|
Ir vėl skamba kruvino internacionalo akordai
Mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Vyčio kryžiaus ir Šaulių ordinų kavalierius, Laisvės kovotojas
Nespėjo Lietuvos žemė išdžiūti nuo Laisvės kovotojų ašarų ir kraujo ir vėl iš vakarykščių sulaukėme smurto demonstracijos. Jie kartoja: Mes sugrįšime. Ką reiškia šie žodžiai, senoji karta gerai prisimena.
Sausio 16 dieną važiavau į Kalvarijų turgų. Gedimino prospekto ir Jogailos, Vilniaus gatvių sankryžoje didelė mašinų spūstis, ją reguliavo policininkas. Prospekte už kryžkelės nieko nesimatė. Man bežiūrint, policininkas praleido mašinas: kam jos buvo sulaikytos, taip ir neaišku.
Kalvarijos turguje tuščia, lyg iššluota. Krautuvėlės uždarytos rūpestingai, veikė tik trys ar keturios didelės krautuvės, matyt, priklausančios Vilniaus prekybai. Ant šių krautuvių durų buvo užrašyta: Namų apyvokos prekės, Statybinių medžiagų parduotuvė. Žmonių jose nebuvo. Paprašiau medvaržčių. Pardavėjos su piktu šypsniu atsakė: Medvaržčiais neprekiaujame. Prieš kurį laiką toje pačioje krautuvėje ne tik buvo įvairaus dydžio vinių, bet ir medvaržčių. Norėtųsi padėkoti Vilniaus prekybos vadovams už rūpinimąsi savo pirkėjais. Tikriausiai viskas daroma norint paniekinti žmones: Štai jums ir jūsų Nepriklausomybė! Turbūt netrukus norint nusipirkti medvaržčių reikės važiuoti į Maskvą. Ten medvaržčių, medalių ir spygliuotos vielos fabrikai veikia be priekaištų ir visuomet įvydo valstybės planus.
Kyla piktas klausimas: kas davė leidimą šioms demonstracijoms Vilniuje, kurios Taline ir Rygoje pasibaigė prievarta, smurtu ir naikinimu, kas įsakė uždaryti turgų ir krautuves ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose? Lietuvos žmonės ir visi Laisvės kovotojai nori tai žinoti ir turi teisę tai žinoti.
Grįžtant Gedimino prospektu troleibusas, neprivažiavęs Vilniaus stotelės, sustojo ir išlaipino keleivius. Čia stovėjo daug mašinų, o prie Vinco Kudirkos paminklo buvo susirinkusi minia. Vienas rankose laikė trispalvę, o kiti du raudonas vėliavas su kažkokiais ženklais, policininkai iš tolo stebėjo minią. Jie turėjo stovėti sankryžoje ir reguliuoti eismą, kad nebūtų spūsčių. Minia keikė valdžią ir grasino Lietuvai...
Vėliau prasidėjo Seimo rūmų šturmas. Demonstrantai buvo apsiginklavę akmeninis, peiliais ir Molotovo kokteiliais. Žmonės kalbėjo, kad į Vilnių sutraukta net keturi šimtai policininkų, bet jie nesugebėjo apginti Seimo rūmų nuo smurtautojų niokojimo. Taigi, vadinamoji taiki demonstracija išslydo iš išgirtųjų kairiųjų profsąjungų kontrolės. Padaryta per du šimtus tūkstančių litų nuostolių. Profsąjungų lyderiai, pamatę, kad demonstracija nekontroliuojama, privalėjo skubiai nutraukti šią akciją ir atsiriboti nuo siautėjančių chuliganų. Deja, jie to nepadarė ir yra atsakingi už netvarką.
(nukelta į 6 p.)
(atkelta iš 1 p.)
Ilgai patriotiškai nusiteikę žurnalistai ir policijos pareigūnai svarstė, ar šios akcijos yra pavienių chuliganų, ar kieno nors inspiruotos. Klausant jų išvedžiojimų darosi liūdna, kad per penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų Lietuva tapo dvasiškai suluošinta, kad jaunimas ir daugelis valdžios pareigūnų yra Klausimėlio mentaliteto lygio. Turbūt ir ši karta yra prarasta. Visiems aišku, kad panašios demonstracijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo suorganizuotos to paties Baltijos tautų priešo. Pavyzdžiui, sausio 13 dieną Kavarsko bažnyčioje (Anykščių r.) buvo minima Laisvės gynėjų diena. Į bažnyčią pamaldų metu įsiveržė vietos mokyklos moksleiviai ir sukėlė triukšmą. Klebonas nutraukęs šv. Mišių auką paprašė moksleivių, kad šie netriukšmautų ir išeitų iš bažnyčios. Jie nepaklausė ir klebonas turėjo tęsti šv. Mišias jiems triukšmaujant. Kažkuris iš mokinių pasakė: Penktadienį važiuosim į Vilnių. Ir tikrai iš Ukmergės į Vilnių atvažiavo autobusas. Tokio chuliganizmo laisvos Lietuvos istorijoje nėra buvę.
Klausėmės Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, opozicijos pirmininko G. Kirkilo pasisakymų televizijos laidoje. G. Kirkilas tvirtino, kad Vyriausybė nemoka bendrauti su žmonėmis ir kalbėjo kaip dienos didvyris. Kairieji puola, o dešinieji nemoka žmonėms paaiškinti, ką padarė buvusi Vyriausybė. Girdėjome, kad Krašto apsaugos ministerijoje yra 150 milijonų neapmokėtų sąskaitų, Sveikatos apsaugos ministerijoje per 60 milijonų, o Finansų ministerijoje per milijardą. Šias skolas reikės apmokėti dabartinei Vyriausybei. Viena buvusi ministrė savo sūnui ir marčiai atseikėjo net kelis milijonus iš Europos paramos pinigų. Taigi reikia kuo skubiau atlikti auditą ir bylas perduoti prokuratūrai. Veikti reikia skubiai ir ryžtingai, o ne Uspaskicho bylos tempais.
G. Kirkilas į šią televizijos laidą atsivedė signatarą Zigmą Vaišvilą, kuris nieko bendra neturėjo su šia tema, bet mokė ir vienus, ir kitus kaip autoritetas. Klausytojai suprato, kad G. Kirkilas norėjo Z. Vaišvilą pristatyti kaip kandidatą į prezidentus gegužės rinkimuose.
Taigi reikia šiuos įvykius gerai išanalizuoti ir gelbėti Lietuvą. Vilniuje suorganizuota minia daužė Seimo rūmų langus, Panevėžyje kelios moterys su raudonomis nosinėmis gatvėje giedojo internacionalą, Šiauliuose bandė įsiveržti į savivaldybės patalpas, Alytuje netgi įsiveržė, o Klaipėdoje girtas chuliganas garsiai šaukė: Mes dar sugrįšime.
Tą patį vakarą po smurto per televiziją kalbėjo Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas. Bet šaukštai po pietų Seimo rūmai buvo jau nuniokoti. Bet kodėl jie tylėjo, kai buvo pranešta apie demonstraciją? Visuomet vėluojame ir todėl dažnai pralaimime.
Šiose demonstracijose buvę ir esantys Lietuvos priešai patikrino savo planą, paruoštą Lietuvos okupacijai. Šių demonstracijų sumanytojai šią akciją analizuos ir rengs naujas demonstracijas. Kitos demonstracijos bus katastrofiškos reikalaus nuversti Vyriausybę, kuri yra pasiryžusi išgelbėti Lietuvą. Dabartinės Vyriausybės ryžtas yra pagrindinė kliūtis pasiekti tikslą sunaikinti Lietuvą. Vyriausybė ir toliau imsis nepopuliarių, bet gyvybiškai būtinų priemonių Lietuvai gelbėti.
Šį kartą mūsų valdžia egzamino dešimtukui neišlaikė. Kol nevėlu, padarykime išvadas ir renkimės būsimai Lietuvos priešų atakai. Mums reikia generolų Povilo Plechavičiaus ir Vinco Glovecko-Grigaliūno, mums reikia generolo Jono Žemaičio-Vytauto ir Adolfo Ramanausko-Vanago.
Lietuva dideliame pavojuje! Melskime Dievo pagalbos ir ryžtingų vadų!
© 2009 XXI amžius
|