Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias

Mindaugas BUIKA

Į Meksikos sostinę buvo atvykęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė

6-ojo Pasaulinio šeimų susitikimo baigiamosiose šv. Mišiose prie Gvadelupės Dievo Motinos šventovės dalyvavo dešimtys tūkstančių piligrimų iš beveik 100 šalių

Šventasis Tėvas į susitikimo dalyvius kreipėsi iš Vatikano per tiesioginį satelitinės televizijos tiltą

Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas kardinolas Enijas Antoninis ir Meksikos prezidentas Filipe Kalderonas kalbasi susitikimo metu vykusiame šeimos gyvenimo ekspertų kongrese

Popiežiaus legatas kardinolas Tarcizijus Bertonė sveikina Pasaulinio šeimų susitikimo dalyvius

Religiniai ir socialiniai klausimai

Kaip jau buvo pranešta, popiežius Benediktas XVI negalėjo dalyvauti 6-ajame Pasauliniame šeimų susitikime, vykusiame Meksikos sostinėje Mechike. Popiežius į jį atsiuntė Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Tarcizijų Bertonę. Tačiau pats Šventasis Tėvas, sekdamas sausio 14-18 dienomis vykusius susitikimo renginius, atsiuntė du savo pranešimus su vertingomis krikščioniško gyvenimo įžvalgomis, kurie buvo perduoti palydovinės televizijos kanalais ir susilaukė plataus tarptautinio atgarsio. Pirmajame pranešime, skirtame šeštadienį vykusiam susitikimo dalyvių maldos ir liudijimų vakarui Gvadelupės Dievo Motinos šventovėje, jis kėlė šeimos dvasinės kultūros ir socialinės paramos tradicinei santuokai svarbą. Popiežius sakė, kad šeimyninio gyvenimo aplinka, kaip „krikščionybės mokykla“, duoda didelę naudą tautai, Bažnyčiai ir visuomenei. Iš tikrųjų kiekvienos darnios šeimos namai yra pašaukti praktikuoti ir stiprinti abipusę meilę ir tiesą, pagarbą ir teisingumą, klusnumą ir bendradarbiavimą, tarnavimą ir pasirengimą padėti silpnesniesiems.

Tačiau krikščioniškos šeimos namuose, be viso to, dar nuolat jaučiamas Dievo buvimas ir  kasdienis Jo paramos prašymas gyvybiškai svarbios misijos atlikimui.

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“.

Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai.

Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros. Dėl tokio socialinio vaidmens „šeima turi teisę, kad jos specifinis tapatumas būtų pripažintas ir nepainiojamas su kitomis sugyvenimo formomis“, – aiškino Popiežius, primindamas paplitusį įstatyminį piktnaudžiavimą, kai šeimai prilyginamos ir kitos vadinamosios „sąjungos“ (netgi homoseksualų „bendrystė“).

Tradicinei šeimai reikia užtikrinti išskirtinę kultūrinę, juridinę, ekonominę, socialinę ir medicininę apsaugą. Šios paramos teikime privalu atsižvelgti į šeimoje auginamų vaikų skaičių, turimus pragyvenimo resursus ir siekį užtikrinti kiekvienai šeimai laisvę parinkti vaikams norimą švietimo įstaigą. Taip pat svarbu pabrėžti, kad valstybinės šeimos politikos formavime ir realizavime turi dalyvauti pačios šeimos. Geresniam savo teisių apgynimui popiežius Benediktas XVI ragino jas jungtis į asociacijas, kuriose „antropologinė vizija atitinka Evangeliją“. Jis pakvietė šias asociacijas glaudžiai bendradarbiauti ir derinti savo veiksmus, kad būtų didesnis jų efektyvumas. „Darbuotis dėl šeimos – tai darbuotis dėl kilnios ir šviesios žmonijos ateities ir dėl Dievo Karalystės kūrimo“, – baigdamas kalbą pabrėžė Šventasis tėvas. O pati šeima yra pašaukta „būti evangelizuota ir evangelizatore, būti humaniška ir humanizuojančia“.

Šeimos misija nepakeičiama

Ne mažiau jautrią sielovadinę kalbą popiežius Benediktas XVI pasakė ir praėjusį sekmadienį per Pasaulinio šeimų susitikimo baigiamąsias šv. Mišias, kurias kartu su kardinolu T. Bertone dešimtims tūkstančių dalyvių koncelebravo 20 kardinolų ir keli šimtai vyskupų. Iš Vatikano tiesiogiai sujungtas televizijos tiltu Šventasis Tėvas pažymėjo, kad krikščioniškų šeimų namuose turi gyventi „laisvi asmenys, turtingi žmogiškomis ir evangelinėmis vertybėmis“. Tai yra kelias į šventumą, kuriuo eidami krikščionys gali geriausiai pasitarnauti visuomenei.

Susidurdamos su kartais tikrai nelengvais šiandienos iššūkiais krikščioniškos šeimos turi dar intensyviau išgyventi pasitikėjimą Viešpačiu per dėmesingą Dievo Žodžio įsiklausymą. „Kaip nuostabu, kad susirinkusi šeima leidžia Dievui kalbėti į jos narių širdis per gyvąjį ir veiksmingą Žodį“, – sakė Popiežius. Greta Šventojo Rašto studijų jis rekomendavo šeimoms dažniau kartu kalbėti Rožinio maldą, nes kontempliuojant Jėzaus gyvenimo slėpinius, priimamos ir vertybės, jaučiant poreikį jų įprasminimui savo gyvenime.

Pats Jėzus, gyvendamas Šventoje Šeimoje, savo pavyzdžiu parodė, kad „šeima užima pirmą vietą asmenybės ugdyme. Tai tikroji žmoniškumo ir amžinųjų vertybių mokykla“. Tik šeimoje, kuri yra grindžiama neišardoma vyro ir moters santuoka, yra ta terpė, kurioje žmogus gali oriai gimti, bręsti ir tobulėti. Tačiau šiai auklėjamai šeimos misijai šiandien trukdo klaidingas laisvės suvokimas: individo užgaidos ir  taip aukštai keliami norai, kad žmogus dažnai tampa savo paties egoizmo įkaitu.

„Tikroji žmogaus laisvė ateina iš jo sukūrimo pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, todėl ir turi būti įgyvendinama atsakingai, teikiant pirmenybę tikrajam gėriui, kad jis taptų meile ir savęs dovanojimu“, – sakė Benediktas XVI. Jis pažymėjo, kad tokie svarstymai nėra teorija, bet tikras intymumo ir meilės poreikis, kas yra būtina šeimos bendruomenės savybė. Savo šeimos namuose mes išmokstame pažinti tikrąjį gyvenimą, vertinti jį ir sveikatą, laisvę ir taiką, teisingumą ir tiesą, darbą, santarvę ir pagarbą. Tokia yra nepakeičiama šeimos misija, ir jai būtinas įstatyminis bei administracinis palaikymas.

Baigdamas pasisakymą Šventasis Tėvas išreiškė savo artumą ir patikino kasdien besimeldžiąs už šeimas, kurios „duoda ištikimybės liudijimą ypač sunkiomis aplinkybėmis“. Jis drąsino ir tas šeimas, kurios duoda dosnumo ir pasitikėjimo Dievu pavyzdį prieštaravimo ir nesupratimo akivaizdoje. „Aš nuolat galvoju apie šeimas, kurios kenčia dėl skurdo, ligų, marginalizacijos arba migracijos, – teigė Popiežius. –  Man ypač artimos krikščionių šeimos, kurios yra persekiojamos dėl savo tikėjimo“.

Pasisakymo pabaigoje jis pranešė, kad 7-asis Pasaulinis šeimų susitikimas, kurio tema „Šeima – dabar ir šventės“,  įvyks 2012 metais Italijos Milano mieste. Benediktas XVI padėkojo Milano arkivyskupui kardinolui Dionidžiui Tetamansiui už parodytą svetingumą priimti tokį svarbų Bažnyčios gyvenimo renginį.

© 2009 „XXI amžius“