Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Primenant ir įspėjant

Petras KATINAS

Minint kruvinojo Sausio 13-osios įvykius nacionalinė Lietuvos televizija parodė jaunos vokiečių žurnalistės Isabel Bloch filmą „Mergaitė ir tankai“. Tai jos diplominio darbo pagrindu parašytas filmo scenarijus, pasakojantis apie Sausio 13-ąją žuvusios Loretos Asanavičiūtės trumpą gyvenimą ir tragišką žūtį po sovietinių tankų vikšrais. Labai svarbu, kad filmas skirtas visos Europos žiūrovams, kad daugelis viskam abejingų sočių europiečių sužinotų visą tiesą ne tik apie tragiškus 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje, bet ir apie tai, kad Lietuvos ir kitų šalių okupaciją nulėmė 1939 metais pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. Filme pasakojama ir apie pokario rezistenciją, partizanų kovas, užsitęsusias kur kas ilgiau negu bet kurioje kitoje sovietų okupuotoje šalyje.

Filmas „Mergaitė ir tankai“ yra tik viena jo kūrėjų sumanyto dokumentinio serialo, kuris bus parodytas Vokietijos ir Europos, taip pat ir Lietuvos žiūrovams (tai žada LRT vadovybė), kai Vokietija minės Berlyno sienos griuvimo 20-metį, dalis. Galima priminti, kad sovietų ir jų uoliausių tarnų iš vadinamosios Vokietijos Demokratinės Respublikos komunistų pastatyta Berlyno siena griuvo 1990 m. spalio mėnesio naktį. Vadinamajai VDR pritrūko tik keturių dienų iki 41 metų sukakties, kurią planavo iškilmingai paminėti. Vokietijos susijungimas parodė, kad pasaulio ir Europos žemėlapyje vėl atsirado Vokietijos valstybė. Vieninga valstybė tarp Oderio ir Reino buvo bene didžiausias to meto įvykis Europos istorijoje. Kaip tada sakė   tuometinis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) prezidentas Richardas von Vaiczekeris, Vokietijos susiskaldymas ir Berlyno siena buvo pagrindinė visos Europos susiskaldymo išraiška. R. von Vaiczekeris tada pažymėjo, kad SSRS vadovai suprato, kad jos vykdomoms reformoms ir SSRS vienybės išsaugojimui Vokietijos susivienijimas duos teigiamą postūmį. Taigi M. Gorbačiovui buvo leista suprasti, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių „nacionalistų“ siekiai atkurti nepriklausomybę tėra tik laikini sunkumai, kuriuos įveikti padės ir susivienijusi Vokietija. Deja, taip pat elgėsi ne tik Vokietijos, bet ir kitų Vakarų valstybių vadovai. Tad vokiečių kinematografininkų filmas „Mergaitė ir tankai“, taip pat baigiami kurti dar penki filmai apie išsivadavimą iš komunistinės vergovės padės Europos žmonėms objektyviau įvertinti to meto įvykius, parodys, kas tuo metu vyko iš tikrųjų.

Antra vertus, po šio filmo darosi liūdna pagalvojus, kad mūsų kino meistrams visiškai neįdomi ši tema ir jie net nenori sukurti ką nors panašaus. Ir nebūtinai dokumentinių filmų seriją apie mūsų kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Paprastai aiškinamasi, kad valstybė nefinansuoja, o kultūros ministrams ir jų pavaduotojams, sekretoriams ir panašiems naujausioji Lietuvos istorija, tragiškiausi jos periodai nėra svarbu. Visi puikiai žino, su kokiais vargais ir problemomis susidūrė režisierius Jonas Vaitkus, kurdamas filmą „Vienui vieni“, ar V. V. Landsbergis statydamas filmą „Kai aš buvau partizanas“. Valdžia neskyrė (ypač pastarajam filmui) nė cento. Buvusiems kultūros ministrams tokie dalykai ne tik nerūpėjo, bet ir buvo svetimi. Užtat ketinama skirti milijonus planuojamam statyti „Žalgirio mūšiui“. Vargu ar šiuo metu Lietuvai ir Europos žiūrovams toks istorinis filmas reikalingas. Žinoma niekas negali nuneigti Žalgirio mūšio reikšmės, tačiau kur kas svarbiau būtų sukurti kino epopėją apie mūsų partizanų pokario kovas, pasiaukojimą, mūsų žmonių kančias Sibiro GULAG’uose ir kalėjimuose, masines žudynes, Klepočių sudeginimą, NKVD budelių siautėjimą. Nėra tokių filmų ir vargu ar atsiras. Matyt, kažkam tai labai nenaudinga.

Kažkodėl niekam iš mūsų kultūros sergėtojais besiskelbiančių neskauda galvų, kad mūsų kultūrinę erdvę tiesiog užplūdo žemiausio lygio popsininkai iš Rusijos. Ir ne tik primityvaus estradinio šlamšto, bet ir atvirai propaguojančią rusišką ir imperinį nacionalizmą grupių ir atlikėjų. Turiu galvoje tokius kaip J. Kobzoną, M. Zadorną ar fašistinę grupę „Liube“. Vis dar per visus plyšius lendantys vadinamieji euroskeptikai šūkauja, kad Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, praras savo kultūrinę savastį,  mus užplūs įvairūs Vakarų aferistai bei šnipai, o mūsų valstybingumui ateis galas. Tik kažkodėl nesigirdėjo iš politikų, jog pavojus atėjo ne iš Vakarų, o iš tų pačių Rytų. Dar 2006 metais žurnalistas Vidas Rachlevičius sakė, kad „tik aklas ir kurčias gali nesuvokti, kad Lietuvai daromas gerai suplanuotas ir kryptingas Kremliaus finansuojamas  informacinis spaudimas, o Maskvos įtakos nešėjai yra masinė kultūra ir rusų kalba“. V. Rachlevičius paminėjo aukštų Kremliaus pareigūnų, aukščiausių  V. Putino aplinkos žmonių viešus pasisakymus apie Ukrainos valdžios siekius sudaryti ukrainiečių kalbos vartojimui palankiausias sąlygas. Štai ką pasakė Kremliaus strategas ir ideologas Putinas: „Tol, kol ten (Ukrainoje) kalbės rusiškai, tol mes turėsime visus svertus. Jei nebeliks rusų kalbos, nebeliks ir mūsų įtakos“. Nesvarbu, kad Lietuvoje gyvena palyginus nedaug rusakalbių, bet tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos, netgi lietuviško Kauno taksi automobiliuose skamba beveik vien rusiška muzika. Beje, į Lietuvą laisvai gali atvykti ir koncertuoti Kremliaus lakštingala vadinamas dainininkas Josifas Kobzonas, kuriam, nors jis yra žydas, uždrausta įvažiuoti į Izraelį ir JAV. Panašūs faktai kelia klausimą, kam naudingi tokie svečiai. Kaip ir humoristu save skelbiantis visų Baltijos valstybių nepriklausomybės niekintojas, nepraleidžiantis nė vienos progos apšmeižti ne tik savo gimtąją Latviją, bet ir visas Baltijos šalis Michailas Zadornas. Negana to, mūsų televizijos komerciniai kanalai tiesiog užkimšti rusiškais niekalais, pavyzdžiui, nepraustaburnio Nagijevo laida, savotiškai aukštinančia Rusijos padugnių gyvenimą ir papročius, arba estradinis šou „Slavianskyj bazar“, demonstruojamas geriausiu laiku. Beje, mūsų „princų“ ir „princesių“ dalyvavimas tame „bazare“ pateikiamas vos ne kaip didžiausias mūsų kultūros laimėjimas.

Pagaliau, kai Rusijos ambasados darbuotojai, apsikabinėję medaliais su Stalino profiliu, ir vietiniai „išvaduotojai“ deda gėles ir vainikus prie „išvaduotojų“ paminklų, iškilmingai perlaidojami žuvusių sovietinių kareivių palaikai, nutylima, kad mūsų entuziastams, vykstantiems tvarkyti tremtinių, žuvusių sovietų koncentracijos lageriuose, kapų, daromos įvairiausios kliūtys, netgi atsisakoma išduoti vizas.

Atgimimo metais neseniai palikęs šį pasaulį mūsų iškilus poetas Sigitas Geda, kurio niekas negali pavadinti nei rusofilu, nei rusofobu, rašė, kad lietuviai prievarta ar patys atsidūrę Rytuose greitai slavėja, praranda savastį, o patekusieji į Vakarus darosi stipresni. Poeto žodžiais, okupacijos laikais mūsų iškiliausių kūrėjų – Donelaičio, Strazdo, Vienažindžio, Baranausko, netgi Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos,  Petkevičaitės-Bitės, netgi stalinistų suvedžiotos ir pamestos Salomėjos Nėries kūryba buvo išdarkyta. Mūsų naujoji emigracija (pokariu), pasklidusi, mūsų laimei, po pasaulį, padėjo ir mums čia žmonėmis išlikti. „Mes išlikome ir dėka jos, – rašė S. Geda. – Tai emigrantai padarė, kad ne gėda pasaulyje vadintis lietuviu...“

Darosi liūdna ir apima neviltis, kai matai, kad po 19 metų atkurtosios nepriklausomybės buvusios nomenklatūros pastangomis, naikinant istorinę atmintį, paverčiant didelę tautos dalį pinigų ir pilvų vergais, susidarė tokia padėtis, dėl kurios kaltas ir mūsų intelektualų abejingumas. Tad ar dabar daug atsirastų tokių, kaip žuvusioji Loreta Asanavičiūtė, apie kurios trumpą gyvenimą ir žūtį už Tėvynę parodė filmą vokiečių kinematografininkai.

© 2009 „XXI amžius“