| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sausio 13-oji ir dabartis
Paminėjome skaudžias Sausio 13-osios metines, prisiminėme byrančios imperijos agresijos pamokas ir pagerbėme agresijos aukas. Tai buvo Lietuvai skaudūs įvykiai: teko ginti ir beatsikuriančios respublikos valstybinius pastatus, ir tautos atgimimo pagimdytą spaudą, ir pačią nepriklausomybę. Priešas savo karine technika ir kitais pajėgumais buvo keliskart galingesnis už mus, bet mes tada nepriklausomybę apgynėme. Kartu prisiminti verta ir tūkstančius mūsų tautiečių, kurie kovodami su Lietuvą okupavusiais bolševikais, žuvo Lietuvai dar nesibaigusiame kare arba buvo išvežti į prievartinio darbo lagerius, o jų broliai, seserys, tėvai į Sibiro tremtį. Kartais pamirštama jų neįkainojama auka, irgi nešusi mums laisvę. Juk dešimt metų tęsęsis karas, kai mūsų jauni vaikinai ir merginos, Vakarų demokratų atiduoti žiauriausiam diktatoriui į nagus sudraskyti, nualino fizines ir dvasines tautos jėgas. Tik praėjus dviems dešimtims metų tauta atgavo savo jėgas, prisiminė savo laisvės siekį ir pradėjo leisti nelegalią, bet užtat tikrai lietuvišką spaudą. Bet ir ši disidentinė kova baigiama pamiršti. Pamirštama sąmoningai, planingai. Stengiantis apie tai nekalbėti. Pamirštami ir budeliai bei jų talkininkai, užtat kai kurie jų apdovanojami net valstybiniais apdovanojimais, aukštais postais, valstybinėmis pareigomis. Kai Sausio 11-13 dienų agresijos metu gynėme televizijos bokštą, radiją, televiziją, Aukščiausiosios Tarybos ir kitus Respublikos nepriklausomybei svarbius pastatus, kai ilgus mėnesius teko jausti patyčias iš vėl okupuotos televizijos laidų, beveik nieko negalint padaryti, jaučiant pasaulio valstybių svyravimą ir neryžtingumą pripažinti atkurtąją nepriklausomybę, nežinojome, kad po 18 metų vėl mus užklups lietuviškos spaudos suvaržymai, tik kitokia, rafinuotesne forma, ir teks sunkiai kovoti už teisę leisti lietuvišką laikraštį, teisę leisti krikščionišką laikraštį, teisę leisti katalikišką laikraštį. Neįsivaizduojamai sunku ir apmaudu jaustis lyg nusikaltus, kai tenka sakyti skaudžią tiesą apie išrinktą valdžią, panorusią atgaline data papildomais mokesčiais apkrauti laikraštį, su tokiu vargu leidžiamą jau 19-tus metus, klupdomą ant kelių, verčiamą pripažinti nepadarytas nuodėmes ir atgailauti, kai norima ant jo kaklo uždėti virvę ir tyliai, palengva pasmaugti... mokesčiais. Pasmaugti tokiais didžiuliais mokesčiais lyg kažkokį komersantą, naftos ar dujų biznierių, alkoholio platintoją, automobilių kuro pardavėją, gaunantį milijoninius pelnus. (Šie biznieriai ir po sausio 1-osios, pagal priimtą įstatymą padidinus PVM ir akcizo mokesčius, klestės, nes jų prekė bus vis vien perkama juk dabartinė visuomenė naftą, benziną, dujas ryja dar stipriau nei maistą.) Lietuviškam laikraščiui sudaroma visos sąlygos bankrutuoti, nes skubiai, nuo sausio 1-osios, įvestas padidintas PVM prenumeratai verčia laikraštį arba didinti jo prenumeratos kainą ir taip atstumti neturtingus prenumeratorius, arba pačiam prisiimti dešimttūkstantinius mokesčius. Aišku, laikraštis, norėdamas išlaikyti jau ir taip sumažėjusį prenumeratorių skaičių, pats prisiima keturis kartus padidėjusius mokesčius. (Apie tokį keturis kartus mokesčių padidėjimą valdžios vadai niekur nekalba, jie kalba tik apie 1 proc. padidėjusį PVM arba apie tariamam verslui naikinamas lengvatas, šitaip apgaudami žmones. O juk toks mokesčių didinimas laikraščiui reiškia tą patį, kaip ir piliečiui keturiskart padidėję buto šildymo mokesčiai, pavyzdžiui, nuo 200-300 litų iki 800-1200 litų. Kaip jis turi tada jaustis? Gal džiaugtis tokiais solidariais mokesčiais?) Tai reiškia neišvengiamą, valdžios sąmoningai sugalvotą ir vykdomą laikraščio naikinimą. Šitoks likimas laukia beveik visos lietuviškos spaudos (išskyrus laikraščius milijonierius ar oligarchų išlaikomus). Apie bankrotą jau kalba ir Lietuvos paštas žlugus laikraščiams, bankrutuos ir jis pats, nes vien iš laiškų pristatymo jis tikrai neišsilaikys. Gal naujajai dešiniajai valdžiai ir atrodo, kad lietuviškų laikraščių prisiveisė per daug. Bet panašiau, kad ji jų nekenčia, nes, anot vieno ar kito ministro, visi laikraščiai esą antikonservatoriški ir nepritaria naujajai tvarkai keturis kartus padidinti mokesčius (kitaip sakant, solidariai mokėti mokesčius). Ką gi, tokiu atveju juos reikia naikinti. Gal net tankus pasiųsti... Tokių pavyzdžių istorijoje yra buvę. Dar ne taip neseniai, prieš keturis dešimtmečius, šitaip elgėsi komunizmo saulės nešėjai Čekoslovakijoje, įžvelgę ten pavojų socializmui dėl įsisiautėjusios antikomunistinės propagandos masinėse komunikacijos priemonėse. O dar anksčiau buvo ir Muravjovo laikai tiesa, lietuviška spauda klestėjo slaviškais rašmenimis. Bet net jei politinės aplinkybės tada buvo ir kitos, tačiau pats spaudos naikinimas savo esme gana panašus. Atrodo, kad prieš 18 metų laimėję kovą prieš komunizmą, mes patekome į laisvos minties gniaužėjų, šįkart jau savųjų, gniaužtus: prievarta įvedami lygiaviniai mokesčiai (motyvuojant, kad tai reikalinga išgelbėti valstybei), skurdinantys tuos, kurie juos renka ir išrinko (nes už TS-LKD balsavo ne milijonieriai ir oligarchai, o neturtingųjų ir viduriniųjų sluoksnių atstovai). Prilyginus lietuvišką spaudą verslui, ji staiga apkraunama didžiuliais mokesčiais, kurie ją sunaikina. Berods visiškai prarado prasmę kokia nors tautinė-patriotinė ideologija (vietoj jos įsigalėjo tik mokesčių rinkimo vajaus ideologija); patriotiškai nusistatę žmonės nepriimami į jokias valdiškas tarnybas (bujoja tik klaniniai interesai, pavyzdžiui, daugelyje savivaldybių, kaip ir valdiškose institucijose, vyrauja dviejų partijų klanai). Garsiai kalbama apie valstybės gelbėjimą, bet pamirštamas paprastas žmogus, paprastas Lietuvos pilietis. Ar ir dabar mes apginsime valstybės nepriklausomybės idealus, kaip juos apginti sugebėjome prieš 18 metų? Ir kaip gynėme juos bolševikinės okupacijos metais? Netrukus gyvenimas tai parodys. Juolab, kad šiemet švenčiame savo valstybės tūkstantmetį.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |