|
Apie netvarką materijoje ir dvasioje
Būsimi pokyčiai, kurie ištiks visuomenę, savo mastu ir poveikiu artimiausioje mūsų istorijoje nusileidžia nebent pokyčiams po nepriklausomybės atgavimo. Socialinė atskirtis didėja ir didės, dėl to kils nesusipratimų ir pačioje visuomenėje, ir santykiuose tarp valdžios ir visuomenės. Ir didesne dalimi tai nepriklausys nuo kurios nors politinėje valdžioje esančios partijos (nebent ji sugebėtų dirbtinomis panegirikomis žiniasklaidoje išaukštinti save, o kitą sumenkinti) įtampa gali tik didėti. Matėme, kas atsitiko sausio 16-ąją, kai po profsąjungų (tarp jų ir krikščioniškosios Darbo federacijos) organizuoto mitingo prie Seimo kilo riaušės, dėl kurių nukentėjo mūsų valstybės prestižas tarptautinėje erdvėje. Tokie dalykai valstybei gero neduoda.
Ar to buvo galima išvengti? Riaušėse, kaip rodo surinkti duomenys, dalyvavo daugiausia mūsų jaunimas, tai yra jaunuoliai, kuriuos auklėjame mes, patyrusieji ir okupacijos kartėlį, ir nepriklausomybės džiaugsmą, kurie mokosi mūsų mokyklose ar universitetuose ir kurie jau nebežino, kokiomis priespaudos sąlygomis gyveno kita pusė Lietuvos piliečių. Aišku, yra tam tikro nusivylimo ir dėl naujų mokesčių tarifų, ir dėl sunkesnių verslo sąlygų, tačiau tokiose aplinkybėse būtina siekti valstybės stabilumo. Turime suprasti, kad ekonominės krizės nulemti realūs pokyčiai dar tik prasideda su realiomis problemomis dauguma Lietuvos gyventojų dar tik susidurs netolimoje ateityje. Nors kai kurie apžvalgininkai teigia, jog sausio 16-osios riaušės jau buvo neišvengiamos dėl netikėtai pasikeitusios verslo padėties ir politinės įtampos, tačiau visi turime suprasti, kad būtina keistis ir įvertinti sunkią valstybės padėtį. Mes turime keistis ir patys savyje, atsisakydami nepasitenkinimo, netikėjimo šviesesne ateitimi. Tiems, kurie buvo valdžioje ir kurie atvedė valstybę į sunkią būklę, patogu, kad žmonės jau pradeda pamiršti jų švaistūnišką politiką, o jų skatinami paaugliai ar darbą praradę piliečiai pyktį nukreipia į dabartinę valdžią.
Nors sausio 16-osios riaušės neperaugo į didelius neramumus, visuomenėje liko nepasitikėjimo siena, kurios abiejose pusėse statomos naujos barikados. Net nedalyvavusieji mitinge jautėsi nesmagiai dėl gąsdinimų blogėjančia situacija. O ypač jeigu jautiesi patekęs į visuomenės užribį, pavyzdžiui, praradęs kad ir menką darbą. Miniai būtų užtekę nedidelės žiežirbos, ir taiki protesto akcija galėjo virsti chuliganišku išpuoliu. O agresijos aktai nepagerina situacijos. Sunku būtų įsivaizduoti, kad naujoji Vyriausybė, neišdirbusi net ir šimto dienų, būtų priversta pasitraukti. Reikia švelninti visuomenėje susiklosčiusią situaciją, kai prarandamas pasitikėjimas valdžia, nesusikalbama, nenorima klausytis jokių argumentų, o ir valdžia turi atsižvelgti į visuomenės nerimą, aukšti pareigūnai neturėtų atvirai demonstruoti puikybės. Gerai, kad Vyriausybė pažadėjo daugiau kalbėtis su visuomene. Reikia tikėtis, kad valdžios dialogas su žmonėmis vyks ne per deklaracijas, o per konkrečius darbus.
Gaila, kad dabartinės Lietuvos inteligentai, kiti mąstantys piliečiai lieka pasyvūs, tyli tarsi nebyliai, kai valstybėje vyksta negeri dalykai. Kodėl piliečių pagarbą ir pripažinimą užsitarnavę Lietuvos politikai, visuomenininkai, kultūrininkai, filosofai negali drauge susėsti ir susitarti, kaip mes suprantame Lietuvą, ką mes kuriame, kaip elgtis esant sunkioms aplinkybėms, ko siekiame, koks mūsų indėlis? Būtina siekti visuomenės susitaikymo (bausmių sugriežtinimas, kaip rodo nesena patirtis, ne visada gali nuraminti visuomenę), kad nekiltų ašarinių dujų kamuoliai, į Seimo ar Vyriausybės pastatus neskraidytų sniego gniūžtės, akmenys, o į žmones guminės kulkos. Tenka apgailestauti, kad mes jau pradedame skinti nesibaigiančios mokyklų reformos, nesuvaldomos emigracijos ir žemo lygio televizinės kultūros klestėjimo vaisius, neskaitant valdžios ir visuomenės supriešinimo. Į tai buvusios vyriausybės nekreipė dėmesio, o gal ir nesugebėjo pasipriešinti tarpstančiam blogiui.
Būtų gerai, kad valdžios atstovai skirtųsi nuo nieko nepaisančių mitinguotojų, kurie savo pyktį dėl buvusios valdžios sugadinto palikimo nukreipia į permainų besiimančią valdžią ar Seimo pirmininką. Reikia ne piktintis, o bandyti padėti, kartu ieškoti sprendimo įveikti užgriuvusius išbandymus. Nereikia vien aiškintis, kas kaltas, jog klimpstame į krizę, bet svarstyti, kaip iš jos išeiti, siekti, kad visuomenė, valdžia ir opozicija veiktų sutelktai, o ne visą energiją skirtų tarpusavio peštynėms. Turime paklausti savęs, ką galime padaryti, kad pykčio, neapykantos liktų mažiau. Kito kelio, deja, nėra. Reikia gelbėti valstybę, kad ji nepražūtų priešų arba valdžia nepatenkintųjų apsuptyje. Tik bendromis pastangomis galima išsikapstyti iš tos duobės, į kurią patekome visi. Pralaimėjusieji rinkimus buvusios valdžios atstovai, daug prisidėję prie valstybės nustekenimo, turi nustoti drumsti vandenį, kurstyti nepasitikėjimą ir padėti ieškoti gerų sprendimų, į kuriuos įsiklausys ir valdantieji, išgirdę gerą idėją.
Kaip valstybė mes pražiopsojome momentą, kai augant ekonomikai galėjome aukodami kelis ekonomikos augimo procentus sukaupti lėšų ekonomikai skatinti nuosmukio metais. Kai šaliai sunku ekonomiškai, ji praranda galimybes skolintis. Vadinasi, kad ir kokia būtų vyriausybė, nėra kito pasirinkimo, išskyrus reformas. Nėra ir kito pasirinkimo vietoj dabartinės Vyriausybės. Todėl didelė tikimybė, kad A. Kubiliaus vyriausybė, sąlyginai technokratinė, toliau vadovaus Lietuvai, siekdama daryti mažiau klaidų ir vengti masinių visuomenės neramumų.
Kitas svarbus momentas tai, kad Lietuvos požiūrio į valdžią problemos yra nesusijusios su ekonominiais sunkumais. Nesusijusios su ekonomika todėl, kad Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo beveik neliko nacionalinės idėjos neliko bendro praeities suvokimo, joje vykusių įvykių vertinimo, dabarties jėgų, kad ir veikiančių priešprieša, tyrimo, bendros ateities vizijos. Kad ir kaip neigiamai vertintume mūsų buvusios imperinės valstybės politiką ir ideologiją, joje vykstantys procesai rodo, kad didžioji jos inteligentijos dalis turi ir vysto nacionalinę idėją. O mes esame letargo būsenoje. Netgi pasaulio priskirtą ir mūsų istoriniam, politiniam bei kultūriniam Vilniaus miestui suteiktą galimybę gauti Europos kultūros sostinės vardą nedviprasmiškai patys sujaukiame, pažeminame, išjuokiame. O kokie filmai, kokia muzika, kokios knygos, kokia literatūra reprezentuoja mūsų tautą, mūsų valstybę? Nebent mūsų neseną istoriją iškraipanti kitataučio, nors ir gerai rašančio lietuviškai, knyga. Belieka džiaugtis, kad kitas kitatautis ir svetimšalis, padarė didžiulį darbą išvertė ir išleido žuvusio partizanų vado prisiminimus tai bent kiek atperka mūsų nuosmukį pasaulio akyse.
Išgąsdinti, įpykę ir įsiutę žmonės yra patys pavojingiausi. Kai visuomenė atsiduria tokioje būklėje, ją reikia ne dar labiau gąsdinti, o aiškinti pokyčių neišvengiamumą, taip pat pademonstruoti užuojautą ir solidarumą, būtinai kalbant apie Seimo bei Vyriausybės narių atlyginimų mažinimą, nereikalingų projektų stabdymą, biurokratijos naikinimą, valstybės tarnautojų solidarumą su diržus suveržti raginamais piliečiais, bet kokios valdiškos prabangos atsisakymą. Kartu labai svarbu reguliuoti visuomenės nuotaiką, spartinti dirbtinai nuslopinto vartojimo atstatymą ir ekonomikos atsigavimą. Yra būtina pagerinti valdžios santykius su visuomene. Valdžia neturėtų pulti atakuoti, pavyzdžiui, kokią nors verslo sritį ar visuomenės grupę. Lazdos perlenkimas blogai atsilieps valdžiai, nes demokratinėje visuomenėje ji neturi komunikacijos monopolio todėl valdžios veiksmus labai greitai kritiškai įvertins kitos visuomenės grupės.
Dėl to ir turime tartis, raminti vienas kitą. Ir suprasti vienas kitą...
Edvardas ŠIUGŽDA
© 2009 XXI amžius
|