš monarcho teisę patvirtinti ar nepatvirtinti šalies įstatymus. Dabar jis juos visus privalo pasirašyti tik konstatuodamas parlamento daugumos sprendimą.

Religinės laisvės aktualumas Kazachstane

Gruodžio 18 dieną priimdamas naujojo Kazachstano ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Amanžolio Žakulijevo skiriamuosius raštus, popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į šios pokopmunistinės Vidurinės Azijos šalies gyventojų įvairiopą etninę ir religinę sudėtį, kas aktualizuoja religijos laisvės ir dialogo reikalavimus. Ši įvairovė (pusė Kazachstano gyventojų – kazachai musulmonai, apie trečdalis – slavai stačiatikiai, kitos tautinės mažumos išpažįsta katalikybę bei kitas tikybas) yra „Dievo dovana, su kuria reikia pagarbiai elgtis“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pripažino šalies prezidento Nursultano Nazarbajevo pastangas, padaryti Kazachstaną savotiška tarpreliginio dialogo „laboratorija“, taip norint parodyti, jog įmanoma taikiai sugyventi gerbiant kiekvieno įsitikinimus ir unikalumą.

Tačiau pastaruoju metu iš Kazachstano ateina ir nerimą keliančios žinios, kadangi lapkričio mėnesį šalies parlamentas priėmė griežtą religijos laisvės įstatymą, kuris labai suvaržė neregistruotų religinių grupių veikimą. Tokioms grupėms negalima turėti savo maldos namų, viešai skelbti savo narių susitikimus, platinti religinę literatūrą. Nors šis draudimas tiesiogiai neliečia katalikų, tačiau Kazachstano sostinės arkivyskupas Tomašas Peta išreiškė viltį, kad prezidentas įstatymo neratifikuos, nes tai būtų grįžimas į sovietinių laikų religijos laisvės apribojimus. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuriai priklauso Kazachstanas, taip pat paprašė liberalizuoti įstatymo nuostatas.

Tiesiogiai neminėdamas naujojo įstatymo iškeltų problemų, popiežius Benediktas XVI savo pareiškime naujajam Kazachstano ambasadoriui pareiškė, kad „valstybės kompetencija yra garantuoti pilną religijos laisvę“ kartu „vengiant kištis į savo piliečių tikybos ir sąžinės reikalus“. Jis taip pat pastebėjo, kad tarptautinė bendruomenė atidžiai seka tokio pobūdžio įvykius Kazachstane, kai liečiami religijos ir valstybės santykiai, kad iš to paimtų naudingas pamokas. Pabaigoje aptardamas Katalikų Bažnyčios padėtį, Šventasis Tėvas pasakė, kad nepaisant prieštaringų istorinių aplinkybių, ji dabar gali laisvai įgyvendinti savo dvasinę misiją, ką garantuoja Šventojo Sosto ir Kazachstano konkordatinė sukaktis. „Katalikų bendruomenė savo buvimu, maldomis ir darbais prisideda prie kilnios kazachų visuomenės stabilumo ir religijos darnos“, – teigė Popiežius.

© 2009 „XXI amžius“