Atnaujintas 2009 m. vasario 6 d.
Nr. 11
(1703)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

VidurŽiemio barsukai

Petras KATINAS

Pasak gamtininkų ir mūsų senolių, sausio 25-oji – pats viduržiemis, kai barsukas išlenda į lauką apsižvalgyti, o meška apsiverčia ant kito šono ir pradeda čiulpti savo antrąją leteną. Tik mūsų barsukai po pralaimėtų Seimo rinkimų net negalvojo eiti snausti žiemos miego, – mobilizavę visas pajėgas, „partinį-ūkinį aktyvą“, neturinčius ką veikti agresyvius vaikėzus ir jų mergeles, ėmėsi versti naująją Vyriausybę.

O „žmonės iš gatvės“, nors žiema (bent jau iki viduržiemio) buvo gana švelni, gavę pirmąsias sąskaitas už šildymą griebėsi už galvų. Jų nė kiek nepaguodė pasirodžiusios žinios, kad netrukus Estijoje, konkrečiai jos sostinėje Taline, mokesčiai už šildymą gerokai sumažės. Pagaliau net visagalis Rusijos „Gazpromas“ užsiminė, jog tikriausiai mažės dujų kainos Europos klientams. Deja, Lietuvoje tokiais dalykais net nekvepia, nes čia dujų kainas diktuoja garsioji dujų tarpininkė „Dujotekana“, kuri iš esmės tėra tiktai to paties „Gazpromo“ tarnaitė ir jo įsakymų vykdytoja. „Dujotekanos“ šefas R. Stonys netgi nurodė, tiksliau įsakė, kad premjeru būtų paskirtas jau buvęs, bet nesusitaikantis su pralaimėjimu rinkimuose Gediminas Kirkilas, o ne paties A. Brazausko stumtas kitas partinis veikėjas Zigmas Balčytis. Tiesą sakant, dar nežinia, ar „Dujotekanos“ prezidentas R. Stonys, perpardavinėjantis rusiškas dujas ir lupantis iš vartotojų paskutinį kailį, iš tiesų visas vadžias laiko savo rankose. Juk dar pagal 2006 metų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pradėto, bet greitai užgesinto tyrimo medžiagą, „Dujotekanos“ tikrasis bosas ir strategas yra ne R. Stonys, o jo pavaduotojas, buvęs KGB majoras Piotras Vojeika. Kaip liudijo NSGK komisijai vienas buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas, „Dujotekaną“ įsteigė paties V. Putino kagėbistinės tarnybos laikų bendražygis, o gal ir jo buvęs viršininkas, KGB generolas Vladimiras Jakuninas. Tas pats, kurį mūsų prezidentas V. Adamkus, nežinia kieno patartas (ar liepiamas), apdovanojo vienu aukščiausių Lietuvos ordinų. Minėta Seimo komisija konstatavo, kad „Dujotekana“ buvo įkurta padedant Rusijos KGB įpėdinei FSB ir įpareigota rinkti politinę, ekonominę, karinę, techninę bei panašią informaciją ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamajame artimajame užsienyje. R. Stonys ir P. Vojeika už dujas gautus pinigus krauna ne tiktai į savo kišenes, bet ir remia visokias neaiškias organizacijas bei partijas. Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų sąjungos koaliciją, pavadintą „Kartu mes jėga“. O tos „jėgos“ net ir norėdamas nepavadinsi lojalia mūsų valstybei ir jos nepriklausomybei. Negaili šie plėšikai pinigų ir vadinamiesiems socialdemokratams, nes tarp „Dujotekanos“ akcininkų yra ir artimų A. Brazausko žmonių. O nuo „Dujotekanos“ nė kiek neatsilieka elektros tiekėjai. Pirmiausia Vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė (VST), jau susikrovusi milijoninius pelnus. Ir Elektros energijos  įstatymas buvo priimtas paliepus pačiam A. Brazauskui ir, žinoma, G. Kirkilui su visa jo komanda. Kaip pažymėjo jau į „darbo žmonių“ nemalonę patekęs dabartinis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys, socdemų politbiuro ir gelbėtojo Nr.1 – A. Brazausko Vyriausybei strimgalviais parengus įstatymą, energetikai (konkrečiai VST ir dar oficialiai valstybei priklausantys Rytų skirstomieji tinklai ir jų akcijų savininkai)  vien per 2004–2007 metus išsimokėjo net 926,5 mln. litų dividendų. Kažkodėl skriaudžiama „liaudis“ nė karto neprotestavo prieš tuos grobikus ir jų tarnus valdžioje. Neatsitiktinai pats Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A. Salamakinas džiaugėsi, kad chuliganai, sausio 16 dieną daužę Seimo langus, nė vieno plytgalio nepaleido į socdemų frakcijos langus.

Ir štai ekspremjeras ir revanšo organizatorius bei įkvėpėjas G. Kirkilas paskelbė alternatyvią socdemų partijos programą. Kaip ir dera buvusiai ir esamai nomenklatūrai, toje programoje pažerta visa krūva rožinių pažadų. Net nėra prasmės komentuoti tą alternatyvią krizės įveikimo programą. Tuo labiau kad pats G. Kirkilas pareiškė, jog jokios krizės apskritai nėra. Esą svarbiausia, kad visi turėtų darbą ir gautų pajamų. Bet juk pats su savo komanda padarė viską, kad valstybės biudžetas liktų beveik tuščias. Be to, kas trukdė jam pačiam ir jo pirmtakui įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, atsižvelgiant į to turto vertę, ar pereiti prie progresinės mokesčių sistemos? Todėl pernelyg fariziejiškai skamba tokie G. Kirkilo ir nomenklatūrinės partijos „alternatyviosios“ programos išvedžiojimai, kad jie sugrįžę valdžion bemat įves tuos mokesčius. O kad darys viską, kad sugrįžtų, galime neabejoti. Tam reikalui tiks visos priemonės – netgi socialiniai neramumai, kurstant ir remiant pačias radikaliausias jėgas – A. Paleckio „Frontą“, kyšio prievartautoją A. Butkevičių, vėl iš nežinios ištrauktą „ubagų karalių“ V. Šustauską, „nacionalpatriotą“ M. Murzą ir panašius. Visam šiam orkestrui, aišku, diriguoja A. Brazausko ir G. Kirkilo CK. Beje, pasirodžiusiame naujame, puošniame atgimusio neokomunistų žurnalo „Gairės“ pirmo numerio viršelyje kruopščiai, tarsi Holivudo žvaigždės, retušuotas A. Brazausko portretas. O tekstai mažučiuką pakoreguoti ir ištraukti tarsi iš G. Zimano ar A. Laurinčiuko „Tiesos“ ar „Komunisto“.

Kas dėl vėl ant šakių keliamo skandalisto V. Šustausko, pažadėjusio išvaikyti Kauno savivaldybės tarybą ir įsteigti kažkokią savąją ir tvarkyti laikinąją sostinę, o vėliau kartu su naujos proletarinės revoliucijos šaukliu A. Paleckiu, pasitelkus paksininkų tribūną – Valentiną Mazuronį ir Julių Veselką – „šturmuoti Vilniaus paštą ir telegrafą“ – kaip bolševikai 1917 metais Rusijoje. O gaires nubrėš tas pats organas „Gairės“, į kurio redkolegiją įrašytas garsiosios Požėlų giminės palikuonis.

Neseniai platų interviu net dviems dienraščiams davęs Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas daug dėmesio skyrė savo santykiams su buvusiu Seimo nariu, „ubagų karaliumi“ ir nepraustaburniu Vytautu Šustausku. Mat ta A. Salamakino komisija ne kartą svarstė V. Šustausko išsišokimus. Aišku, po šių svarstymų jokių pasekmių nė vienas svarstytasis nesulaukė, nes pati komisija apskritai sukurta tik dėl vaizdo. Tačiau po svarstymo V. Šustauskas naktimis skambindavo bičiuliui A. Salamakinui ir jį keikdavo rusiškais „matais“. Nepaisant to, anot A. Salamakino, jis palaikęs draugiškus santykius su „ubagų karaliumi“ ir jau įprato bendrauti su juo irgi tais pačiais rusiškais „matais“. „Nieko nepadarysi, – dėstė A. Salamakinas, – nes jo pokalbiai peržengdavo visas ribas. O suprasdavo jis tik savo vartojamą kalbą, nes literatūrinė jam yra svetima“.

Kas dėl literatūrinės kalbos, ji svetima ne vienam buvusiam ir esamam seimūnui. Pakanka pasiklausyti vadinamųjų socialdemokratų ar paksininkų oracijų. Vargu ar daug iš jų apskritai yra perskaitę kokią nors rimtesnę knygą. Nebent mokyklos suole. Ir tai tiktai mokytojams liepiant. Todėl dabar tokie tapo labai paklausia preke verčiant tuos, kurie bando bent kiek apriboti krokodiliškus „Leo LT“, „Dujotekanos“ ar VST apetitus. Negalima pamiršti, kad sukėlus masinius neramumus pasinaudojant tais dykaduoniais „matininkais“, pirmiausia pasinaudos buvusieji su savo pirmuoju sekretoriumi priešakyje, kurie net savo parašus ant visų partinių ir kitų instrukcijų pasirašinėdavo kirilica. Kaip mokė jų vis dar šlovinamas lietuvių tautos išdavikas ir smaugėjas A. Sniečkus.

Belieka tiktai guostis, kad ne tik Lietuvoje jų pilna (niekur jie nedingo). Nesvarbu kaip jie vadinasi – socialdemokratais, frontininkais, valstiečiais ar darbiečiais.

Šiomis dienomis interneto dienraštyje Bernardinai.lt profesorė Vanda Zaborskaitė rašė apie Vokietijoje neseniai pasirodžiusią knygą, kurioje aprašomas paskutinis vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos gyvavimo dešimtmetis ir to meto Rytų Vokietijos (ir ne tik jos) nomenklatūra: „Išaugusi iš dar prieškario komunistų emigrantų ir jų vaikų, susiformavusi Stalino laikais, išauklėta Maskvos mokyklose ir universitetuose, surusėjusi, išlaikiusi iki pat sistemos gyvavimo pabaigos stalinistinį charakterį, ji politiniam bei kultūriniam gyvenimui uždėjo mirtino sustabarėjimo žymę“. Ta partinė nomenklatūra kaip buvo, taip ir liko prorusiška. J os atstovai okupuotoje Lietuvoje dargi Gorbačiovo „pertvarkos“ metais net nebandė savo „organuose“ jai pritarti. Kolaborantai ir Lietuvoje, ir visuose SSRS okupuotuose kraštuose buvo kur kas aršesni net už Maskvos šeimininkus. Pakanka prisiminti 1968 metų invaziją į Čekoslovakiją. Tuo metu, kai netgi L. Brežnevas ėmė trypčioti vietoje, ginkluotos invazijos pareikalavo vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos kompartijos šefas Valteris Ulbrichtas, Bulgarijos – Todoras Živkovas ir Lenkijos – Vladislavas Gomulka. „Tarybų“ Lietuvos komunistų kolaborantų niekas neklausė, ką jie mano apie tai, tačiau jų nuostatos, aklas keliaklupsčiavimas buvo nė kiek ne mažesnis nei Ulbrichto ar Živkovo. Tokiais jie liko ir dabar.

Kad ir ką bekalbėtume, Permainų koalicinei Vyriausybei iškyla milžiniškos kliūtys. Iškeltas šūkis „pinigų, pinigų ir kuo daugiau“ jau sukėlė didžiulę aptingusios ir visiškai neatsakingos nemažos dalies visuomenės priešingą reakciją. Viskas, kad ir ką darytų Vyriausybė, susilaukia neigimo ir niekinimo. Jau dabar aišku, kad ir kuriama nauja Energetikos ministerija, kuri turėtų pažaboti monopolijų siautėjimą keliant šilumos, elektros ir kitas kainas, vargu ar ką nors sugebės padaryti. Netgi jeigu Konkurencinis Teismas ir nuspręstų, kad garsusis „Leo LT“ įkurtas pažeidžiant Konstituciją ir įstatymus, šis sprendimas neturėtų jokios įtakos – KT  sprendimai negalioja atgaline data. Juk savo metu KT priėmė sprendimą, kad garsusis „Alitos“ privatizavimas buvo neteisėtas – bet šaukštai jau buvo popiet.

Jau dabar Permainų programos priimti sprendimai atšaukiami, sukeliant dar didesnę sumaištį. Užtat „amžinai gyvieji“ jau matuojasi ministrų kostiumus. Kokia publika! Energetikos reikalus žada tvarkyti Birutė Vėsaitė su Petru Čėsna, užsienio reikalus – didieji Maskvos mylėtojai Justinas Karosas ir Vytenis Andriukaitis, vidaus reikalų – Milda Petrauskienė, aplinkos apsaugos – medžiotojas Bronius Bradauskas ir t. t.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija