| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Būtų tikra tragedija, jei valdžion sugrįžtų socdemai
Kodėl Tėvynės sąjunga didina mokesčius, užuot juos mažinusi? Kodėl valdančioji dauguma nesitarė nei su visuomene, nei su ekspertais, rengdama savąją mokesčių reformą? Kodėl premjeras Andrius Kubilius nebežada Leo LT projektui surengti audito? Kodėl dešinieji įsivėlė į niekam nereikalingas kovas su žiniasklaida? Kodėl konservatoriai su krikdemais gali vėl prarasti realią valdžią? XXI amžiaus pašnekovas buvęs Lietuvos Seimo narys Romanas Sedlickas. Prieš duodamas interviu R. Sedlickas paprašė, kad XXI amžius jį įvardytų laisvu piliečiu. Ir vis dėlto savo skaitytojams mes negalime nepriminti, jog R. Sedlickas daug metų gyveno Amerikoje ir turi teisininko bei slaptųjų tarnybų analitiko patirties. Su juo kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Gintaras VISOCKAS. Pokalbis vyko dar iki sausio 16-ąją vykusių mitingo ir riaušių Vilniuje. Kokią pačią didžiausią bėdą šiandien įžvelgiate? Finansų krizė, premjero Andriaus Kubiliaus klaidos, galimas valdančiosios koalicijos subyrėjimas, protesto akcijos, pavirsiančios į gatvių riaušes bei muštynes? Labai nenorėčiau, kad į valdžią vėl sugrįžtų socdemai. Štai kur didžiausia problema. Norėčiau, kad šalį po tokios ilgos pertraukos vėl valdytų dešiniosios jėgos. Tačiau dešinieji į valdžią atėjo labai blogu metu. Finansinė krizė siautėja ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Krizė apima visus kontinentus, visas šalis. Finansinės institucijos žlunga ir Amerikoje, ir Europoje. Kas ir kaip tą krizę sustabdys? Naujoji Lietuvos valdžia tą krizę lyg ir stabdo, lyg ir bando pažaboti, bet kartu pripažįsta, kad jų pastangos įveikti krizę šiek tiek skiriasi nuo tų metodų, kuriuos naudoja pasaulis. Premjeras Andrius Kubilius pripažįsta, kad jų, Tėvynės sąjungos, metodai kiek kitoniški, nei visame pasaulyje. Sutinku. Gal krizę ir galima neutralizuoti kiek kitaip, nei visame pasaulyje. Tačiau ilgametė pasaulinė praktika byloja, kad, esant finansiniam sunkmečiui, mokesčius būtina mažinti, nes tik mokesčių mažinimas gali išjudinti stingstančią šalies ekonomiką. Pačiu blogiausiu atveju mokesčiai, esant krizei, nei didinami, nei mažinami, o paliekami tokie, kokie buvo iki sunkmečio. Lietuvoje pasirinktas visiškai priešingas variantas mokesčiai didinami. Smarkiai didinami. Ir aš nežinau, net nenutuokiu, kodėl taip elgiasi mūsų dešinieji. Aš labai norėčiau tikėti, jog A. Kubilius žino, ką daro. Keisčiausia tai, kad dešinieji visuomenei net neaiškina, ką, kaip ir kodėl daro. Kas tai dešiniųjų trumparegiškumas? Juk nuo pat 1990-ųjų savo veiksmais jie tarsi byloja, kad nemokėjo, nemoka ir nesimoko bendrauti su visuomene. Taip, tai didelė problema. Tai dešiniųjų Achilo kulnas. Norinti kuo ilgiau išsilaikyti valdžia privalo bendrauti ir su visuomene, ir su žiniasklaida. Nuoširdžiai, nuolat bendrauti. Ne tada, kai reikia valdžiai, o tada, kai nori visuomenė ir žiniasklaida. O Tėvynės sąjunga, kuriai priklauso ir krikščionys demokratai, nepaaiškina tautai, ką ji daro ir kodėl daro. Taip, mes girdėjome, kad Lietuvoje krizė. Bet aš bent jau negirdėjau jokių išsamių, konkrečių, skaičiais ir argumentais pagrįstų paaiškinimų, kodėl reikia reformuoti mokesčių sistemą būtent taip, kaip ji reformuojama šiandien. Valdžios pareiga informuoti visuomenę apie savo veiksmus. Valdžia privalo atsiminti: informuodama visuomenę ji paslaugą teikia sau, o ne visuomenei. Valdžia, kurios nesupranta visuomenė, neverta ir sudilusio skatiko. Kol kas valdžia kelia tik paniką. Lietuvoje finansinė katastrofa, todėl didinsime mokesčius! Argumentai šiam veiksmui esą kyla pasaulinė krizė. Gerbiamieji, tokių paaiškinimų tikrai per maža. Konservatoriai mokesčius didina pačioms neturtingiausioms, labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms, o štai turtingųjų kišenes pakratyti jie kažkodėl nenori. Dabartinė valdžia visą dėmesį sutelkė į biudžetą. Visos dešiniųjų mintys kaip pripildyti biudžetą, kad šis nebūtų kiauras. Svarbus reikalas. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kaip biudžetas bus pripildytas. Tiksliau sakant, labai svarbu, kieno uždirbtais pinigais bus lopomos biudžeto skylės. Kas parengė biudžeto lopymo planą? Labai panašu, kad tai buhalterio, žvelgiančio į šią problemą labai siaurai, primityviai, darbas. Ekonomika tai ne tik biudžetas. Geras ekonomikos tvarkymas tai ne tik skaičiai, ne tik buhalterinis tikslumas. Dukart du lygu keturi. Šį dalyką žino net pirmaklasiai, bet rimti, patyrę ekonomistai taip pat žino, kad dukart du ne visada yra keturi. Nepaaiškinę visuomenei realios padėties konservatoriai puolė kelti mokesčius, mažinti atlyginimus. Jie pasišovę skriausti policininkus, mokytojus, pensininkus, smulkiuosius verslininkus. O juk tai pačios gausiausios visuomenės grupės. Jei visus šiuos sluoksnius nuteiksite prieš save, juos supykdysite, tai, mielieji konservatoriai, kas už jus balsuos kitą kartą? Konservatoriai atstumia tuos, kurie juos norėtų nuoširdžiai palaikyti, paremti. Todėl labai bijau, kad po tokių klaidų konservatoriai ilgam išnyks iš politinės Lietuvos arenos kaip įtakinga ir gausi partija. Kai kurie ekspertai baiminasi, kad po griežtų premjero A. Kubiliaus akcijų šalies ekonomika kris į dar gilesnę finansinę duobę, nes padaugės bankrotų. Esą A. Kubilius neturi plano, kaip atgaivinti ekonomiką. Taigi biudžetą papildyti pinigais bus vis sunkiau. Įžvelgiu štai tokius pavojus. Sakykim, premjeras A. Kubilius savo griežta mokesčių sistema šiaip ne taip pripildo 2009-ųjų biudžetą. Bet akivaizdu, kad dėl pakeltų mokesčių ne tiek jau mažai smulkiųjų ir vidutiniųjų verslininkų bankrutuos, užsidarys, išsivaikščios. Taigi 2010 metais biudžetą bus dar sunkiau papildyti pinigais, mat bankrutavusieji ne tik neįneš į biudžetą nė vieno lito, bet ir patys iš valstybės prašys bedarbio pašalpų. Pašalpų prašys ir tie darbuotojai, kuriuos verslininkai bus priversti atleisti. Todėl ir pirmokėliui aišku, kad po tokių konservatoriškų reformų biudžetą papildyti sulig kiekvienais metais bus sunkiau ir sunkiau. Kas tada? Ogi visos valstybės bankrotas. Todėl esu įsitikinęs, jog siaurai mąstančiam buhalteriui negalima patikėti visos šalies ekonomikos valdymo, nes bankrotas bus neišvengiamas. Vakaruose valdžia firmoms, uždarosioms akcinėms bendrovėmis, įmonėms suteikia lengvatų, nuolaidų, kad šios tik nebankrutuotų, kad tik dirbtų, kad tik nepapildytų bedarbių gretų. Lietuva eina, pasak konservatorių, šiek tiek kitu keliu. Kas sudaro konservatorių ekonominės reformos pagrindą? Bet kokia kaina užlopyti biudžeto skyles? Ar tai neprimena fiasko patyrusių žiauriųjų Gedimino Vagnoriaus akcijų? Juk tikrasis tikslas turėtų būti visai kitas ekonomikos atgaivinimas. Štai ekonomikos valdymo spektras. Vienoje pusėje nacionalizacija, socializmas, valdžios kišimasis į ekonominius procesus visur ir visada. Priešingoje pusėje laisva ekonomika be jokios reguliacijos iš valstybės pusės. Kažkur per vidurį liberalai ir panašių nusiteikimų politinės jėgos, manančios, kad verslininkams turėtų būti suteikta kuo daugiau savarankiškumo bei laisvių. Kur čia išvysime poną Algirdą Šemetą? Nenoriu čia nieko nei menkinti, nei įžeidinėti, bet dabartinė tvarka man būtent asocijuojasi su žiauriomis Gedimino Vagnoriaus akcijomis. Būtent dabartinė konservatorių buhalterija man primena G.Vagnoriaus akcijas, nukreiptas prieš verslą. Vagnoriška tvarka negalėjo ilgai išsilaikyti, negalėjo nežlugti. Būtent ši vagnoriška nuostata ir lėmė, kad konservatoriai ilgam buvo išbraukti iš valdančiųjų sąrašo. Po vagnoriškos išminties konservatorių įtaka valstybės valdymui buvo visai mažytė, net juokinga. Regis, iš savo klaidų reikėjo pasimokyti. Nė velnio! Toks įspūdis, kad konservatoriams rūpi tik tai, kas bus rytoj. O kokia padėtis susiklostys poryt, jiems nusispjauti. Mielieji, būtina kurti tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes prognozes. Jei šito nedarys konservatoriai, į gatves išeinančiųjų protestuotojų nuolat daugės. Mokytojai, policininkai, pensininkai į pagalbą pasitelks dar smulkiuosius prekeivius, studentus. Ką tada darys premjeras A. Kubilius? O ką darys konservatoriai, kai nuo jų nusisuks liberalai, centristai, valinskininkai, ieškodami naujų partnerių? Šitaip gali atsitikti, kadangi dabartiniai konservatorių partneriai nenori pyktis nei su mokytojais, nei su pensininkais, nei su prekeiviais iš Kalvarijų ar Gariūnų turgaviečių. Jūs manote, kad šioji valdančioji dauguma greitai subyrės? Nenoriu būti blogas pranašas, bet labai galimas dalykas, jog koalicija netrukus pradės byrėti. Apie valinskininkus nieko nesakysiu, kadangi man jie labai neaiškūs nežinau, kokia jų programa, pažiūros, tikslai. O štai liberalai gali nusisukti. Rinkėjai turėtų liberalų paklausti: jūs gavote keletą ministrų portfelių jums gerai, bet mums, rinkėjams, iš to jokios naudos tik padidinti mokesčiai. Ir jei liberalai žiūri į priekį, jiems tokie rinkėjų klausimai nereikalingi. Valinskininkai, liberalai, centristai gali ieškoti naujų partnerių. Tokiu atveju konservatoriai ir krikdemai lieka mažumoje. O tai reiškia, kad dešinysis sparnas Lietuvoje įtaką praras ne vieneriems metams. Ir vėl mažų mažiausiai dešimt metų opozicijoje. Bet kas tada liks iš Lietuvos, jei Lietuvą ir toliau valdys socdemai? Socdemų jokiu būdu negalima prileisti prie valdžios, mes juk žinome, kas jie tokie. Man tada belieka paklausti: nejaugi konservatoriai nesupranta, ką daro? Jūs klausiate, ar konservatoriai supranta, kad esant finansiniam sunkmečiui negalima didinti mokesčių? Visiškai nesupranta. Gal ir negražiai kalbu. Bet privalau pabrėžti nesupranta nė bum bum. Ekonomikoje esti gerų, pamokančių pavyzdžių. Štai kad ir sovietinė santvarka. Jos esmė buvo tokia: iš vienų atimti ir kitiems padalyti. Ji neskatino konkuruoti todėl ir žlugo. Vakaruose ekonomika dinamiška: firmos kuriasi, auga, bankrutuoja, kuriasi naujos firmos... Valdžia nereguliuoja ekonomikos. Ji tik sukuria sąlygas, kad žmogus galėtų pats susikurti gerovę. Kuo žmogus labiau apsirūpina, tuo valdžiai naudingiau. Nereikia skirti nei dotacijų, nei pašalpų. Mūsų žmonės vis dar laukia, kada valdžia jais deramai pasirūpins. Šito nebus, nepasirūpins, bet valdžia neturi ir trukdyti žmogui pačiam kurti savo verslą. Kokios Jūsų prognozės dėl pasaulinės krizės? Ar ji bus įveikta? Kada bus įveikta? Ar po tos krizės dar bus Lietuva? Manau, kad pasaulinė krizė bus įveikta. Bet kaip ji atsilieps mums, lietuviams, dar nežinia. Mano tokia vizija: jei pasaulinė krizė neginčijamas faktas, tai lietuviškoji krizė greičiau mūsų pačių susikurta, išsigalvota, pritempta. Bent jau dėl kai kurių finansinių sunkumų kalta ne Amerika ar Vakarų Europa, per daug išlaidavusi, o mūsų pačių, lietuvių, žioplumas. Na, kad ir Lietuvoje ne vienerius metus egzistavęs nekilnojamojo turto burbulas. Sakykit, kodėl Lietuvoje žemė ir būstas tokie pat brangūs, kaip ir Londone, Paryžiuje ar Niujorke? Štai aš neseniai galvojau įsigyti vieną pastatą Vilniuje, bet nepirkau. Mat panašios kokybės namas Niujorke kainuoja pigiau nei Vilniuje, kuris tesudaro tik mažytę Niujorko dalį. Jeigu Vilniuje nori nusipirkti ne prabangų, bet kuklų kelių kambarių butą, turi pakloti milijoną. Kas pas mus Lietuvoje uždirba tuos milijonus? Amerikoje tas burbulas jau sprogo. Amerikiečiai noriai pirkdavo pastatus, nes jų kainos kilo ir kilo. Jie manė bet kokiu atveju uždirbti. Bet nekilnojamojo turto kainos vieną sykį stabilizavosi ir butų prekyba besivertę verslininkai ėmė bankrutuoti. Panaši padėtis ir pas mus, Lietuvoje. Toks įspūdis, kad konservatoriai gina tik turtingųjų, oligarchų interesus. Ar aš teisus? Juk didžiausia finansinė našta užkraunama ant minimalų atlyginimą gaunančių, pensininkų bei smulkiųjų verslininkų. Čia esama problemos. Kaip partija gali išsilaikyti? Ogi turėdama pinigų. Daug pinigų. O dideli pinigai atkeliauja iš oligarchų. Kai partiją paremia oligarchai, nori nenori partija privalo atidirbti už tuos pinigus. Milijonais pamaloninta partija privalo ginti milijonierių, o ne pensininkų interesus. Beje, mūsų partijos konstruojamos visai ne taip, kaip Vakaruose. Vakaruose partijos lyderis siekia aplink save suburti patyrusių, protingų, gabių asmenų grupę, kad šie savo žiniomis, protu, įžvalgumu ir patirtimi partiją paverstų valdančiąja. Vakaruose partijos lyderis visiškai nebijo, kai jo pavaduotojai už jį protingesni, gabesni, nes jis puikus vadybininkas. Lietuvoje partijos konstruojamos atvirkščiai. Partijos lyderis aplink save buria ne pačius gabiausius, ne pačius išmintingiausius, bet pačius lojaliausius žmones. Mūsų partijose svarbiausia ne išmintis, o lojalumas lyderiui. Į artimiausią partijos pirmininko aplinką įsileidžiami tik absoliučiai lojalūs žmonės. Kompetencijos klausimas čia net nekeliamas. Gali būti ir didžiausias kvailys, svarbu, kad tik būtų ištikimas partijos vadovui. Todėl visiškai nenuostabu, kad mūsų partiniai lyderiai ir jų artimiausia aplinka vidutiniokai. Ilgai dirbdamas stambiausiose Vakarų kompanijose mačiau, kaip klestinčių firmų vadovai veja šalin pataikūnus, padlaižius, šalia savęs pasilikdami tik tuos, kurie drąsiai į akis žeria, ką pirmininkas padarė ne taip. Vakaruose lyderis pasirenka už save protingesnius, pas mus kvailesnius. Premjeras A. Kubilius teigia parengęs vos ne 200 puslapių programą, kaip išbristi iš ekonominės krizės. Bet kur mūsų geriausių teisininkų, ekonomistų, vadybininkų, mokslininkų išvados? Kas iš mūsų matė tą konservatorių programą, kas skaitė, suprato, kas ten parašyta? Vakaruose būtų šitaip padaryta: pirma premjeras A. Kubilius pasamdo pačius geriausius ekspertus, kurie mažų mažiausiai tris mėnesius dieną naktį rengia išvadas, pasiūlymus, ir po 90 dienų planas, kaip išbristi iš balos, pateikiamas Seimui svarstyti bei su ta programa supažindinama visuomenė. Lietuvoje kažkodėl visas aukštyn kojomis. Pirma atkerpama, o paskui matuojama, ar teisingai atkirpta, paskui dar pradedama aiškinti, jog vėl būtina netiksliai atkirpti, kadangi prieš tai jau buvo apsišauta kerpant. Leo LT projektas tikrai didžiausia šių dienų afera? Maždaug 20 metų dirbau Niujorke tirdamas stambaus masto aferas. Man Leo LT projektas labai panašus į tuos projektus, kuriuos tyriau Niujorke. Šį dalyką išgelbėti gali tik visiškas atvirumas. Arba sutartį rengę ir ją pasirašę politikai, ministerijų klerkai išaiškina, kodėl Leo LT projektas nėra sukčių parengta afera, arba sėda į kalėjimą už sukčiavimą patys. Atsakingi juk tie, kurie pasirašė, kurie balsavo. Jei neklystu, prieš rinkimus konservatorių lyderis A. Kubilius žadėjo, jog atėjęs į valdžią surengs viešą ankstesniosios valdžios sprendimų auditą. Kol kas jokio audito nematau ir net nebegirdžiu A. Kubiliaus kalbant, jog auditas reikalingas. Tokiu atveju visuomenė privalo priversti premjerą A. Kubilių užsiimti audito reikalais. Revoliucijų mums nereikia. Riaušės mums taip pat nereikalingos. Tačiau visuomenė, esant ekstremalioms sąlygoms, privalo priversti valdžią vykdyti prieš rinkimus duotus pažadus. Ir čia tėra vienintelis būdas taikios, mandagios, bet gausios ir ryžtingos protesto akcijos. Lietuvoje per visus paskutiniuosius metus niekas kaltųjų nerasdavo ir nenubausdavo. Tokia praktika skatina nesąžiningus piliečius ir toliau piktnaudžiauti turima valdžia ir galiomis. Aš kaltinu ne tik partijas, ne tik ministerijų kurkulius, bet ir rinkėjus. Per 18 nepriklausomybės metų taip ir neišmokome atskirti pelų nuo grudų. Jei į Seimą renkame šokėjus ir dainininkus, tai jame turime cirką. Ne taip seniai ir pats buvau Seimo narys ir mačiau liūdną, apverktiną padėtį. Seimo sveikatos, teisėsaugos, saugumo komitetuose dirba parlamentarai, neturintys nė menkiausio supratimo apie sveikatos apsaugą, teisėsaugą, kariuomenę. Tragedija. Absurdas. Nesąmonė. Kaip konservatoriams derėtų bendrauti su žiniasklaida? Konservatoriai nė velnio nepasimokė, kaip derėtų bendrauti su žiniasklaida. Aš neidealizuoju žurnalistų. Kai žurnalistai bando filmuoti į tualetą įeinantį ar per pietų pertrauką kavinėje valgantį parlamentarą, nematau nieko gero ir gražaus. Parlamentaras turi teisę pavalgyti niekieno nefilmuojamas. Taip pat esu pastebėjęs, kad žiniasklaida labai dažnai dirbtinai sukuria problemas, tikruosius konfliktus palikdama nuošaly. Ir tai daro specialiai, nes jai tiesa ne visuomet rūpi. Sutikite, žiniasklaidai ne taip jau retai rūpi, kaip brangiau parduoti savo produktą. Čia įžvelgiu juodojo verslo pavojus. Gerai sumokėjo, parašysiu gerą straipsnį, mažai sumokėjo arba visai nesumokėjo, parašysiu blogą straipsnį. Taip neturi būti. Tačiau nejaugi konservatoriai tokie kvaili, kad nesupranta esmės, jog politikai be žurnalistų tuščia vieta? Trukdydami žurnalistams konservatoriai šauna sau į koją. Taigi man kartais atrodo, kad šiandieninė Lietuva mažai kuo skiriasi nuo Rusijos, kur egzistuoja tik valdoma, kontroliuojama demokratija ir žiniasklaida.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |