|
Beieškant išeities...
Edvardas Šiugžda
Valstybėje bėda. Iš buvusios vadinamųjų socialdemokratų (Kirkilo, Brazausko) vyriausybių paveldėjusi milžiniškas skolas (nors pinigų kalėdinėms premijoms nepritrūko!), naujoji valdžia ėmėsi griežtų priemonių didindama įvairius mokesčius ir įvesdama naujus, taip bando užkamšyti vadinamąsias biudžeto skolas ir išgelbėti valstybę nuo gresiančio bankroto. Ar toks pasirinktas kursas yra geriausias ir neišvengiamas reikia diskutuoti. Juk mokesčiais kertama per pačius skurdžiausius mažas algas gaunančius, nedideles pensijas užsidirbusius, skolose skendinčias bendroves. Aišku, galima susiveržti diržus ir gyventi. Bet žmonės vėlgi dairosi į valdančiuosius kodėl jie, numatydami tokį sunkmetį, pasikėlė savo atlyginimus trigubai, o susimažina labai nenoriai atseit reikia Konstitucinio teismo leidimo. Užuot atlyginimus susimažinę perpus, susimažina tik 15 proc. Juk net ir 50 proc. sumažinę savo atlyginimus, Seimo ir Vyriausybės nariai gautų daugiau nei praėjusioje kadencijoje. Ir net dar apie 4 tūkst. litų kanceliarinėms prekėms pasiliktų. Taigi tikrai neskurstų. Bet tas diržų veržimas tik kitiems, o ne sau, arogantiškas požiūris į piliečius ir jų sunkumus ne visada leidžia tikėti permainų autorių geranoriškumu.
Apmaudu, kad vos prieš pusantro mėnesio pradėjusi dirbti Vyriausybė susidūrė su problema, kaip užpildyti aptuštintą valstybės biudžetą. Bet dar skaudžiau, kad tik antrąjį mėnesį dirbančiai Vyriausybei teko jėga malšinti prie Seimo išprovokuotas riaušes. Kas skatino riaušes vargu ar atsakys teisėsaugos tarnybos: tokius dalykus aiškintis būna sunku. Juo labiau kad riaušių metu jėgos struktūros elgėsi ne visai adekvačiai besiklostančiai padėčiai. Iš pradžių, kai minios reikalavimu nepasirodė Seimo vadovai ir pasipylė sniego gniūžtės, o paskui ir akmenys į pastato langus ir į pareigūnus, šie stovėjo prisidengę skydais ir gana pasyviai stebėjo provokacijas ir nebent lazdomis apvanodavo kokį per daug įsisiautėjusį. Kaip aiškinama, nebuvo gautas įsakymas veikti. O kai įsakymas veikti buvo duotas pavėluotai ir buvo paleistos ašarinės dujos bei šaudoma guminėmis kulkomis ar iš minios traukiami žmonės, Seimo pastatą apsupusiųjų reakcija tapo dar aštresnė. Bet ir slopinant riaušes riaušių organizatoriai liko nesuimti į policijos rankas pakliūdavo ne visai su riaušėmis susiję žmonės, ypač paaugliai. Kodėl reikėjo suiminėti pusę kilometro nuo Seimo šaligatviu ar Gedimino prospektu einančius jaunuolius ar pensininkus? Gal dėl skaičiaus? Užtat iš 150 suimtųjų tik apie 15 buvo nubausta 15-30 parų arešto, o kiti paleisti ar įduoti į nežinioje savo vaikų belaukiančių motinų rankas. Suprantama, kad aiškintis riaušių organizatorius, rankose turint tik pusantro šimto paauglių, labai sunku. Pavėluotai ir neryžtingai likviduojant riaušių židinius galima tik daugiau košės prisivirti. Gal tokius pareigūnų veiksmus lėmė tvarką užtikrinti apsiėmusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės maža patirtis, nes tai ji, matyt, pavėluotai davė įsakymą likviduoti riaušių židinius? Remiantis žiniasklaidoje cituojamais Fronto lyderio A. Paleckio žodžiais, esą šaudyti į minią (guminėmis kulkomis E. Š.) įsakė Rasa Juknevičienė, galima spėti, kad penktadienio įvykių prie Seimo metu pareigūnai ryžtingiau jėgą prieš riaušininkus vartoti pradėjo tik gavę ministrės įsakymą. (Gaila, kad prieš tas lemtingas dienas vidaus reikalų ministras R. Palaitis išvyko iš Lietuvos, beveik visą atsakomybę palikdamas tokiuose reikaluose nepatyrusiai politikei.) Tiesa, ministrė aiškina, kad esant tokiam atvejui sprendimus priima pareigūnai, esantys įvykio vietoje, o ji pati įsakymą panaudoti viešojo saugumo tarnybos (VST) padalinius, šaudžiusius guminėmis kulkomis, pasirašiusi ketvirtadienį, t.y. dieną prieš riaušes. Tada kyla klausimas, kodėl taip ilgai riaušininkai (ar jų organizatoriai) nebaudžiamai vykdė neteisėtus veiksmus, o Viešojo saugumo tarnyba į tai nereagavo. Matyt, tik įsisiūbavus riaušėms vidaus reikalų ministro tramdomąsias funkcijas vykdžiusi R. Juknevičienė ėmėsi taisyti padėtį, įsakydama VST padaliniams ryžtingai likviduoti riaušes.
Mitingais prasidėjęs ir jau pirmomis riaušėmis užsibaigęs antrasis naujosios Vyriausybės mėnuo nelabai ką gero žada. Tą patvirtina ir krašto apsaugos ministrė, ir Seimo pirmininkas, ir premjeras, numatantys, kad panašūs ekscesai gali pasikartoti. Ir tuo pasinaudos valstybei priešiškos jėgos, pirmiausia imperinės. Juk ne veltui girdimas jų pritariantis riaušėms balsas. Štai Peterburgo komunistai išplatino pranešimą, kuriame teigia palaikantys Vilniuje prie Seimo protestavusius žmones ir reiškiantys paramą Fronto partijai. Jų pranešime mitingas, o po to kilusios riaušės vadinamos sukilimu. Komunistų partija išreiškia solidarumą su Lietuvos liaudimi, Fronto partija, su pogrindine komunistų partija ir kviečia respublikos (?) dirbančiuosius (???) reikalauti šalies išstojimo iš NATO bloko, sakoma išplatintame pranešime. Proimperinės jėgos aiškiai suinteresuotos neramumų ir nepasitenkinimų Lietuvoje kėlimu. Bet ar mes turime tuo nusiraminti ir teigti, kad viską darome gerai ir tik Rusija ar dar kažkas (padugnės, alkoholikai, bomžai) kiša mums koją, kad sukluptume? Kai valstybėje daugiau nei milijonas skurstančiųjų (oficialiais duomenimis), varžtus ar diržus veržti reikia labai atsargiai. Kitaip valstybei ir jos nepriklausomybei gresiančių ekscesų neišvengsime. Tą rodo sociologinių tyrimų duomenys: didėja visuotinis nusivylimas valdžios priimamais skubotais sprendimais (plačiau šįkart jų nekomentuosime). Galime kaltinti vienas kitą bet kuo kad tai padugnių, alkoholikų darbas, kad tai komunistų papirktos ar magnatų valdomos žiniasklaidos darbas, kad tai valstybės reikalų ir jos sunkios būklės neišmanančiųjų darbas, bet valstybės politika nepatenkintų piliečių kritinė masė didėja. Ir tai neišvengiamai turės pasekmių.
Kokias išeitis galima siūlyti? Sunku tą daryti nebūnant valdžioje. Pagaliau tai ne žurnalistų reikalas (o gal todėl į juos ir neatsižvelgiama). Tačiau prieš Kalėdų šventes, kai Seime ir Vyriausybėje buvo įsisiautėjęs buldozerinis įstatymų keitimas, XXI amžius daugumai Seimo ir Vyriausybės narių (taip pat ir Seimo pirmininkui bei Premjerui) išsiuntė savo pasiūlymą, kaip, siekiant išvengti bepageidautinų neigiamų pasekmių, galėtų būti keičiami pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifai (į negailestingą jų mėsmalę mes irgi esame patekę). Siūlėme bendrąjį PVM didinti iki 21 proc., t.y. trimis procentais (nuo 18 proc.), o lengvatinį 5 proc. PVM taip pat didinti 3 procentais, t.y. iki 8 proc. Taip būtų sumažintas smūgis pensininkams ir kitiems mažas pajamas gaunantiems žmonėms, nebūtų taip pakilusios kainos (vaistams, kai kurioms maisto prekėms, spaudai, visuomeniniam transportui ir pan. būtų išlikusi 8 proc. PVM lengvata), būtų daugiau laimėjęs valstybės biudžetas (nes, anot finansų ministro A. Šemetos, PVM padidinimas vienu procentu valstybės biudžetui duoda 600 milijonų litų). Tačiau į mūsų pasiūlymą nebuvo atsižvelgta. Nebuvo net kaip nors atsakyta. Matyt, dialogas su visuomene valdžiai nereikalingas. O po to stebimasi ir piktinamasi, kad vyksta mitingai ar net ekscesai...
Taigi kas toliau? Galimi du variantai. Pirmas tai valstybės anarchija ir atėjimas į valdžią anarchistinių ir ultrakairuoliškų politikierių. Tai tikrai nepriimtina mums, taip sunkiai po 50 metų atgavusiems nepriklausomybę. Jeigu dabartiniai dešinieji (arba, kaip jie save vadina, centro dešinieji) politikai suprastų ir permąstytų šią grėsmę, jie turėtų ką nors daryti. Apgailėtina, kad konservatyvioji visuomenės dalis ne tik beveik be jokių išlygų remia ne visada apgalvotus valdžios veiksmus, bet beatodairiškai visas bėdas verčia išgalvotiems priešams (taip parodydama sumenkusį savo mąstymo lygį) ir tas nesuteikia vilčių ateičiai. Antra išeitis, tai diktatūros įvedimas. Deja, ji nebūtų priimtina ne tik kairiajai (komunistinei) visuomenės daliai, bet ir dešiniesiems kiekviena diktatūra su žmogaus laisvių varžymu yra nepriimtina. Tačiau tokia kryptis visiškai neatmestina, turint galvoje susiklosčiusią rimtą situaciją ir valdžios viršūnėse esančių politikų asmenybes. Tiesa, galimas ir trečias variantas tai tikras, nuoširdus, ne parodomasis, ne fiktyvus dialogas su įvairiais visuomenės sluoksniais, taip pat ir su komunistinėmis profsąjungomis. Tam reikia ne tik jėgų, bet ir atmesti aroganciją.
Juk Lietuvą kuriame mes visi...
© 2009 XXI amžius
|