|
Krikščionybės atėjimas į Lietuvą ir Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis
Zigmas ZINKEVIČIUS
Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose buvo susijęs su krikščionybės artėjimu prie Lietuvos. Mūsų šalį krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi dabartinę Lietuvą net daugiau negu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų krikščionybė. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis tokie žodžiai kaip bažnżčia, gavėnią, krģkštas, kūčios, taip pat krikščioniškų švenčių pavadinimai Kalėdos, Velżkos, krikštavardžiai Póvilas ir kiti, gauti be jokio abejojimo iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie XXII amžius. Dar anksčiau Rytų krikščionybė, tada nedaug tesiskyrusi nuo Vakarų krikščionybės, pasiekė dabar jau išnykusius lietuvius toliau rytuose, kurių gyvento ploto ribas šiandien nelengva tiksliau apibrėžti. Tai turėjo atsitikti tuoj po rytinių slavų dabartinių rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėvių krikšto, kai buvo vykdomos krikščionybės skleidimo misijos į pagonių baltų žemes.
Pirmiausia pravartu iš arčiau susipažinti su pačiais ankstyviausiais krikščionybės terminais, pasiekusiais mus iš Rytų gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą.
Prie tokių terminų priskirtini abiejų didžiųjų krikščionių švenčių Kalėdų ir Velykų pavadinimai. Žodžiui kalėdos pradžią davė rytų slavų źīė’äą, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos (calendae). Rytiniai slavai (Kijevo Rusia) vargu ar galėjo šį žodį patys gauti anksčiau, negu buvo pakrikštyti (988989 m.). Į lietuvių kalbą jis turėjo patekti po slavų nosinio balsio ę denazalizacijos (ę vertimo ja), taigi greičiausiai XIXII a., gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą. Vėliau jis labai įsigalėjo, plg. dabartinius vedinius: kalėdóti, kalėdótojas, kalėdininkas, kalėdinis, kalėdójimas, kalėdćvimas ir kt. Dar plg. refrenus: kalėda, kalėdo. Pėdsakus paliko ir vardyne, plg. pavardes Kalėdą, Kaled-ģnskas, vietovardžius Kalė-diškiai, Kalėd-ónys, vandenvardžius Kalėdų upelis, Kalėd-balė. Vėlesnės Vakarų bangos atneštas šio žodžio variantas kaleńdos (iš lenkų kolęda) senojo rytų slavų skolinio nebeišstūmė, pasitaiko tik vietomis tarmėse (yra dar variantas kaleńdros) ir keliose pavardėse: Kalendą (Kalendrą), Kalend-įuskas (Kalendr-ćvičius). Vietovardžiuose nepastebėtas. Dar turimas naujesniame skolinyje kalendõrius (iš lnk. kalendarz), kurio ištakos siekia lot. kalendćrium skolų knyga.
Su Kalėdomis susijusios kūčios. Žodį kūčios į Lietuvą atnešė irgi Rytinė krikščionybės banga, greičiausiai tuo pačiu metu kaip ir kalėdas. Šiam žodžiui pradžią davė rytų slavų źóņ’. Į lietuvių kalbą jis pateko dar prieš garsų samplaikai ti virstant afrikata č (virtimas vyko XIIIXIV a.), nes kitaip šiandien tartume *kūtė. Šis žodis lietuvių kalboje irgi labai įsigalėjo, plg. jo vedinius: kūčiįuti, kūčiįutojas, kūčiłkas... Vakarinės bangos variantas kūcios (iš lnk. kucja) pasiliko tik tarmėse, be to, jo kilmė nėra visai aiški, nes daug kur gali būti dzūkavimo padarinys iš kūčios, plg. svečias ir dzūkų svecias. Žodžio kūčios kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu kalėdų. Jo gimtinė Bizantija (ne Roma).
Mūsų savamokslių kalbininkų bandymas įrodyti, kad žodis kūčios esąs savas, lietuvių kilmės žodis, o ne skolinys, sieti jį su kūč-kailis avikailio atkarpa neturi jokio pagrindo, nes pastarojo žodžio dėmuo kūč- (tvirtapradė priegaidė!), kaip rodo variantas kūt-kailis t. p., yra kilęs iš kūtis kas susivėlęs; kudlos ir dėl savo reikšmės, o ypač dėl skirtingos priegaidės, negali turėti ką nors bendra su kūčiomis (šaknis tvirtagalė).
Ir antrosios didžiosios krikščionių šventės Velykų pavadinimą gavome greičiausiai tuo pačiu laiku iš Rytų, o ne iš Vakarų. Žodžiui velżkos pradžią davė rytų slavų būdvardis āåėčźś didelis, vartotas junginyje āåėčźś äeķü didžioji diena, kuris savo ruožtu yra vertinys iš graikų megįlē chiméra t. p. Žodžio senumą lietuvių kalboje rodo akūtinė priegaidė (velżkos). Žodis velżkos irgi paliko pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes Velykis ir Veliką, Velik-ėnas, Velik-ónis, vietovardžius Velykiai, Velyk-iónys, Veluk-ūnai, Velģkuškės, Velyk-ionių upelis.
Iš ankstyvosios Rytinės krikščionybės bangos atneštų į Lietuvą religinių terminų dar minėtini krģkštas, krģkštyti, bažnyčia, galbūt čia priklauso ir gavėnią, nedėlia, kurie lietuvių kalboje labai įsigalėjo, visuotinai tebevartojami arba netolimoje praeityje buvo vartoti (nedėlia).
Krģkštas ir krģkštyti atsirado iš rytų slavų źšüńņś kryžius ir źšüńņčņč daryti kryžiaus ženklą; krikštyti (su įspraustu k) dar tada, kai rytų slavai tebetarė jerį ü (labai trumpą i), kurį lietuviai perteikė savo trumpuoju balsiu i (iš vėlesnių rytų slavų formų źšeńņś, źšeńņčņü turėtume *krekštas, *krekštyti ar pan.), taigi gauti apie XI amžių ar dar anksčiau. Iš lenkų chrzest krikštas, chrzcić krikštyti šiandien taip pat turėtume *krekštas, *krekštyti ar pan. Reikia manyti, kad iš Rytų gavome ir žodį kryžius (plg. gudų źšūę). Nors formaliai šis žodis gali būti kildinamas iš lenkų krzyż, tačiau greičiausiai priklauso ankstyvajam skolinių iš Rytų sluoksniui, nes paliko gilius pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes Kryžius, Križys, Kryž-õnas, Kryž-evičius, Kryž-įuskas, vietovardžius Kryž-iškės, Kryž-kalnis, Kryž-eliai, ežerų pavadinimus Kryž-ģnis, Kryž-õkas, upėvardžius Kryž-upis, Kryž-iłkas ir kt.
Žodį bažnyčia greičiausiai gavome dar anksčiau negu krģkštą, krģkštyti ar kryžių, matyt, prieš rytų slavų krikštą, nes jų įīęåķčöą reiškia stabmeldžių šventykla. Įdomu, kad lietuviai XVIXVII a. dar buvo išlaikę šio žodžio slavišką kirčiavimą: bćžnyčia (plg. įóęķčöą) taip neretai kirčiuojama Daukšos postilėje ir anoniminiame 1605 m. Katekizme. Žemaičiai dar atmenamai rytų apeigų šventyklą (sentikių ir stačiatikių cerkvę) vadino cģrkva, su i iš jero (ü), taigi gautą tuo pačiu metu kaip ir krģkštas, krģkštyti.
Sunkiau nuspręsti, ar žodžiai gavenią pasninkas prieš Velykas ir nedėlia sekmadienis; savaitė priklauso ankstyvajai Rytų krikščionybės bangai, ar tai yra vėlesnių laikų skoliniai. Bent jau balsis ė nerodo vėlyvo skolinimosi, nes šis balsis (vietoj ie, plg. ćīāeķčå, ķåäeė’) greičiausiai yra antrinis, įsivestas iš veiksmažodžių bendraties gavėti ir dėti. Slavų ķåäeė’ laikoma lotynų dies feriāta kalke, gavusia savaitės reikšmę todėl, kad graikų atitikmuo óÜāāįōļķ turi abi reikšmes.
Vardas Póvilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint jerus (kai buvo tariama *Šāķülś), taigi apie XI amžių, mažiausiai pora šimtmečių prieš oficialųjį Lietuvos krikštą (labai seną skolinimąsi rodo ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krģkštas, krģkštyti (ryt. sl. źšüńņś kryžius ir źšüńņčņč krikštyti). Rytų slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų. Pirmykštis šaltinis lotynų kalbos forma Paulus (lot. paulus mažas). Šis vardas slypi pavardėse Povil-įitis, Povil-iūnas, Povil-ónis/Pavil-įitis, Pavil-iūnas, Pavil-iónis (iš viso 30 asmenvardžių), vietovardžiuose Povilai, Povil-ģškė, Povil-įičiai, Povil-auskai (8), ež. Povil-ėlis. Lenkai iš seno turėjo formą Paweł ir variantą Pawał, kurių pėdsakai slypi mūsų vėlesnės kilmės pavardėse Pavel-skis, Pavélka (plg. lnk. Pawełko), Pavelčikas (lnk. Pawelczyk) ir Pavõlas, Pavol-iįuskas (plg. lnk. Pawał). Senuosiuose lenkų tekstuose retai pasitaikanti forma Pawił greičiausiai buvo gauta iš rytinių slavų.
Greta Povilo paprastai būna ir Petras, kurio vardas taip pat galėjo anksti pasiekti Lietuvą iš Rytų, tačiau tai sunku įrodyti, nes kamienas Petr- (jį turi per pusantro šimto pavardžių ir vietovardžių), kuriam pradžią davė graikų šŻōšļņ uola, akmuo, būdingas tiek Rytams, tiek ir Vakarams (Piotr iš Petr). Tas pat pasakytina dėl gausių pavardžių ir vietovardžių (per 100), kuriuose slypi šio vardo liaudiniai variantai, paprastai būdingi tiek rytų slavams, tiek ir lenkams, išskyrus gal tik turinčius šaknį Petk- (Petkus, Petk-įitis, Petk-ūnas, Petk-elis, Petk-łtis, Petk-evičius, vietovardžiai Petk-iškiai, Petk-įičiai, Petk-ūnai, Petk-el-iškės, Petk-ėn-iškis iš viso per 20), labiau orientuojančius į Rytus.
Krikštavardžiai Antćnas, Ańdrius ir Ambrćsas (dabar turime tik pavardę), kaip rodo rytų aukštaičių tarmės atitikmenys Untćnas, Uńdrius ir Umbrćsas, Lietuvą turėjo pasiekti dar prieš an tipo junginių susiaurėjimą, kurio pradžią turime nukelti į XI amžių, taigi priklauso ankstyvajai rytinei krikščionybės bangai.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, matyti, kad tiesioginiai ar netiesioginiai slavų ir lietuvių kontaktai turėjo prasidėti labai seniai. Jie prasidėjo prieš pačių slavų krikštą. Ypač aiškiai tai matome iš slaviško Lietuvos vardo Litva, turinčio balsį i, kilusį iš baltų dvibalsio ei (vėlesnio ie). Taigi slavai tą vardą turėjo gauti tada, kai patys tebeturėjo dvibalsius arba bent kai vyko jų monoftongizacija, kurią linkstama nukelti net maždaug į IV amžių po Kristaus (!). Labai seną vardą rodo ir latvių vartojamas mūsų tautovardis leitis lietuvis su išlaikytu senuoju dvibalsiu ei. Taigi jau labai senais laikais Lietuvos vardas turėjo būti plačiai vartojamas ir aplinkinių tautų žinomas. Tačiau į istorinius šaltinius jis pateko daug vėliau, mažiausiai po penkių šimtmečių.
Visa tai prieštarauja tvirtinimui, kad senovės lietuviai gyvenę pelkėse ir dėl to vėlai buvę pakrikštyti. Pelkėse lindėjusi tauta negalėjo būti plačiai žinoma, juolab kad su slavais lietuvių etninis plotas, bent jau seniausiais laikais, nesiribojo, juos skyrė kitos baltų gentys. Slavai lietuvių nesiekė, bet apie juos puikiai žinojo! Vėlyvo Lietuvos krikšto priežastis buvo kita, o ne tūnojimas pelkėse. Jos reikia ieškoti Lietuvos geografinėje padėtyje. Iš Vakarų ir Rytų atslenkančios krikščionybės bangos susidūrė ties Lietuva. Ar Lietuva būtų priėmusi krikštą iš Vakarų, ar iš Rytų vis tiek būtų buvusi paskutinė.
Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilius pėdsakus. Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga: sklido materialinė ir dvasinė kultūra, žmonių švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai ir kitos baltų tautos neturėjo. Tas pat pasakytina apie kitų neseniai pakrikštytų Vidurio ir Rytų Europos tautų ankstesnį gyvenimą. Pažanga per krikščionybę sklido iš Vakarų (nuo Romos ir kitų svarbiųjų Vakarų kultūros centrų) ir Rytų (nuo Konstantinopolio, apskritai nuo Bizantijos imperijos), kur klestėjo mokslas, turėtos gausios ir turtingos bibliotekos, buvo išsilavinusių žmonių. Visa tai vyko tuo metu, kai Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Lietuva nuo jų atsiliko dėl pavėluoto krikšto. Tai buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Ji išliko tik kaip prastuomenės bendravimo ir šeimos kalba.
Turint visa tai omenyje, naivūs atrodo dabartinių naujųjų pagonių siekiai grąžinti Lietuvą į pagonybę, lietuvius vėl padaryti gamtmeldžiais. Tuo einama prieš pasaulio istorijos vyksmą. Be to, norima atgaivinti tai, kas nebeatgaivinama. Juk per mažai žinome apie senąjį savo protėvių tikėjimą. Istorijos šaltinių duomenys iškreipti ir nepatikimi. Remiantis tautosaka ir mitologija galima atkurti tik etnografiją, bet ne religiją. Pagaliau, pagonybė pagilintų Lietuvos tautinių grupių priešpriešą, ypač Vilniaus krašte. Lenkų ekstremistai vėl pritaikytų modelį lenkas katalikas, lietuvis pagonis, praeityje padariusį labai didelę žalą lietuvių tautai. Jau XIII amžiuje pagonybė buvo mūsų tautos atsilikimo rodiklis. O dabar norima vėl grįžti prie jos! Žinoma, kas kita visuomenės supažindinimas su senaisiais papročiais, tarp jų ir susijusiais su senuoju tikėjimu. Tų dalykų nereikia painioti.
Kaip minėta, Rytų krikščionybė davė mums seniausią bažnytinę terminiją. Vėliau Lietuvoje įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė tų terminų nebeatmetė, bet juos pasisavino. Iš istorijos šaltinių žinoma, kad tarp anksti pakrikštytų lietuvių buvo garsių žmonių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukęs į Pskovą ir tapęs žymiausiu šios kunigaikštijos valdovu, net Rytų Bažnyčios šventuoju. Jo bendraamžio Gerdenio (Girdenio?), viešpatavusio Nalšioje, sūnus Andrius tapo Tvėrės vyskupu. Iki XV a. vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų Bažnyčios apeigas, dalis jų tapo vienuolynų kūrėjais ir vienuoliais. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis.
Lietuvoje ilgą laiką (oficialiai iki 1697 m.) buvo vartojama su Rytų krikščionybe susijusi slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.
Iš Vakarų atslenkanti krikščionybės banga Lietuvą pasiekė mažų mažiausiai šimtmečiu vėliau negu Rytinė banga, taigi anksčiausiai XI amžiuje. Bet jai, o ne ankstesnei iš Rytų atslinkusiai bangai buvo lemta galutinai įsitvirtinti Lietuvoje. Taip atsitiko dėl susiklosčiusios palankios situacijos. Juk Vakarų civilizacija kitų civilizacijų atžvilgiu tais laikais užėmė lyderės vietą. Rytams tada buvo sunkūs laikai. 1204 m. kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 m. tapo Turkijos vasalu, vėliau visai žlugo. Sunaikintas tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis Kijevo Rusia gyveno sunkius laikus. 1237 m. ją užpuolė totoriai bei mongolai ir netrukus užkariavo. Jos politinė padėtis tapo apverktina. Tai, matyt, ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo Mindaugo laikų.
Senosios Lietuvos valstybės vadovai buvo išmintingi ir nuovokūs politikai. Jie pasirinko Vakarų, o ne Rytų krikščionybę, nors pastaroji Lietuvoje buvo jau beįsigalinti. Tačiau mūsų valdovai nekovojo ir prieš Rytų krikščionybę, jos nepersekiojo. Siekė abi vis labiau tolstančias krikščionybės atmainas suderinti. Tuo tikslu sudarė Bažnyčios uniją. Nepaisant vienybės priešų persekiojimo, unitai išliko iki šių dienų.
Su Vakarų krikščionybės bangos priartėjimu prie
Lietuvos yra susijęs seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istorijos
šaltiniuose, kurio tūkstantmetį 2009 m. minime. Tasai paminėjimas
yra maždaug 30 metų ankstesnis už pirmąją žinią apie Lietuvą Rusios
metraščiuose (1040 m.). Tai lotyniškas įrašas Kvedlinburgo vienuolyno
analuose (pametiniuose įvykių užrašymuose1
), kur skaitoma (pateikiamas lietuviškas vertimas):
1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais, Rusios (gal Prūsijos?) ir Lietuvos (vns. klm. Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.
Aprašomas įvykis vienas iš nepavykusių Vakarų krikščionybės misionierių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi slavišką formą Litva (lotyniškai anuomet buvo rašoma Litua, raidė u žymi priebalsį v), lotyniška vienaskaitos kilmininko forma parašyta Lituae. Taigi įrašytoją šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva, kaip matėme, jau seniai buvo gerai žinoma.
Greta šv. Brunono žūties ir seniausio Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose minimi šių dviejų to krašto, kuriame žuvo šv. Brunonas, kilmingų žmonių vardai: kunigaikštis Netimeras (šaltiniuose rašoma Nethimer) ir jo brolis Zebedenas (rašoma Zebeden, Zebedem). Kas jie buvo: vakarų baltai (prūsai, jotvingiai) ar rytų baltai (lietuviai)? Dėl jų tautybės (kilmės) ginčijamasi. Tradicinė nuomonė aprašomi įvykiai buvę prūsų (jotvingių) pasienyje su Lietuva. Dabar plinta naujas požiūris tai atsitikę Lietuvoje.
Norint išsiaiškinti, kas buvo tie Netimeras ir Zebedenas lietuviai ar nelietuviai reikia atlikti jų vardų lingvistinę analizę.
Vardas Netimeras, be abejojimo, yra dvikamienis
asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti- ir -meras. Dėmens Net(i)- lietuvių
antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti-, Nerti-... ar panašių dėmenų
(bandoma įvairiai perskaityti). Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų
vardynui. Gali būti iš *Nauti-mer, plg. pr. Nawte-mer Trautmano
žodynas, 1925, 147: per. nautin bėdą. Neišleistinas iš akių Gintauto
Iešmanto nurodymas, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Netos
upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate,
taigi jotvingių žemėje2
.
Antrasis Netimero vardo dėmuo -meras irgi būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy-mer, Mane-mer, Nawte-mer. Bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Ró-meras, Zł-meras ir kt., taigi yra bendrabaltiškas.
Netimero brolio Zebedeno vardas irgi sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe- ir -denas. Tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe- gali būti sietinas su prūsų Sebe-, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe-gaude (ten pat, p. 91): pr. sebbei sau. Antrasis dėmuo -den(as) galėtų būti prūsų dėmens -ding (Po-dinge, Sam-dinge, Nerdinge ten pat, p. 135) iškraipyta liekana.
Bronys Savukynas tvirtina, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių buvo turėtas, tik neišliko. Tai nepatikimas spėjimas, nes vardai paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka. Antai asmenvardžio Gediminas pirmasis dėmuo Ged(i)- išliko daugiau negu 30-yje lietuvių asmenvardžių: Gedas, Gedys, Gedłtis, Gedįitis, Gedónis, Gedeikis... Ne prasčiau paliudytas ir antrasis šio asmenvardžio dėmuo Minas: Mģnius, Miniūnas, Mineikis... (31 asmenvardis). Taigi Gedimino vardo lietuviškumas (jeigu juo abejotume) lengvai įrodomas. Tačiau vardo Zebedenas, kaip ir Netimeras, jokių liekanų lietuvių antroponimijoje nėra. Neigiamai reikia vertinti ir Savukyno pateiktus, kaip įrodymą, aiškiai pritemptus vardyno duomenis. Tokiu metodu dirbant galima įrodyti viską, ką tik panorėsi. Bandymas asmenvardį Zebedenas sieti su Živinbutu taip pat labai jau dirbtinis.
Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūros srityje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra Molčadės dešinysis intakas), kurią galima būtų tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) ir kuri yra netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse.
Visi šie duomenys rodo šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Beje, iki šiol tai prisimenama žmonių tradicijoje. Mozūrų krašte (buv. jotvingių žemėje, dab. Lenkija) prie Negocino ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno maždaug prieš šimtmetį buvo pastatytas atminimo kryžius neva šv. Brunono žūties vietoje. Netolimame Gižicko (anksčiau vadinto Lötzen) mieste esama bažnyčios, pavadintos šventojo vardu. Prisimintina, kad šv. Brunono žūties vieta Kvedlinburgo analuose nurodoma prie Lietuvos (Lituae) ir Rusios (rašoma Ruscia) sienos. Taigi ne Lietuvoje! Beje, parašymas Ruscia gali būti netikslus vietoj Pruscia Prūsija, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su Rusios žemėmis tik vėliau pradėjo siektis.
Taigi arkivyskupas Brunonas greičiausiai krikštijo tiesioginėje Lietuvos kaimynystėje buvusią jotvingių gentį, valdomą Netimero. Kaip žinoma, jotvingiai buvo artimi prūsams vakarų baltai, suskilę į atskirų kunigaikštukų (karalių) valdomas sritis ir bendros valstybės nesudarę. Į vieną iš tokių sričių, lietuvių etninių žemių kaimynystėje, ir nutaikė šv. Brunono misija. Taigi ji terodo krikščionybės iš Vakarų priartėjimą prie pat Lietuvos. Vadinti tą misiją pirmuoju Lietuvos krikštu (ir taip daroma) yra tiesiog netikslu. Beje, tokią nuomonę sunku suderinti su istorijos šaltiniais, tvirtinančiais, kad tada buvo krikštijami prūsai. Lietuvius su Brunono misija sieja tai, kad tada krikštijamas kraštas po maždaug pusantro šimtmečio jau priklausė Lietuvai.
Šiaip ar taip visa tai tebėra ginčų objektas, o kol tebesiginčijama, nereikėtų rašytojui istoriniame romane (girdėta apie du tokius) Netimerą besąlygiškai traktuoti kaip Lietuvos valdovą. Patartina formuluoti apdairiau, kad būtų išvengta galimos neteisybės. Kūrėjas, žinoma, turi teisę nutolti nuo tikrovės, betgi čia liečiama Lietuvos istorija!
Lietuvos krikšto pradžią reikia nukelti tolyn bent dviem šimtmečiais nuo Netimero epochos į karaliaus Mindaugo laikus, kai įvyko pirmasis Lietuvos krikštas, be galo svarbus įvykis, istorikų iki šiol nepakankamai įvertintas. Tai daryti trukdo šmeižtas ir dezinformacijos kampanija prieš Mindaugą, pradėta Lietuvos priešų dar Mindaugo laikais ir iki šiol tebevykdoma.
1 Stebina Mariaus Ivaškevičiaus
duotas tų analų vertinimas: Šiaurės Atėnuose (2002 12 07) M. Ivaškevičius
rašo: pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos
metraščių skiltyse (šių tradicijų tebesilaikoma). Vadinti Kvedlinburgo
analus kriminaliniu metraščiu yra tiesiog nepadoru. Bet Ivaškevičius
prie tokių dalykų buvo pripratęs.
2 G. Iešmantas, Kur
ieškoti Netimero žemės? Lietuvos aidas, 2003 07 17.
© 2009 XXI amžius
|