|
Kultūros ministerija neturi kultūros strategijos
Sausio 17-ąją kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, susitikęs su Kultūros kongreso 4-ojo suvažiavimo rengėjų grupe, priekaištavo dėl milijonų litų kainavusių naujametinių šviesos ir fejerverkų efektų Vilniuje. Šiandien daugiau nei akivaizdu, kad tas neva itin įspūdingas naujametinis renginys tikrai nebuvo vertas tų pinigų, kurie jam buvo pažadėti dar 2008-ųjų pradžioje ar viduryje. Šiandien visiškai aišku ir tai, kad naujametinių šviesos ir fejerverkų užsakytojai negalėjo neįtarti, jog tuos pinigus galbūt įmanoma panaudoti racionaliau, išmintingiau, skalsiau. Tačiau dešimtis milijonų litų naujametinę naktį danguje beprasmiškai supleškinę mūsų pramogų ir kultūros organizatoriai iki šiol nenubausti. Nė vienas. O bausti juos derėtų vien už tai, kad ant mūsų šventovės Arkikatedros užbogino ne kilogramus, bet dešimtis tonų svėrusius prožektorius, mat jie dar labiau pakenkė skilinėjančioms Arkikatedros sienoms bei pamatams. Pasirodo, mes esame bejėgiai nuo barbarų apsaugoti net svarbiausius savo paminklus. Net Bažnyčia, man regis, per daug atsargiai ir tyliai gynė Arkikatedrą nuo tų, kuriems terūpi vien greiti ir dideli pinigai. Bejėgiškai skėsčiojo rankomis, ir viskas.
Apie sausio 17-osios susitikimą su kultūros ministru R. Vilkaičiu aš, žurnalistas, sužinojau atsitiktinai ir pavėluotai. Į tą susitikimą manęs niekas nepakvietė. Kodėl? Nejaugi susitikimo su kultūros ministru iniciatorius prof. Krescencijus Stoškus specialiai siekė, kad apie kultūros srityje susikaupusias problemas žinotų kuo mažiau žmonių? Sunku tuo patikėti. Prof. K. Stoškus nežinojo, kad XXI amžius domisi tais pačiais dalykais, kuriais domisi ir jis, filosofas? Keista ir apmaudu, kad kultūros ministras R. Vilkaitis, Kultūros kongreso iniciatorius prof. K. Stoškus, keliolika garsių, žymių, profesionalių muzikos, dailės, teatro specialistų tarpusavyje ginčijasi dėl visai Lietuvai svarbių reiškinių, tendencijų, nuopolių ir visai nesirūpina, kad jų sukaupta informacija, patirtis, įžvalgos pasiektų kuo platesnius Lietuvos visuomenės sluoksnius. Gal esama karčios patirties, kai stambioji, komercinė žiniasklaida iš menininkų rūpesčių vien pasišaipo? Gal esama liūdnos patirties, kai į renginius kviečiami žurnalistai demonstratyviai neatvyksta, o jei ir atvyksta tai parašo neobjektyviai, neišsamiai, užgauliai? Gali būti, kad tokių susidūrimų su žiniasklaida pasitaikė visiems, ne tik kultūrininkams, tačiau tai nereiškia, kad nėra leidinių, kurie nenorėtų kultūrininkams ištiesti pagalbos rankos.
Štai ką XXI amžiui pavyko sužinoti apie tą sausio 17-osios susitikimą Kultūros ministerijoje. Dėl vietos stokos pateikiame toli gražu ne visą informaciją.
Kalbėdamas apie Kultūros ministerijos darbą ministras R. Vilkaitis pažymėjo, jog šiuo metu visas ministerijos aparato darbo laikas skirtas Vilniaus Europos kultūros sostinės problemoms spręsti, darbui, kurį turėtų atlikti VEKSo aparatas, kuris turi 50 darbuotojų, t. y. tik perpus mažiau negu ministerija: Mes esame vieninteliai, kurie peržiūrime tas programas, svarstome biudžetą, jį mažiname. Kol kas nieko neišbraukėme. Pasirodo, galima sumažinti lėšas. VEKSas ir savivaldybė užsiima žūtbūtinėmis grumtynėmis, kad, nepaisant praeities finansinių aferų, išliktų prie lovio, kalbėjo ministras.
Kultūra susirūpinę svečiai kalbėjo apie būtinybę menininkams turėti Menininkų namus. Antanas Staponkus sakė, jog Lietuvos kultūros politikos institutas turi visą Menininkų rūmų uždarymo scenarijų, visą istoriją su ministerijos, prokuratūros, teismų atsakymais. K. Stoškus priminė, kad nors prezidentas davė garbės žodį, kad menininkai rūmų nepraras, netrukus savivaldybė juos privatizavo. Daug laiko ir energijos kainavo kultūrininkų grumtynės su valdininkų, teismų ir prokuratūros malūnais stengiantis išsaugoti Rotušę menininkų poreikiams. Buvo pasiekta tiek, kad prokuratūra tapo palanki menininkams, o premjeras priėmė sprendimą, kuriame buvo nurodytas asmuo, kuris turi iškelti bylą savivaldybei dėl rūmų grąžinimo.
Pasikeitė ir prokuratūros nuomonė, kad byla gali tęstis daug metų ir valstybė dėl to turės nuostolių. Kitas jos argumentas buvo jeigu tie rūmai būtų grąžinti, kam jie priklausytų?
Buvo priimtas sprendimas įstatymą atstatyti, o derybas dėl susitarimo vedė trys žmonės vienas iš Vyriausybės, kitas iš ministerijos, trečias iš savivaldybės. Ši trojka sutarė, kad neapsimoka šios bylos judinti.
Toliau dar įdomiau: kultūros ministras J. Jučas rašo raštą prokuratūrai, kad, pasitarę su Kultūros ir meno reikalų taryba, jie nusprendė, kad rūmai niekam nereikalingi. Bet šios tarybos nariai sako, kad jokio svarstymo dėl rūmų grąžinimo nebuvo.
Ministras R. Vilkaitis apgailestaudamas pastebėjo, jog profesorių ir akademikų galvos nėra skirtos sukčiams gaudyti. Žiūrėdamas į ateitį, jis paprašė susirinkusiųjų išvardyti veiklos kryptis, kurios galėtų būti vykdomos rūmuose ir kiek patalpų tam reikėtų. Jo nuomone, Rotušė iš tikrųjų nėra pats tinkamiausias pastatas, ne tam jis ir statytas.
K. Stoškus supažindino su Kultūros kongreso veikla. Kongreso taryba yra atstovaujama 58 institucijų. Anot profesoriaus, valdžia atitrūko nuo visuomenės. 1990 metais rengiant I kongreso suvažiavimą buvo idealiai bendradarbiaujama su Kultūros ministerija. II suvažiavimas vyko Nacionaliniame dramos teatre Rusijos blokados sąlygomis. Ministerija padėjo nemažai, ypač viceministras Giedrius Kazimierėnas. Rengiant III kongresą Kultūros ministerija visiškai nedalyvavo, bet skyrė 40 000 litų, o ministrė perskaitė pranešimą. Dabar kongresas rengiasi IV suvažiavimui. Kongresas neturi nei erdvės, nei telefono. Šiuo metu jis yra prisiglaudęs pas Joną Glemžą.
Pasak prof. K. Stoškaus, niekas nežino, kur eina Tūkstantmečio jubiliejui skirti pinigai: Yra tokios juodos skylės (astronominis terminas), kurios sugeria visą energiją, viskas prapuola ir niekas nieko negali įrodyti. Profesorius papasakojo apie vieną jo matytą Tūkstantmečiui skirtą renginį: Einu iš Vingio parko ir staiga netikėtai koplyčioje (joje yra karių kapinės ir buvusio generalgubernatoriaus žmonos koplyčia) 15 roko mėgėjų pasistatę palapinę, o šalia stovi dvi policijos mašinos ir saugo penkiolikos žmonių šventę. Triukšminga. Žmonės eina pro šalį traukydami pečiais. Renginys vadinosi Muzika netikėtose erdvėse. Žmonės surengia sau puotą, o Vyriausybei pateikia paraišką užmokėkite už mūsų puotą. Skambinu į policiją, ten nieko nežino.
Antanas Beinoravičius kritiškai kalbėjo apie Kultūros ministerijos požiūrį į Kultūros kongreso darbą. Antai paskutiniame kongreso suvažiavime įvairiais pareiškimais, rezoliucijomis buvo priimta nemažai Lietuvai labai reikalingų sprendimų, tačiau ministerija viską sudėjo į stalčių.
Kalbėdamas apie Kultūros kongreso žmonių siekius, profesorius Juozas Antanavičius pažymėjo, jog jie nori talkinti, tartis, diskutuoti, o ne valdyti. Kultūros ministerija į tokį norą visada atsakydavo, jog ji turi Kultūros ir meno tarybą, jiems daugiau nereikia. Profesorius vieną kadenciją buvo toje taryboje ir labai nusivylė, nes taryba, užuot svarsčiusi strateginius klausimus, buvo apkraunama buhalteriniais darbais. Taryba turėtų būti strateginis patarėjas, o ne buhalterinių reikalų tvarkytoja.
Aloyzas Stasiulevičius, kalbėdamas apie dailę, apgailestavo, kad Kultūros ministerija iki šiol neturi strategijos, kas yra menas, kokį meną remti. Į A. Stasiulevičiaus klausimą, kodėl Kultūros ministerija neturi kultūros stategijos, ministras atsakė: Todėl, kad neturi visa valstybė.
A. Stasiulevičius pažymėjo, jog dailininkas turi žmoguje mažinti destrukciją, o politikas turi mažinti destrukciją visuomenėje. ŠMC ištisai propaguoja destrukciją nusižudymo būdus, seksą ir pan. Kas įvyko prie Seimo rūmų taip pat pagimdyta destrukcijos mene. Tai galime pavadinti menine akcija langų daužymas. Menas turi harmonizuoti, menininkai turi skleisti ramybę, harmoniją.
Jis siūlė paleisti Nacionalinių premijų komisiją, sudarytą prie Kultūros ministerijos, ir prie Vyriausybės arba prie Seimo sudaryti naują komisiją, kuri vertintų darbus pagal tai, kiek jie reikalingi Lietuvai. Dabar visą laiką pataikaujama argumentuojant o taip yra Europoje, o taip yra ten.
R. Vilkaitis sakė, jog šį susitikimą laikys pasikeitimu nuomonėmis, bet iš jo visi išeis su klausimais, be atsakymų. Ministras pažadėjo į antrą susitikimą atsivesti komandą, kuri sutelks dėmesį į IV Kongreso suvažiavimą. Ir paprašė ateiti su konkrečiais pasiūlymais ta tema.
Liucija Stulgienė skambino pavojaus varpais dėl kultūrai skirtų milijonų nutekėjimo į privačias rankas. Ji kaltino Nacionalinį teatrą išdavus Lietuvos atlikėjus, Lietuvos operą. Liepos mėnesį bus tarptautinis festivalis, kuriame dalyvaus užsienio atlikėjai. Ką veiks Lietuvos atlikėjai? Lietuvos muzikų rėmimo fondo formulė yra Lietuvos atlikėjai Lietuvos žmonėms. Kalbėtoja teigė, jog ŠMC galutinai sunaikino Lietuvos kultūrą. Už dainininkei Bjork sumokėtus pinigus Lietuvos muzikų rėmimo fondas būtų surengęs kelis tūkstančius koncertų. Už milijonus, išleistus Naujųjų metų naktį, fondas būtų galėjęs visose miesto erdvėse, salėse surengti šimtus koncertų vilniečiams ir svečiams.
L.Stulgienė kalbėjo: Tegu prokuratūra užsiima kaltų žmonių nuteisimu, o mes morališkai nuteiskime tuos, kurie vadovauja šiai aferai. Jeigu bus kitas streikas, reikia eiti prie ŠMC, prie Operos teatro ir kitų įstaigų, iš kurių išplaukia mūsų mokesčių mokėtojų pinigai./.../ Penkiese dirbdami Sugrįžimų festivaliui gauname 15 tūkst., koncertuoja tikrieji Lietuvos ambasadoriai atlikėjai užsienyje, ne Rostropovičius, kuris buvo genialus menininkas, bet atstovavo Lietuvai už pinigus, Lietuvos menininkai atstovauja Lietuvai iš idėjos, nes Lietuva jiems brangi. Druskininkų festivalis gauna 25 tūkst. Kai kurie ponai už tokius pinigus vieno koncerto nesurengtų.
Toliau buvo diskutuota dėl būsimo festivalio ir dėl V. Gergijevui pažadėto milžiniško 500 tūkstančių honoraro. Prof. J. Antanavičius siūlė atsisakyti tokių projektų, kurie dar nėra galutinai suderinti, ypač su Europa. Kai kam palikti, kiek buvo planuota, o kai kam nupjauti 90 proc. Baigdamas profesorius pasakė, jog labai gerbia sizifišką ministro įsitraukimą į VEKS reikalus ir palinkėjo, kad tai nebūtų Sizifo darbas.
R. Aleknaitė-Bieliauskienė suabejojo, ar Nacionalinis operos teatras, gaunantis dideles dotacijas, atlieka savo misiją. Muzikologė pasigedo Lietuvoje holistinio požiūrio į žmogų ir kultūros problemas, priminė kovas dėl muzikos mokyklų išlikimo Lietuvoje. Iširo struktūra rengti profesionalus. Lygiai taip pat galima kalbėti apie tai, ar turime misiją ugdyti jauną atlikėją, jauną dainininką, kuris ateina į Operos teatrą ir per mėnesį gauna 500 litų. Kaip pavyzdį pateikė skautiją: Nežinau, kokį vaidmenį vaidina visuomenėje skautija, bet ji šiais metais iš Švietimo ministerijos gavo daugiau negu pusę milijono litų.
Kęstutis Ramonas supažindino su Menininkų klubo Plekšnė 15 metų veikla. Klubas kasmet išleidžia katalogą, poezijos almanachą, kasmet surengia keletą parodų, plenerą. Nė karto per 15 metų jokios paramos iš Kultūros ministerijos negavo. K. Ramono nuomone, dailininkai yra atsidūrę už Konstitucijos veikimo ribų 90 proc. niekada nėra gavę jokios paramos. K. Ramonas yra surengęs 27 parodas, bet nėra gavęs paramos. Pernai norėjo surengti parodą Sąjūdžio jubiliejui, perėjo kelias galerijas visur užsiprašė 1500 litų dviem savaitėms. O, pavyzdžiui, šiuo metu Rotušėje yra surengta 1958 m. išvykusio į Izraelį M. Rosenthalio paroda, kuriai skirta 65 tūkst. litų.
Baigdamas K. Ramonas priminė, kad sausio 20 dieną, kai Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko nuostabus renginys laisvės gynėjams, tuo pat metu ŠMC buvo atidaroma 20 užsienio autorių paroda, remiama Kultūros ministerijos, kuri, labai švelniai tariant, yra kičas.
Istorija su Bjork, kuri Rygoje gavo tik pusę tiek, kiek Lietuvoje, ir neteisėtas pavogtos kolekcijos pirkimas iš Meko buvo pavadinti kriminalais ir išsakytas pageidavimas, kad auditą atliktų dori žmonės. Reikia, kad auditoriais būtų kviečiami menininkai, kurie žino tikrąją situaciją. A.Staponkus papasakojo, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kol gavo leidimą įregistruoti Lietuvos kultūros politikos institutą. Po to parodė gražiai išleistą N.Kitkausko knygą apie Valdovų rūmų atstatymą Kultūros ministerija jos leidimui nedavė nė vieno lito, neparėmė nei Knygų leidimo fondas, nei Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidos fondas.
Už 12,5 milijono nupirkome tai, ką kiti, anot ambasadoriaus Vytauto Dambravos, išmeta į šiukšlyną Mekas savo rūsyje priglaudė meną, kurio niekas nevertina. Draugija yra Lietuvių pilietinių organizacijų forumo, asocijuojančio 30 organizacijų, narė. Forumas aukščiausios valdžios institucijoms išsiuntė atvirus laiškus dėl visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisų, kelias rezoliucijas ir nesulaukė jokio atsakymo.
Gema Jurkūnaitė informavo, jog kovo 4 dieną 10 valandą Muzikos ir teatro akademijoje vyks Kultūros kongreso debatai kultūros prioritetų klausimu. Dr. Nijolės Tumėnienės nuomone, pačios artimiausios problemos susijusios su kultūros paveldu. Vyriausybės patvirtintos kultūros politikos ir kultūros paveldo nuostatos pernelyg bendros, jose nepakankamai suformuluoti kultūros politikos prioritetai. Menotyrininkė mano, kad po Kultūros kongreso suvažiavimo jas reikėtų patikslinti, nes tai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo ministerija remiasi savo veikloje. Ji priminė, kad po naujamečio renginio vos nenunešė Arkikatedros stogo, ji net įskilo. Aiškinimai per televiziją buvo labai šališki, o su klebonu niekas nieko nederino. Pamatęs, kaip neša tonas visokios įrangos, jis nebežinojo, ką daryti, kur kreiptis. Kas davė leidimą, iki šiol neišsiaiškinta.
Kas dedasi toje mūsų Lietuvoje? klausė susirūpinusi menotyrininkė. Kas ką nori, tas gali daryti. Daktarę jaudina, kad liepos 6-ąją tie dalykai vėl pasikartos, nors ministras pažadėjo, kad nepasikartos.
Ar tikrai nepasikartos? XXI amžius šią savaitę yra numatęs išklausyti Vilniaus Europos kultūros sostinės projekto vadovybės nuomonės. Tikimės, kitą savaitę papasakoti apie susiklosčiusią VEKS padėtį.
Parengė Gintaras VISOCKAS
© 2009 XXI amžius
|