|
Kurkime Meilės civilizaciją
Su šiuo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtu uždaviniu įžengėme į XXI amžių. Šiandien šis uždavinys yra labai svarbus, nes pasaulyje taip maža žmoniškumo, nyksta atjauta, nerimsta karų bangos. Popiežius Jonas Paulius II buvo ypač pamaldus į Švč. Mergelę Mariją. 1993 metais, kai būdamas Lietuvoje meldėsi Dievo Motinos Gailestingumo koplyčioje, jo veidu tekėjo ašaros.
Meilės civilizacijos, Gyvybės kultūros išplitimu, augimu rūpinasi pasišventę dvasios tėvai. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis nuolat primena, kaip svarbu gyventi artimo meilės gailestingumo dvasioje, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ragina išsivaduoti iš klystkelių, aiškina, kad blogio ir gėrio kovos laukas yra žmogaus širdis. Per radiją girdime labai vertingus mons. Vinco Jalinsko, kun. Ričardo Doveikos ir kitų pamokslus. Marijono vienuolio Kazimiero Briliaus paskaitos per Marijos radiją puiki savęs pažinimo, auklėjimo, šeimos santykių ugdymo mokykla. Kun. Robertas Grigas rūpestingai vadovauja Carito organizacijai, mons. Alfonsas Svarinskas kviečia gyventi blaiviai, kurti šventą Lietuvą.
Prie šių Viešpaties Meilės apaštalų priklauso ir kun. Juozas Zdebskis (19291986). Karštas Švč. Mergelės Marijos garbintojas savo gyvenimu, malda, auka rodė Dievo ir artimo meilės, pasiaukojimo pavyzdį, daugeliui buvo dvasios švyturys. Jo mintys tokios gilios, universalios, rodos, skirtos dabartiniam gyvenimui, ir šiandien gali padėti mums eiti tobulėjimo keliu, tapti šviesos vaikais, meilės civilizacijos skelbėjais ir skleidėjais.
Mintys iš kun. Juozo Zdebskio mąstymų, pamokslų, rekolekcijų
Kai vanduo šniokšdamas su didžia jėga pakyla, užlieja visa, ką aplink pasiekia. Meilė turi tapti visuotine. O galutinis jos pašaukimas išmokyti mylėti Dievą be galo taip, kad Jo valia būtų aukščiau už viską, už savo norus, malonumą, kitų norus...
Taip tik begalinis noras žinoti, duoti kažką kitiems leidžia žmogui pajusti tą palaimingą jausmą, tą mielą pojūtį, koks didis gyvenimas! Pajusti neišreiškiamą padėką Kūrėjui už tai, kad iš nebūties tamsios gelmės pašaukė mus į amžino buvimo šviesą!
Juk kur mes esame su meile ten, labiau negu mes, Kristus yra ir veikia.
Meilė yra atsižadėjimo mokykla. Gali siekti iki didžiausių aukų, kad kitam nereikėtų kentėti, kad jam būtų gera ir panašiai.
Apie meilę tiesą gali pasakyti tik kančia.
Ir kančia, jeigu jos dėka galima įrodyti meilę, tampa brangenybe, kažkokia miela. Tai dangaus spindulys žemėje.
Meilė yra begalybė. Per visą Amžinybę ji nenusibos tik dėl to, kad ji nepabaigiamai kūrybinga.
Visos klaidos įvyksta puikybės išsiveržime.
Šita grėsmė iškeisti meilę į tą kvailą beprotybę nenusilenksiu yra visų mūsų reali, tikra grėsmė.
Meilę įrodo auka.
Puikybė negali atpažinti meilės. Puikybė negali mylėti tai reiškia nusižeminti prieš tą, kurį myli.
Iš tokios būklės jį išgelbėti gali tik kančia.
Manęs niekas nemyli. Jeigu taip, tai yra vienintelė aiški tikra išvada: pirmoj eilėj tu gi nieko nemyli ir tik tada ima atrodyti, kad manęs niekas nemyli.
Kaltės reiktų ieškoti ne kituose, bet savyje.
Tebūna džiugus man kiekvienas skausmas, kurį galėsiu aukoti Viešpačiui kaip atgailą už visus. Melstis už tą, kuris mums pikta daro, tai didysis Jėzaus prašymas.
Nė vienas susiraukęs veidas neaukoja.
Kam reikalinga auka? Absoliutaus teisingumo išbalansavimui. Kaip meilė už nedėkingumą, už meilės stoką, taigi kaip klusnumas už savo ir kitų neklusnumą, už puikybę.
Pragaras tai absoliutus meilės nebuvimas.
Juk senatvė yra susikristalizavimas, susikoncentravimas tų visų minčių, kuriomis žmogus gyveno visą amžių. Ir tai ne dabarties filosofija, bet ta mintis yra buvusi jo nuolatinė būsena.
Gerosios žmogaus mintys neateina tarsi savaime.
Šitaip yra ir mūsų vidinėj kultūroj: ten, kur nėra pastangos, jau yra kritimas žemyn. Ir statyba, kūryba, skleidimasis vis dėl to yra surišta su pastanga.
Viską duoti savo norams tai baisiausia padėtis, kokia iš viso žemėje būti gali.
Tie žmogaus norai niekada negali būti išpildomi. Žmogaus norai kažkuo panašūs į šešėlį kaip greitai jį besivytum, vis tiek jis bus už tave greitesnis ir sugebės nuo tavęs pabėgti. Ir vergija savo norams visada yra kankynė, klaikus įsitikinimas, kad laimės nėra ir nebus. Tai yra vienas įrodymų, kad žmogus nėra vien medžiaga.
Sekti Kristumi tai ir yra ne kas kita, kaip laimėti savyje dvasios pergalę prieš medžiagą.
Ir tuo pačiu, tokios senosios vertybės, kaip pvz. Šeimos laimė, Tėvynės meilė ir panašūs dalykai kažkur lygtai nuplaukia, lygtai nemadinga, lygtai atgyvenę dalykai.
Būti tėvais tai ne įvykis, ne momento nuotaika, ne atsitiktinumas, bet tai viso gyvenimo auka.
Kad tėvai žinotų, kokia baisi atsakomybė būti tėvais! Kad jiems rūpėtų ne tik aprengti vaikelius, bet ir sutvarkyti jų vidinį pasaulį, įdiegti galingą norą ne sau gyventi.
Būti moderniu juk tai visuotinė mintis, tapusi kažkokia aistra, tapusi masiška pagunda.
...Iš šalies kaip invazija, kaip užgriuvimas, kaip potvynis užplūsta naujovės, kuriose šiandien žmogus daug kartų apsirinka dėl to, kad nespėjo susiorientuoti, nespėjo susimąstyti. Šio amžiaus tragedija yra lėkti, verstis per galvą.
Parengė
Veronika Živilė BALTUŠNIKAITĖ
© 2009 XXI amžius
|